Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Ukraina: žvilgsnis į 2016-uosius

12/30/2016 Aidas
voloshina-1024

Jei kalbėtume apie tai, kuo besibaigiančiais metais gyveno Ukraina, 2016-uosius galima drąsiai pavadint pradžios pranašu. Vienu iš svarbiausių praėjusių metų įvykių tapo valdžios pasikeitimas. Po to, kai šalies ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas paliko Ministrų kabineto vadovo postą, prezidentui tik per stebuklą pavyko išsaugoti parlamentinę koaliciją. Tokios politinės jėgos kaip Julijos Timošenko „Batkivščina“ („Tėvynė“), Lvovo mero Andrejaus Sadovovo „Savipagalba“ ir Olego Liaško „Radikalioji partija“ išėjo į opoziciją. Likusiems koalicijos dalyviams balsuojant už svarbius įstatymų projektus tenka vilioti balsus iš buvusios bėglio prezidento Viktoro Janukovyčiaus partijos. O tai visada reiškia derybas ir mainus, ir ne visada nugali valstybės interesai.

2016-ųjų metų pradžioje, pirmą kartą per kelis metus, Ukrainoje buvo užfiksuota ekonominio pakilimo pradžia. Viešoji statistikos tarnyba pranešė apie trimis procentais išaugusius ekonomikos rodiklius. Atlikta valstybinės naftos ir dujų kompanijos „Naftogaz“ reforma. Tai leido pirmą kartą per kelis dešimtmečius pagaliau padėti tašką biudžeto grobstymui prisidengiant įvairiomis korupcinėmis naftos ir dujų pramonės srities schemomis. Nutrauktas tarifų „žaidimas“, iš kurio prasigyveno ir kišenes krovėsi Ukrainos politikai ir stambūs verslininkai. 2016 metais „Naftogaz“ pelnas sudarė 50 milijardų grivinų. Jei sulygintume šį skaičių su šimtų milijardų vertės valstybinėmis dotacijomis, kurias iki tol kasmet gaudavo ši kompanija, tampa aišku, kad energetikos reforma įvykdyta sėkmingai.

Nustatytos vienodos dujų kainos visoms vartotojų kategorijoms smarkiai padidino gyventojų, neišgalinčių susimokėti už komunalines paslaugas, skaičių. Reikšmingai išaugo subsidijų komunaliniams mokesčiams paklausa. Valstybės parama šioje srityje naudojasi apie septynis milijonus Ukrainos namų ūkių. Vyriausybė taip pat įvedė atsiskaitymo už komunalines paslaugas išsimokėtinai mechanizmą specialiai tiems, kam nepriklauso subsidijos. Išmokamų subsidijų gyventojams suma šiai dienai sudaro 40 milijardų grivinų, kurias lengvai padengia dar visai neseniai nuostolingai dirbusios energetikos kompanijos „Naftogaz“ gaunamas pelnas.

Garsiai besibaigiančiais metais nuskambėjo ir stambiausio šalies banko „PrivatBank“ nacionalizacija. Nacionalinio Ukrainos banko sprendimu, privatus bankas, siejamas su verslininku Igoriu Kolomoiskiu, buvo pripažintas nemokiu. Tokios stambios finansinės institucijos bankrotas grasino sugriauti visą Ukrainos finansų sistemą. Šiai dienai „PrivatBank“ vis dar būtinas smarkus kapitalo didinimas, o Ukraina planuoja į jį investuoti 150 milijardų grivinų. Tačiau vien pats faktas, jog šiam bankui, kurio klientais yra daugiau nei pusė visų Ukrainos gyventojų, nereikėjo nutraukti ar stabdyti veiklos, taip pat yra reikšmingas ir neginčytinas pasiekimas. Per pirmąsias dienas po pranešimo apie banko nacionalizavimą indėlininkai iš „PrivatBank“ išsiimdavo iki 2 milijardų grivinų per dieną. Šiandien situaciją yra pavykę stabilizuoti.

Be radikalaus šalies energetikos sferos ir bankų sistemos reformavimo, vyriausybė išsikėlė dar vieną strateginį tikslą – imtis Ukrainos gamybinio potencialo atkūrimo. Čia pirmenybė teikiama karinio-pramoninio komplekso plėtrai ir aukštųjų technologijų pramonės šakoms, kurios gamina prekes su didele pridėtine verte. Gynybai 2017 metų biudžete numatomi 5 % bendrojo vidaus produkto. Ministrų kabinete yra tikinama, kad ilgainiui karinės Ukrainos pergalės pasitarnaus ne tik šalies gynybai, bet ir šalies įvaizdžio užsienyje kėlimui.

Ukrainos gebėjimas atsilaikyti karo fronte yra tiesiogiai susijęs su ekonominėmis šalies perspektyvomis. Juk jei karinį-pramoninį kompleksą vyriausybė gali finansuoti iš biudžeto, tai taikios gamybos plėtra ir gebėjimas pritraukti į šalį užsienio investicijas yra tiesiogiai susietas su saugumo klausimais.

Reziumuojant 2016-uosius metus Ukrainai būtina suprasti, kad, kokios patrauklios bebūtų investavimo sąlygos, kapitalo įplaukos į kariaujančią šalį įmanomos tik po to, kai praeis galimo plataus masto Rusijos karinių dalinių puolimo grėsmė. Todėl visi tie pokyčiai, kuriuos mes šiandien stebime Ukrainos ekonomikoje – tai tuo pačiu metu yra ir kova už fizinį šalies išlikimą.

Dar vienas labai svarbus momentas – Ukrainos valdžios sprendimas iš karto dvigubai padidinti minimalų atlyginimą šalyje – iki 3 200 grivinų ($122 arba $1,457 per metus). Turint galvoje tai, kad didžioji dalis Ukrainos ekonomikos yra šešėlyje, o atlyginimai gyventojams yra išmokami vokeliuose – akivaizdu, kad šis žingsnis pirmiausia yra bandymas legalizuoti realias gyventojų pajamas.

Po to, kai šiemet buvo įvestos elektroninės deklaracijos valdininkams ir jų šeimos nariams, 2017-aisiais metais planuojama įvesti „nulines deklaracijas“ visiems piliečiams. Ukraina siekia tapti valstybe, kurioje visi piliečiai moka mokesčius. Tai, be abejo, teigiama tendencija. Juk reformoms ir ekonomikos vystymuisi kariaujančioje šalyje būtina pasiekti valdžios ir visuomenės pastangų sukoordinavimo. Be tiesioginio daugumos šalies piliečių dalyvavimo finansuojant savo valstybę, neįmanoma kalbėti apie brandžios pilietinės visuomenės kūrimą šalyje.

Kai Vakaruose kalbama apie lėtą Ukrainoje vykdomų reformų tempą ar nepakankamą kovą su korupcija, tenai ne visuomet yra teisingai įvertinama situacija. Ukraina yra šalis su šešėline ekonomika, kurioje korupcinėse schemose dalyvauja dauguma šalies piliečių. Kažkas duoda kyšius, kažkas juos ima, kažkas dirba įmonėse, funkcionuojančiose išimtinai susitarimų tarp įmonės savininko ir valdžios atstovų pagrindu. Bet kokios reformos taip smarkiai į korupcijos liūną įklimpusioje šalyje, patiriančioje nuolatinę karinę grėsmę iš išorės, reikalauja ypatingo atsargumo. Juk „šokas“, sutvirtintas šalies-agresorės veiksmų, gali paprasčiausiai sugriauti šalį.

Ekonomikos rodiklių augimas kariaujančioje šalyje, kuri ekstremaliomis sąlygomis vykdo ekonomikos reformas, modernizuoja armiją ir tvarkosi su milijonais perkeltųjų asmenų šalies viduje – tai iš tiesų nuostabus rezultatas.

Ekspertai laukia tolimesnių reformų. Tarp prioritetų yra įvardijamos teismų, žemės ir mokesčių reformos. Ukrainai būtina atkurti pasitikėjimą teismais, atšaukti moratoriumą, draudžiantį žemės savininkams pardavinėti žemės ūkio paskirties sklypus, o taip pat įskiepyti gyventojams įprotį mokėti mokesčius. Tačiau svarbiausia pašalinti kliūtis privačios ekonominės piliečių iniciatyvos kelyje, paversti šalį visų jos gyventojų ekonominių galimybių realizacijos teritorija.

Savo ruožtu visuomenė nori pagerinti ekonominę gerovę, padidinti pajamas, išmokų ir pašalpų dydį. Pastebimas rimtas ideologinis atotrūkis tarp skirtingų ukrainiečių grupių. Ukrainos ekspertai, kritikuodami daromas reformas, reikalauja valdžios pradėti nuo savęs. Globėjiškoji gyventojų dalis, paskatinta įvairaus plauko populistų, nori, kad valdžia „pasidalintų su tauta“.

Šiuo metu Ukrainoje kovoja du ateities modeliai. Tai tikras konfliktas tarp socialinio ir liberaliojo vyriausybės modelio. Ir, žinoma, paraleliai verslininkai, pripratę prie oligarchinės savivalės, siekia išsaugoti savo turimas preferencijas.

Šiandien sunkiai ir skausmingai yra reformuojama posovietinė Ukraina, kuri jau nebepajėgi adekvačiai atsakyti į valdžiai iškeltas užduotis. Tačiau naujoji Ukraina – šiuolaikiška ir progresyvi valstybė – dar negimė. Kol kas vykdomomis reformomis tik klojami jos pamatai. Jau šiandien galima stebėti, kaip visuomenei darant spaudimą, keičiasi dalis priimamų sprendimų. Tačiau čia būtina pastebėti, kad ir visuomenė ne visada supranta, ko jai reikia siekti. Ukrainą purto audros ir krečia karštinė. Tačiau ji juda. Kol kas – ne į ateitį, o ant tvirtos žemės pagrindo, ant kurio kurs naują valstybę.

Situacijos paradoksas yra tame, kad mažai kas suvokia, jog naujos Ukrainos negalima pastatyti be nuolatinės kovos tarp valdžios ir visuomenės. Bet kokiai išsivysčiusiai demokratijai natūralus antagonizmas tarp žmogaus ir valdžios, šiandieninėje Ukrainoje yra populistų ir prorusiškų politikų naudojamas kaip dabartinės valdžios neefektyvumo įrodymas. Visuomenė yra įtikinėjama tuo, kad reikalinga tikra ir besąlygiška kažkokių neva „proukrainietiškų“ jėgų pergalė. Valdžia savo ruožtu griežtai atmeta bet kokius bandymus suabejoti jos veiksmais, tikindama, kad kritika yra išimtinai naudinga tik šaliai-okupantei. Į „dvipusį spaudimą“ patekusi visuomenė kol kas nesugeba išvystyti efektyvaus valdžios kontrolės modelio, kurį galėtų naudoti be baimės netyčia pakenkti savo valstybei. Tai daro įtaką ir aktyviosios Ukrainos visuomenės dalies negebėjimui sukurti savo Maidano partiją ir siekti tikslų politiniu keliu.

Šiuolaikinė Ukraina, tapsianti posovietinės respublikos pamaina – tai visuomenės ir valdžios kompromiso rezultatas. Kuo labiau tas kompromisas atitiks realią situaciją, kurioje yra atsidūrusi šalis, tuo labiau tikėtinas naujosios valstybės ilgaamžiškumas ir stabilumas. Ukrainoje vykstantys pokyčiai – kaip ir bandymas imituoti reformas – tai pagrindas, ant kurio visuomenė formuoja savo užklausą.

2016 metai tapo labai svarbaus momento pranašu – kai į vyriausybės pamatų kūrimą įsitrauks visuomenė. Galima neabejoti, kad labai greitai ukrainiečių sąmonėje ims formuotis šalies vystymosi kryptys. Kokia Ukraina gims viso to rezultate – kol kas nežino niekas. Tačiau tai, kad ukrainiečių visuomenė, pablogėjusių gyvenimo sąlygų fone demonstruodama stebėtiną brandą, jau šiandien generuoja ideologines prasmes, yra geras ženklas.

Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu