Tačiau, iš ilgalaikės perspektyvos, starto greitis nėra toks jau svarbus. Prezidentavimas nėra sprintas, tai ketverių metų trukmės maratonas. Ilgalaikei taikai ir klestėjimui prezidento sėkmės ir nesėkmės turi didelės įtakos. Tačiau tame ir reikalas: visi prezidentai turi pakilimų ir nuosmukių. Šimtas pirmųjų dienų dar nieko nenusprendžia.
Moderniaisiais laikais šalies vadovai paprastai į pirmąsias šimtą dienų, sekdami garsiuoju Franklino Delano Roosevelto pavyzdžiu, siekia sutalpinti kuo daugiau veiklos. Tapęs prezidentu FDR akis į akį stojo su Didžiosios depresijos krize ir per pirmąsias 105 savo darbo dienas sugebėjo gauti Kongreso patvirtinimą 15 svarbių įstatymų, taip paklodamas pagrindą šiandien mums įprastam valdymo stiliui.
Sekdamas šia tradicija, Donaldas Trumpas sukaupė ilgą sąrašą darbų, kuriuos pažadėjo padaryti tik įkėlęs koją į Ovalųjį kabinetą. Tai ir jo pažadas išilgai pietinės šalies sienos pastatyti galingą tvorą, sustabdyti Sirijos pabėgėlių prieglobsčio programą, oficialiai paskelbti Kiniją valiutos manipuliatore ir, pasak jo, atšaukti „kiekvieną Konstitucijai prieštaraujantį vykdomąjį įsakymą, memorandumą ar nutarimą, kurį tik yra išleidęs prezidentas Obama“.
Ir iš tiesų, jis jau ėmėsi kai kurių rimtų žingsnių. Trumpas pasirašė vykdomąjį įsakymą, raginantį jo administraciją visomis išgalėmis kovoti su Prieinamos sveikatos priežiūros aktu. Pirmadienį jo iniciatyva JAV pasitraukė iš Ramiojo vandenyno laisvosios prekybos partnerystės sutarties derybų. Jis taip pat atšaukė bet kokį Jungtinių Valstijų finansavimą organizacijoms, prisidedančioms prie abortų populiarinimo ar paslaugų teikimo užsienyje, bei sustabdė bet kokį naujų darbuotojų priėmimą į federalines institucijas.
Tačiau jo tempas toli gražu neprimena įprasto sprinto. Ir, tam tikra prasme, tie dalykai, kurių Trumpas nepadarė, yra tokie pat įdomūs (gal net įdomesni) kaip ir tie, kuriuos jis padarė.
Pavyzdžiui, Trumpas ilgą laiką tikino, kad tapęs prezidentu pačią pirmą dieną atšauks visus ankstesnius prezidento Obamos vykdomuosius įsakymus imigracijos srityje, įskaitant Atidėtų veiksmų atvykusiems vaikystėje (Deferred Action with Childhood Arrivals, DACA) įsaką, kuris šiuo metu draudžia iš šalies deportuoti jaunus asmenis, į šalį nelegaliai atgabentus vaikystėje.
Tačiau DACA vis dar galioja. Pirmadienį Trumpo spaudos sekretorius Seanas Spiceris visais įmanomais būdais išsisukinėjo nuo atsakymo į klausimą, kada prezidentas Trumpas ketina atšaukti šį įsaką ir ar išvis planuoja tai daryti. Spiceris tik pakomentavo, kad prezidento prioritetas šiuo metu – iš šalies pašalinti čia nelegaliai esančius sunkius nusikaltėlius.
Spiceris taip pat išsisukinėjo nuo kito labai svarbaus Trumpo pažado: perkelti JAV ambasadą iš Izraelio į Jeruzalę. Tačiau prezidento spaudos sekretorius leido suprasti, kad naujoji administracija dabar šią galimybę aptarinėja su suinteresuotomis šalimis, įskaitant palestiniečius, o derybos yra „labai ankstyvoje stadijoje“.
Abejonės ir delsimas dėl kampanijos pažadų pildymo galimai atsirado todėl, kad iš Baltųjų rūmų viskas atrodo kitaip, nei iš kampanijos perspektyvų. DACA vaikai, dar vadinami „svajokliais“, yra užaugę tikrų tikriausiais amerikiečiais – jų deportacija greičiausiai papiktintų Amerikos visuomenę. O ambasados perkėlimas į Jeruzalę greičiausiai tik paskatintų naujus smurto proveržius šiame ir taip komplikuotame regione.
Lėtas Trumpo tempas gali iš dalies būti nulemtas personalo trūkumo. Iš 690 svarbiausių aukščiausio rango vykdomosios valdžios pareigūnų, Senatas iki pirmadienio patvirtino vos du – 29 dar laukia patvirtinimo. 659 postai dar yra tušti, į juos prezidentas nėra nurodęs jokių galimų kandidatų.
Bet lėtas tempas, nors ir neatrodo žaviai „ant popieriaus“, šiuo atveju gali būti pats geriausias sprendimas. Pavyzdį galima imti iš Johno Kennedy. Tuo metu, kai Kongresas ir tauta buvo politiškai susiskaldę, jis visko ėmėsi itin lėtai ir atsargiai, susitikinėjo ir derėjosi su oponentais, svarstė, kokius sprendimus galima priimti, o kokių ne. Taip jis suformavo tvirtą politinė planą, kurį perėmė ir įgyvendino Lyndonas Johnsonas. Toks požiūris demonstruoja įsitikinimą, kad politika yra lėtas ir palaipsnis procesas, o ne garsios partinės pergalės. Dabartiniame mūsų politiniame klimate tai atrodo vienintelis teisingas kelias.
