Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

VDU doktorantas: istorija padeda perprasti dabartį

08/12/2016 Aidas
vdu-1006

„Ekspedicija „Misija Sibiras“ reiškia daugiau nei dviejų savaičių trukmės išbandymą tvarkant Lietuvos tremtinių kapavietes – tai pilietinės raiškos būdas, skatinantis diskusijas apie istorinės atminties svarbą ir ugdantis sąmoningumą istoriją vertinti su didele atsakomybe bei pagarba“, – teigia šių metų „Misija Sibiras“ ekspedicijos dalyvis, Kauno miesto muziejuje dirbantis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorijos mokslų doktorantas Simonas Jazavita. 25-erių metų istoriko nuomone, jau mokykloje reikia atkreipti dėmesį, kad tinkamai įvertinus praeities įvykius, jų ryšius su dabartimi, galima lengviau nusakyti ir tam tikras netolimos ateities raidos tendencijas. „Posakis, kad istorija turi polinkį kartotis, yra labai tikslus“, – pasakoja VDU mokslininkas S. Jazavita.

- Kodėl istorinė atmintis, ypač kalbant apie tremtį, yra itin svarbi šiais laikais, tiek jaunesnėms kartoms, tiek žmonėms, kuriuos šie įvykiai palietė tiesiogiai?

- Istorinė atmintis yra labai reikšminga XXI a. visuomenei, o šia tema keliamos diskusijos dažnai nulemia tarpvalstybinius santykius ar net tampa esminėmis politinių partijų programų dalimis. Kalbant apie tremtį, tai yra vienas pačių skaudžiausių įvykių Lietuvos istorijoje, paradoksaliai, padėjęs susiformuoti tam tikrai tautinei tapatybei. Tačiau požiūris į tremtį taip pat keičiasi. Seniau daugiau buvo akcentuojamos išlietos ašaros ar pralietas kraujas, o dabar – tremtinių parodyta valios tvirtybė, sugebėjimas itin nepalankiomis sąlygomis išsaugoti tautines tradicijas, lietuvybę. Po itin skaudžios patirties tremtinių sugebėjimas juoktis, mylėti, atjausti, tikėti ir net atleisti yra puikus pavyzdys Lietuvos jaunimui. Itin svarbu, jog tremtiniai ir politiniai kaliniai gali padėti įveikti vieną sudėtingiausių konfliktų nuo pat Egipto piramidžių laikų – kartų konfliktą.

- Kaip nusprendėte vykti į „Misija Sibiras“ šiais metais?

- Minčių buvo ir anksčiau, o jau pernai rimčiau padėjau galvoti apie šį išbandymą, bet dar nebuvau pilnai psichologiškai pasiruošęs, nes šiam sprendimui reikia stiprios valios ir vidinės motyvacijos. Šiemet, po pirmų doktorantūros studijų metų VDU, supratau, kad arba dabar, arba niekada. Tuo pačiu metu, kaip ir „Misija Sibiras“, turėjau galimybę dalyvauti svarbiose konferencijose, viena buvo net už Atlanto, bet pagalvojau, jog kaip mokslininkas galimybių dar turėsiu, o dalyvauti šioje ekspedicijoje gali tik vieną kartą gyvenime. Šis sprendimas ir noras kilo iš pilietinių pozicijų, ne tik kaip istoriko, bet ir jauno žmogaus noro prisidėti prie istorinės atminties vertybių palaikymo. Jau dalyvaujant šios pilietinės akcijos atrankoje tikėjausi turimas teorines žinias apie tremtį praplėsti gyvenimiška patirtimi, prisiliesti prie istorijos. Nuo pat mažens daug skaičiau apie tremtinių atsiminimus, apie tai, kaip atrodė Sibiras, o ši ekspedicija, kaip istorikui, padėjo įveikti tam tikrus nusistovėjusius štampus ir pakeisti nuomonę apie gyvenimo Sibire aspektus. Pati kelionė iš Vilniaus iki Maskvos ir atgal vyko simboliškai – traukiniais, tai „Misija Sibiras“ tradicija, taip pažymint tremtinių kelionę traukiniu iš Lietuvos. Atrankoje šiemet dalyvavo 800 norinčių, tad motyvacija vykti 5 tūkst. kilometrų tam, kad sutvarkytų kapavietes, turėjo būti itin didelė.

- Kaip vietiniai pasitiko ekspediciją iš Lietuvos?

- Igarkoje šiuo metu – apie 5 tūkstančius gyventojų. Iki 1990 metų šioje itin atokioje Sibiro dalyje gyveno apie 20 tūkstančių žmonių. Miestelis yra už poliarinio rato, 650 km už Arkties vandenyno, o 200 km spinduliu nėra jokių gyvenviečių, todėl vietiniai išgyvena ne pačius geriausius laikus, juntama didelė depresija dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus. Pačios Igarkos, kaip sėkmingo miestelio, identitetas siejasi su Lietuva, o vienu metu lietuviai sudarė ketvirtadalį miestelio gyventojų. Sovietiniu laikotarpiu čia pradėjo veikti medienos perdirbimo bendrovė, kurioje dirbo nemažai lietuvių, o dabar pačią medieną Igarkos žmonės gabenasi apie 1 700 km iš Krasnojarsko. Netoliese įsikūrusios tik naftos bendrovės, kurias daugelis vietinių įsivaizduoja kaip sėkmingos karjeros galimybę. Turistų irgi mažai, nebent iš pačios Maskvos ar Krasnojarsko žmonės atvyksta dėl gražios gamtos, tinkamų sąlygų medžioklei ir žvejybai. Sulaukus tiek turistų vienu metu iš valstybės, kurios įvaizdis žiniasklaidoje yra kuriamas ne pats geriausias, iš pradžių buvo jaučiamas nepatiklumas. Ilgainiui, geri atsiminimai apie lietuvius padėjo užmegzti draugiškus santykius su vietiniais, kurie galiausiai atvirai dalijosi gyvenimo tėkmės Sibire istorijomis.

Miestelis yra už poliarinio rato, 650 km už Arkties vandenyno, o 200 km spinduliu nėra jokių gyvenviečių, todėl vietiniai išgyvena ne pačius geriausius laikus, juntama didelė depresija dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus. Pačios Igarkos, kaip sėkmingo miestelio, identitetas siejasi su Lietuva, o vienu metu lietuviai sudarė ketvirtadalį miestelio gyventojų.

- Ar Rusijos žiniasklaida domėjosi lietuvių ekspedicija?

- Vietinio televizijos kanalo žurnalistai parengė trumpą reportažą, bet jo metu nebuvo skleidžiama jokia dezinformacija, tik perteikiama nuostaba, kad tokią ilgą ir sudėtingą kelionę lietuviai įveikė tam, kad sutvarkytų tremtinių kapines. Taip pat labai nustebino neoficialus Igarkos mero, kuris atvyko 11 val. vakaro, vizitas. Meras kartu pasėdėjo prie laužo, išgėrė kavos, pabuvo iki 1 val. nakties, apsirengęs įprasto civilio rūbais, papasakojo apie pačią Igarkos buitį: kaip jie žiemą gyvena, kaip važinėja užšalusiu Jenisėjumi. Šis vizitas parodė, jog mes ten galime jaustis pakankamai saugūs, nes ne meškos kėlė didžiausią nesaugumo jausmą, o mažiausiai prognozuojamas žvėris – žmogus.

- Ar tarp vietinių dar yra lietuviškų šaknų?

- Pačių lietuvių tremtinių palikuonių sutikome ne daug, nes kurie liko ir neišvyko po 1990 metų – tai daugiau mišrios šeimos, nemokančios lietuvių kalbos, bet šiai šaliai jaučiančios didelę simpatiją. Pavyzdžiui, sutikome 18 metų vaikiną su močiute, kurios tėvas buvo lietuvis, nelaimingo atsitikimo metu nuskendęs Jenisėjuje. Nors grynakraujis lietuvis buvo tik prosenelis, iš mūsų pasakojimų jaunuolį sudomino Lietuva. Seniau vienu metu net ir pati Igarkos merė buvo lietuvių kilmės, tad nedidelės šaknys yra išlikusios. Nežinau, ar ten sutiktus lietuviškas šaknis turinčius gyventojus galima vadinti pasaulio lietuviais, bet jeigu šis tautiškumas telpa jų tapatybėse, tai kodėl gi ne? Ekspedicijos metu mes siekiame paskatinti jų turimą lietuvybės savimonę ir parodyti, kad jie vėliau gali nueiti ir aptvarkyti tremtinių kapines, nes Rusijoje yra visai kitos kapinių tvarkymo tradicijos. Nors tarpvalstybinių santykių dabar tikrai negalime laikyti šiltais, džiugu, kad net tolimiausiuose Rusijos kampeliuose yra žmonių, suprantančių mūsų poziciją ir gerbiančių tai, ką darome.

- Koks jausmas būnant tose kapinėse?

- Būdami Igarkoje su itin šaunia, patikima ir atsakinga komanda, kurioje buvo ir daugiau istorikų, dažnai diskutavome apie istorinius įvykius. Man pačiam susidurti su tokia tragiška lietuvių istorija buvo be galo sunku. Tas slogus jausmas, kuomet esi didžiausioje lietuvių kapavietėje Rusijos Federacijoje, kur palaidota daugiau nei 500 tėvynainių, o net nepagalvotum, kad tai memorialinė, šventa vieta. Aplink tik miškas, o suprasti, kur prasideda ar baigiasi kapinės, nėra taip lengva. Ekspedicijos metu padirbinome devynis kryžius, kurių po tris pastatėme trijose pagrindinėse kapinių vietose, tam, kad prasidėjus dešimt mėnesių trunkančiai žiemai miško tankymėje aiškiai matytųsi kapavietė. Pats skaudžiausias jausmas, kuomet žvelgi į nežinomus kapus ir suvoki, kokia bereikšmė buvo žmogaus gyvybė.

- Kaip, būdamas jaunas istorikas ir pilietis, vertinate ekspediciją „Misija Sibiras“?

- Kaip istorikui, itin džiugu, kad istorinės atminties sklaida po ekspedicijos toliau tęsiama, sąmoningai siekiame skleisti idėją, jog svarbu su pagarba ir atsakomybe žvelgti į praeitį, norint kurti saugią ateitį. Taip pat svarbu paminėti, kad daugelis šių metų komandos narių kurį laiką praleido užsienio šalyse dirbdami ar studijuodami, ir jie yra puikus pavyzdys, kad akiračio praplėtimas netrukdo vertinti lietuvybės ir patriotiškumo. Taip pat ekspedicija pakeitė mano asmeninį požiūrį į vietinius gyventojus, jų buitį. Kartais Lietuvoje į Rusijos provincijos gyvenimą žiūrima su tam tikra pašaipa, bet po šios ekspedicijos suvokiu, kad reikia gerbti dabartinę jų padėtį ir suprasti, kad vietiniai kabinasi į gyvenimą – kaip įmanoma stengiasi susikurti kuo geresnę buitį ir gražesnę aplinką. „Misija Sibiras“ skatina su pagarba žvelgti į praeitį, dabartį ir vertinti ateitį.

- Kaip nusprendėte pasirinkti studijuoti istorijos mokslus?

- Kitų specialybių ir profesijų sąraše istoriją išskyriau, kaip prestižinę – istorijos mokslai manoji teisė. Nuo vaikystės, kai tik išmokau skaityti, domėjausi istorija, o pirmuose, dar ne itin vizualiai aiškiuose, piešiniuose stengiausi atvaizduoti riterius. Pamenu tas akimirkas, kuomet senelis pasakodavo apie Lietuvos istoriją, didingus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovus ar prieš sovietinę represinę sistemą kovojusius partizanus, o mamos senuose istorijos vadovėliuose skaitydavau apie didingą Antiką ir paslaptinguosius Viduramžius. Būdamas pradinukas bibliotekoje prabėgdavau pro vaikiškų knygų lentynas ir ieškodavau tikrų, popieriaus lape įamžintų, žmonijos akimirkų – istorijos. Augant, natūraliai, toliau domėjausi šia humanitarinių mokslų sritimi. Dėl gerų mokymosi rezultatų, būdamas abiturientu, kitų nuomone, galėjau drąsiai rinktis prestižines ir gerai apmokamas specialybes, bet svarsčiau tik apie politikos ar istorijos studijas. Galiausiai VDU pasirinkau istorijos mokslų bakalaurą, vėliau čia tęsiau magistrantūros studijas, kurių metu gilinausi į Lietuvos istoriją, o galiausiai ambicijos ir smalsumas nuvedė iki šios dar vaikystėje pamėgtos mokslo disciplinos doktorantūros studijų.

VDU informacija

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu