Praėję metai buvo prasti tarptautinei taikai ir saugumui. Tiesa, 2014-aisiais būta ir šviesių įvykių. Viltingai atrodė taikos procesas Kolumbijoje. Paskutinysis derybų raundas dėl Irano branduolinės programos buvo sėkmingesnis, nei daugelis tikėjosi. Tunisas, nors konfliktas dar nesibaigė, rodo gebėjimą rinktis dialogą, o ne smurtą. Afganistanas siekia mokytis iš savo istorijos ir, nepaisant gausybės iššūkių, suformavo nacionalinės vienybės vyriausybę. Pozityviai galima vertinti ir Baracko Obamos sprendimą atnaujinti diplomatinius santykius su Kuba.
Tačiau iš esmės tai buvo nuviliantys metai. Konfliktų skaičius, sumažėjęs po Šaltojo karo pabaigos, dabar vėl auga. Be to, šiandieniai karai pražudo ir benamiais palieka daugiau žmonių, taip pat šiuos konfliktus sunkiau užbaigti nei anksčiau.
Pagilėjo konfliktas arabų pasaulyje. „Islamo valstybė“ užėmė didžiulius Irako ir Sirijos plotus, vėl buvo sugriauta didelė dalis Gazos, Egiptas griebėsi autoritarizmo ir represijų, Libija ir Jemenas pajudėjo pilietinio karo link. Pasaulis stebėjo, kaip Pietų Sudano lyderiai veda savo naują valstybę į krizę. 2013 metais kilęs optimizmas išseko Kongo Demokratinėje Respublikoje, o Ebolos virusas nuniokojo didžiules vakarinės Afrikos teritorijas. Tuo tarpu šiaurinėje Nigerijoje toliau intensyvėjo grupuotės „Boko Haram“ teroristiniai išpuoliai. Tarptautinei teisinei tvarkai iššūkį metė Rusija, kuri aneksavo Krymo regioną. Karas rytinėje Ukrainoje tęsiasi iki šiol.
Žurnalas „Foreign Policy“ ta proga klausia, ką paskutiniai 12 mėnesių mums byloja apie pasaulines problemas ir jų sprendimą.
Globaliniu lygmeniu intensyvėjančios geopolitinės varžytuvės bent jau kol kas lemia tai, kad mes gyvename vis mažiau kontroliuojamame ir mažiau nuspėjamame pasaulyje. Tai itin akivaizdu, jei žvelgiame į Rusijos ir Vakarų santykius. Kol kas tai dar nėra nulinės sumos žaidimas: abi pusės kol kas dar bendradarbiauja dėl Irano branduolinės programos, teroristų iš užsienio keliamo pavojaus ir daugiausia dėl taikos palaikymo misijų Afrikoje. Tačiau Rusijos politika kaimyninės valstybėse yra tikras iššūkis, o JAV ir Europos santykiai su Rusija tapo antagonistiniai.
Kinijos santykiai su savo kaimynėmis taip pat lieka įtempti ir gali atvesti prie konflikto Rytų ar Pietų Kinijos jūrose. Kova tarp Irano ir Saudo Arabijos lemia smurto tarp musulmonų sunitų ir šiitų kontūrus Vidurio Rytuose. Pagrindinės sunitų valstybės taip pat yra susiskaldžiusios: kova tarp Saudo Arabijos, Jungtinių Arabų Emyratų ir Egipto iš vienos pusės ir Kataro bei Turkijos iš kitos pusės aiškiai atsispindi šiaurinėje Afrikoje. Likusiame Afrikos kontinente skirtingos galios žaidžia Somalio ir Pietų Sudano regioniniuose konfliktuose, o Kongo Demokratinė Respublika jau ilgą laiką yra arena, kurioje kaimyninės šalys kovoja dėl įtakos ir išteklių.
Konkurencija tarp didžiųjų ir regioninių galių, savaime suprantama, nėra nieko naujo. Tačiau priešiškumas tarp didžiųjų galių suskaldė JT Saugumo Tarybą Ukrainos ir Sirijos klausimais, o tai reiškia, kad šie svarbiausi klausimai palieka mažiau laiko ir išteklių susitelkti ties kitomis krizėmis. Kai galia tampa labiau išskaidyta, antagonizmas tarp regioninių galių tampa svarbesnis. Konkurencija tarp galingiausių valstybių suteikia vis daugiau regioninio ar tarptautinio atspalvio pilietiniams karams, ir dėl to jų sprendimas dar labiau apsunkinamas.
Karai ir nestabilumas taip pat tampa labiau geografiškai koncentruoti ir tęsiasi nuo Libijos teritorijų, Sahelio, šiaurinės Nigerijos per Didžiuosius Afrikos ežerus, Somalio pusiasalį per Siriją, Iraką, Jemeną ir iki Afganistano ir Pakistano.
Visą tai lydi nerimą kelianti tendencija, kad smurtas apima valstybes, siekiančias pereiti prie demokratijos. Dalis labiausiai nerimą keliančių konfliktų kyla valstybėse, kurios siekia atsikratyti savo autoritarinės praeities, tarkime, Libijoje, Jemene, Afganistane, Demokratinėje Kongo Respublikoje ir Ukrainoje. Pasiekti naują susitarimą dėl galios ir išteklių pasidalijimo yra didžiulis iššūkis, o nesugebėjimas to padaryti skatina konfliktą.
Tai kelia dilemą tiek vietiniams elitams, tiek užsienio galioms. Viena vertus, mes žinome, kad daugelis autoritarinių lyderių paprasčiausiai nukelia problemas į ateitį. Jie paralyžiuoja institucijas, imasi represijų prieš politinius oponentus, nekreipia dėmesio į didžiąją dalį gyventojų ir dažnai sukuria labai neaiškių valdžios perdavimo mechanizmų. Kita vertus, siekis jais atsikratyti trumpalaikėje perspektyvoje pablogina dalykus ir būtent dėl to, kad jų valdymas nesukuria jokios sistemos pokyčiams įgyvendinti.
Praėję metai taip pat aiškiai parodė, jog džihadistų grupuotės lieka nuolatiniu ir augančiu pavojumi. „Islamo valstybė“ ir jos pasekėjai Sinajuje ir Šiaurės Afrikoje, „Boko Haram“ Nigerijoje, al-Shahab Somalyje ir Kenijoje, taip pat „Al-Qaeda“ padaliniai Pietų Azijoje, Centrinėje Azijoje, Kaukaze, Jemene ir Sahelyje destabilizuoja vyriausybes, žudo civilius ir radikalizuoja vietos gyventojus. Tačiau grupuoti šiuos judėjimus dažnai yra beprasmiškas užsiėmimas: nors jie kalba apie globalias ambicijas, tačiau šie radikalai dažniausiai minta vietinėmis nuoskaudomis.
Nors šios džihadistų grupuotės pasitelkia siaubingą teroristinę taktiką, jos yra daugiau nei tik teroristai. Jos siekia kontroliuoti teritoriją. Savo brutalią taktiką šios grupuotės dažnai derina su patraukliais politiniais ar socialiniais šūkiais. Dalis jų pristato save kaip alternatyvas korumpuotai ir neteisingai valstybei, dalis teikia saugumą ir teisingumą, kai to nesugeba valstybė. Tiesa, dažniausiai tai būna žiaurūs teisingumo variantai. Tik maža dalis jų kovojamų karų iš pradžių buvo įkvėpti tarptautinio džihado. Ekstremistinė ideologija dažnai pasitelkiama vėliau ir beveik visada yra tik vienas iš konflikto šaltinių. Tačiau, kai ji atsiranda, siekti konflikto baigties tampa dar sunkiau.
Akivaizdu, kad tokios skirtingos problemos lengvai neapibendrinamos. Sprendimams reikia detalaus kiekvieno konflikto supratimo, supratimo jį sukėlusių jėgų, kovotojų, jų motyvų ir interesų. Kiekvienas atsakas turi būti priderintas prie konteksto. Tačiau, remdamiesi praėjusių metų patirtimi, galime pasiūlyti kelias bendras idėjas.
Pirmiausia, praėjusiais metais politikai dažnai stigdavo aiškios strategijos. Tai tinka kalbant tiek apie JAV kampaniją prieš „Islamo valstybę“, tiek kalbant apie Nigerijos kovą su „Boko Haram“. Vien kariniai veiksmai vieni nepadės. Iš tiesų tai dažnai tik pagilina gilumines konflikto priežastis – galios nelygybę, nepakankamą išsivystymą, valstybinį grobuoniškumą, tapatybės politiką ir t. t. Valstybes kartu gali išlaikyti tik politiniai susitarimai. Užbaigti karus ar vengti krizių reikalauja judėjimo būtent šių susitarimų link.
Antra, derėjimasis dažniau turi prasmės, nei kad neturi. Šviesūs šių metų pavyzdžiai – Irano branduolinės derybos, Kolumbijos taikos derybos, Tuniso perėjimas, JAV ir Kubos santykiai – rodo, kad dialogas yra vertingas, nors galbūt ir būna keblus ar nepopuliarus. Savaime suprantama, kad kyla rizika, ypač kai deramasi su grupuotėmis, kurios nepripažįsta kito, ar kurių planuose kriminaliniai motyvai yra svarbesni nei politiniai. Tačiau dabar svarstyklės yra pavojingai pakrypusios į pusę tų, kurie nesiekia dialogo. Politikos formuotojai turi būti lankstesni, vengti dogmatiškų deklaracijų apie tai, su kuo jie gali derėtis, o su kuo – ne.
Trečia, politinis įtraukimas dažniau turi būti svarbiausias principas šios dienos politiniams lyderiams. Tai reiškia, kad laikui bėgant dera stengtis kurti reprezentatyvias, veiksmingas ir visus piliečius apsaugančias institucijas, o tai yra ilgas, sudėtingas ir intensyvus politinis darbas. Nestabiliose valstybėse skubėjimas į rinkimus, kuriuose nugalėtojas įgalinamas pralaimėjusiojo sąskaita, kuriuose ratifikuojamos konstitucijos, centralizuojančios galią, yra pavojingas.
Ketvirta, svarbiau yra siekti užkirsti kelią krizėms, o ne stengtis jas sulaikyti vėliau. Tai reiškia būtinybę įsitraukti dar iki to laiko, kol, pavyzdžiui, vietiniai konfliktai įgauna džihadistinę dimensiją. Tai reiškia būtinybę atkreipti dėmesį į bendruomenės problemas dar iki to laiko, kol ji nusprendžia griebtis ginklo. Tai reiškia būtinybę užbaigti karus dar iki tol, kol kovojančios pusės dar labiau fragmentuojasi taip smarkiai apsunkindamos taikos galimybę.
Ypač svarbu paremti tas konfliktiniuose regionuose esančias valstybes, kurios dar yra pakankamai stabilios ar bent jau dar nesubyrėjo. Tai reiškia, jog būtina siekti to, kad karinė pagalba netaptų priemone lyderiui amžiams įsitvirtinti valdžioje ir taip gilinti krizę. Tačiau tai taip pat reiškia didesnį atsargumą pasisakant apie režimo pakeitimą. Todėl verčiau dera spausti lyderius vykdyti labiau įtraukiančią politiką, geriau organizuoti viešą aprūpinimą ir paslaugų teikimą, kovoti su korupcija ir siekti geresnių santykių su kaimynais. Nė vienas iš šių dalykų nėra lengvai pasiekiamas, ypač turint mintyje, kiek daug visame pasaulyje vykstančių krizių šiuo metu siekia prikaustyti pasaulio lyderių dėmesį. Tačiau tai vis dėlto yra geriau, nei kad dorotis su tragiškomis pasekmėmis, kai viskas jau įvyksta. Iš tiesų, turint omenyje, kad pasaulinės krizės suvaldymo galimybės jau smarkiai artėja prie ribos, tai dar viename regione, tarkime, Centrinėje Azijoje ar Persijos įlankoje įsiliepsnojęs konfliktas būtų tiesiog tragiškas.
