Daugiau 
 

Tikro kapitalizmo Prancūzijoje viltis

05/15/2017 Aidas
web-5-1-e1494856574891

„Apple Inc.“ įkūrėjas Steve’as Jobsas netikėjo, kad reikia klausytis klientų: „Labai sunku kurti naujus produktus pagal tikslinių auditorijų poreikius. Dažniausiai žmonės nežino, ko nori, kol pats to jiems neparodai.“ Jeigu Prancūzijos išrinktasis prezidentas Emmanuelis Macronas nori šalies gyventojams parodyti tikrą kapitalizmą, jam būtų verta įsiklausyti į šiuos žodžius.

Iš neseniai vykusių Prancūzijos prezidento rinkimų galima suprasti tai, jog prancūzai visiškai nežino, ko nori. Jiems aišku tik tai, ko jie nenori. Nepriklausomas kandidatas Macronas į miltus sumalė socialnacionalistę Nacionalinio Fronto kandidatę Marine Le Pen. Rinkimų duomenys atskleidžia aiškų fenomeną – rinkėjai balsavo ne už tą kandidatą, kurį palaikė, o prieš tą, kurios nenorėjo matyti prezidento kėdėje. Prancūzus pykino nuo minties, jog į ateitį juos ves Le Pen, todėl pergalę atidavę Macronui.

Viena iš Le Pen pralaimėjimo priežasčių buvo visiškas jos fiasko praėjusią savaitę vykusiuose debatuose. Prieš debatų pradžią ant staliuko, kurį dalinosi su Macronu, Le Pen sukrovė krūvą spalvomis šifruotų katalogų ir gavusi klausimą ieškojo juose atsakymų. Kai Macronas atrodė profesionaliai ir visiškai pasiruošęs kibti į darbus, Le Pen skendo betvarkėj. Dėl apgailėtino Le Pen pasirodymo Prancūzija turi šansą išvysti kapitalizmą.

Debatų metu Macronas beveik išjuokė Le Pen, jog vienintelė jos įvardinama į finansinę bėdą patekusios kompanijos (šiuo atveju „Whirlpool“) gelbėjimo išeitis yra nacionalizacija. Nežinau ar prancūzus privačios kompanijos nacionalizavimo idėja gąsdina taip pat kaip mane, tačiau, jeigu kažką nacionalizuoti, tai bent jau kompaniją gaminančią atominius ginklus, o ne buitinę įrangą.

Kaip laisvos rinkos užtarėja iš debatų metu Macrono pasakytų žodžių supratau, jog laisva rinka jam irgi nėra labai svetima. Deja, neįmanoma išsiaiškinti ar prancūzų ekonominės pažiūros yra linkusius į kairę, ar į dešinę, nes jie nieko neišmano apie socializmą. Dėl to nuolatos juokiuosi iš savo prancūzų draugų, kai jie pradeda tauškėti, jog visos jų bėdos atsirado dėl kapitalizmo. Iš tiesų Prancūzijoje jo niekada net ir nebuvo.

Netgi tuo atveju, jeigu Prancūzijos imigracijos ir saugumo problemos būtų išspręstos akimirksniu, prancūzai vis tiek skųstųsi dėl nedarbo ir silpnos perkamosios galios. Jie lauktų kol vyriausybė nubaus „didžiausius jų priešus“ verslininkus. Visa kaltė dėl šalies ekonominių sunkumų dažniausiai suverčiama privačioms kompanijoms, kurias Prancūzijos vyriausybė nuolatos užverčia mokesčiais ir socialinio saugumo įkainiais, o visas teises ir privilegijas atiduoda darbuotojams.

Macronas pažadėjo reformuoti darbo kodeksą ir investuoti į profesinius mokymus. Iniciatyvos ir profesiniai centrai, kurie nesugebės sėkmingai įdarbinti darbuotojų bus naikinami. Nuo čia ir turi prasidėti kultūros pokyčiai. Jeigu paklaustumėte prancūzų vaikų, kuo jie nori būti užaugę, išgirstumėte vieną iš trijų atsakymų. Jie atsakys, jog nori būti valstybės tarnyboje arba vadybininku (idealu, jeigu valstybės tarnyboje arba vienoje iš kelių tarptautinių kompanijų, kurios valdomos tarsi valstybės tarnyba), arba nori įkurti savo „startupą“(o tai išties reiškia, jog jie nori, kad investuotojai nieko negalvodami mestų jiems po kojomis pinigus).

Laikraštis „Le Parisien“ straipsnyje apie žmones, kuriems bus naudingiausia Macrono politika, rašė, jog Prancūzija išrinko prezidentu žmogų, kuris sumažins mokesčių naštą savarankiškai dirbančiai, vienišai, vaikų neturinčiai teisininkei, kuri per mėnesį uždirba 5 tūkstančius eurų. Mintis, jog tokio statuto žmogui bus lengviau, socialiniuose tinkluose sukėlė pasipiktinimą. Tai, kad tiek žmonių pasipiktino idėja, jog nepriklausomam žmogui, kuris beveik nieko negauna iš valstybės, tačiau moka jai milžiniškus mokesčius, bus sumažinta finansinė našta parodo esminę Prancūzijos problemą.

Prancūzijos „Socialinio Fronto“ nariai su savo marksistinėmis, komunistinėmis ir maoistinėmis vėliavomis jau žygiuoja šalies gatvėmis ir rodo nepasitenkinimą Macronu. Didžiausias jo iššūkis bus įtikinti Prancūziją realia kapitalizmo nauda.

Rachel Marsden, Paryžiuje gyvenanti konservatyvių pažiūrų politikos komentatorė, strategė, dėstytoja

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu