Daugiau 
 

„30 turčių“ ekonomika

12/24/2015 Aidas
voloshina-975

„Iki 2015 metų pabaigos stambiojo Ukrainos verslo atstovai pasirašys bendrą pareiškimą dėl šalies stabilizavimo ir vystymosi plano. “ Būtent prie tokios išvados buvo prieita gruodžio 19 dieną Kijeve įvykusiame antrajame Ukrainos verslininkų susitikime. Dėmesį patraukia ne tiek pati rezoliucija, kiek dalyvių sudėtis: Viktoras Pinčukas, Vasilijus Chmelnickis, Olegas Bachmatiukas, kai kurių didžiausių prekybos tinklų savininkai, o taip pat Rinato Achmetovo holdingo atstovas. „Stambūs verslininkai“, dalyvavę suvažiavime, iš tiesų yra oligarchai – t.y. priklauso labai ypatingai verslo savininkų klasei, valdančiai ne tiek aktyvus, kiek pačią Ukrainą, kaip praturtėjimo šaltinį.

Visuomenėje suvažiavimas jau buvo pakrikštytas „Oligarchų susitikimu“ ir „30 turčių“. Savo tinklaraštyje internetiniame puslapyje „Ukrainskaja Pravda“ susitikimo iniciatorius, liaudies deputatas, buvęs Donecko srities gubernatorius Sergejus Taruta parašė: „Mes norime sustiprinti kai kuriuos akcentus, aiškiau suformuluoti mūsų argumentus, kad tuo patikėtų didesnis žmonių skaičius.“

Kam Ukrainos oligarchams, tiek metų tūnojusiems skirtingų partijų kovų šešėlyje ir iki šiol išsaugojusiems įtaką tiek Ukrainos parlamentui, tiek ištisiems Ukrainos ekonomikos sektoriams, staiga prireikė „didelio žmonių skaičiaus“ tikėjimo jų planais? Kodėl žmonės, pozicionuojantys save kaip stambius verslininkus, nebando dalyvauti diskusijose apie šalies ekonomikos pokyčius, pavyzdžiui, balsavimui Ukrainos parlamente jau pateiktos mokesčių, administracinės ir biudžeto reformos, neseniai priimtas valdžios decentralizaciją ir ekonominį regionų savarankiškumą reglamentuojančių įstatymų paketas, o vietoj to jie rengia suvažiavimą, kuriame į pirmą vietą yra iškeliami opūs Ukrainos valdžios mokumo klausimai? Kodėl kritika valdžiai oligarchams pakeitė esamos ekonomikos kritiką? Ir ar toks jų pareiškimas reiškia, kad stambus Ukrainos verslas yra pasirengęs dalyvauti šalies vystyme? Ar kalba čia eina apie „stabilizaciją“, t.y. tam tikros pusiausvyros dabartiniam ekonomikos modeliui suteikimą?

Vienas iš svarbiausių Ukrainos stambiojo verslo požymių yra tas, kad jis yra neatsiejamas nuo politikos ir propagandos. Stambioms finansų ir pramonės grupėms priklauso praktiškai visos masinio informavimo priemonės – tiek centrinės, tiek regioninės. Į oligarchų įtakos lauką patenka visas būrys svarbiausių Ukrainos ekspertų, žurnalistų, aktyvistų, sociologų ir politologų. Be to, Ukrainos parlamentinės partijos, nepriklausomai nuo jas į valdžią atvedusio lyderio, dalinasi į vieno ar kito stambaus verslininko interesus atstovaujančias grupes. Štai toks užburtas ratas, kuriame verslas, paremtas pasenusio sovietinio dotacijų ir išskirtinių sąlygų ekonomikos modelio eksploatacija, į valdžią išveda paklusnius politikus, ir apdairiai išdėlioja juos po visas potencialiai bendraujančias politines partijas. Paraleliai politikams yra užtikrinama parama per oligarchų kontroliuojamas masinio informavimo priemones. Ukrainoje nėra nė vieno miestelio, kaimo ar regiono, kur vykstant rinkiminei kovai neskambėtų oligarchų, palaikančių eilinį kandidatą, vardai ir organizacijų, kurios yra suinteresuotos visiškai iš anksto nulemtų rinkimų rezultatais, pavadinimai. Kai eilinis ukrainietis rinkimuose atiduoda savo balsą, jis paprastai žino „už“ ar „prieš“ kokį nors „stambų verslininką“ jis balsuoja.

Problema ne tame, kad stambus verslas užsiima savo interesų lobizmu, į valdžią išvesdamas palankius kandidatus, o tame, kad be galimybės daryti tiesioginę įtaką esminių sprendimų priėmimui ir be biudžeto srautų kontrolės, Ukrainos stambusis verslas negalėtų egzistuoti, vystytis ir konkuruoti netgi vidaus rinkoje. Pagal pačią savo prigimtį Ukrainos stambusis verslas yra našta, parazitas ant valstybės kūno, o ne vystymosi ir pokyčių potencialas. Todėl, kai kalba eina apie ekonominius sprendimus, politikai dažniausiai veikia prieš šalies interesus.

Ukraina – monopolijų šalis. Tiek ekonominių, tiek valdžios monopolijų. Būtent todėl stambus verslininkas, tiekiantis šildymą ar elektrą visai šaliai, taip pat gali valdyti ir įmonę, kuri vienintelė šalyje turi teisę įrenginėti ir aptarnauti kasos aparatus. Ukrainos oligarchatas – siaubinga sistema, sunaikinanti bet kokią konkurenciją, o tai reiškia visiškai nekontroliuojama kainų nustatymo ir suteikiamų prekių bei paslaugų kokybės srityje. O su „suinteresuotų politikų“ pagalba jai pavyksta į ištisus Ukrainos ekonomikos sektorius neįleisti nieko „iš šalies“.

Kad ir kokia politinė jėga laisvų visuotinių rinkimų dėka ateitų į valdžią, oligarchų valdžia ir vien tik jų praturtėjimo vardan sukurta sistema ilgus dešimtmečius išlieka nepaliečiama. Keli šalyje esantys ekonominės ir politinės įtakos centrai sukuria savotišką demokratijos iliuziją, tačiau visiškai netrukdo egzistuojančiam „oligarchų suokalbiui“, kai kalba pasisuka apie ekonomikos reformas. Prezidentas tokioje sistemoje tėra arbitras, kurio užduotis – išlaikyti oligarchų interesų pusiausvyrą. Saugodama egzistuojančius archaiškus nekonkurencingus ekonominių santykių modelius, tokia sistema greičiausiai rūpinasi savo pačios išsaugojimu, o ne šalies išlikimu, ką jau kalbėti apie jos vystymąsi. Ukrainoje susiklostė paradoksali situacija, kurioje politika yra tampriai susijusi su oligarchija, tačiau visiškai atitrūkusi nuo realios ekonomikos ir visuomenės interesų.

Tad kam tuomet oligarchams paprastų žmonių tikėjimas?

Savo studijoje „Autoritarinės asmenybės tyrimas“ vokiečių filosofas ir sociologas Theodore’as Adorno aprašo ekonominių monopolijų interesų ir tikėjimo ryšius kaip „ekonomikos dogmas“. Jo nuomone, nuo stambiojo kapitalo priklausomi žmonės jaučiasi „mechanizmo varžteliu“. Jie ne tik ims sieti savo interesus su monopolininko interesais, tačiau su priešiškumu žiūrės į bet ką, kas bandys iš šios priklausomybės ištrūkti. Kitaip tariant, pramonės gigantui dirbantis eilinis darbininkas į sistemai nepriklausantį verslininką ims neišvengiamai žiūrėti kaip į priešą, „spekuliantą“, „išsišokėlį“ vien dėl to, kad tiki išimtinai vieno ekonominių santykių modelio „teisingumu“ – modelio, kuriame „mažas žmogelis“ turi žinoti savo vietą ir visiškai atsiduoti „didelio autoritetingo žmogaus “ valiai.

Šiandien, kai Ukrainos resursai išseko, o išlaikyti seno sukirpimo pramonės gigantus be biudžeto dotacijų tapo neįmanoma, verslininkams, monopolizavusiems pagrindines strategiškai svarbias Ukrainos ekonomikos sritis, būtinas visuotinis tikėjimas tuo, kad jų įtaka ir valdžia yra gyvybiškai svarbi milijonų „mažų ukrainiečių“ išlikimui. Jiems būtina, kad žmonės tikėtų, kad jų monopolijos išsaugojimas yra tolygus „darbo vietų“ išsaugojimui, o tai reiškia, kad tolygus ir rūpesčiui paprastų žmonių likimu ir visuomenės gerove. Jie nori, kad rinkėjai patikėtų tuo, kad išsaugoti įmonę, kurioje už menkus pinigus pluša nuo 50 iki 100 tūkstančių žmonių, šalies ekonomikai yra svarbiau nei gamybos modernizacija ir produkcijos konkurencija.

Po šalies pramoninių regionų, kuriuose yra sutelkti gamybos gigantai ir atitinkamai pagrindinis oligarchinių ekonominių santykių modelio elektorato užsakovas, okupacijos, Ukrainos oligarchams, ganėtinai nuskurdusiems ir netekusiems svorio, paprasčiausiai nebėra kuo pasikliauti ir į ką atsiremti. Keletas šalyje vykusių protesto akcijų – kalnakasių, bankų skolininkų, „tarifų Maidanas“ – pritraukia labai nedaug marginalų ir dabartinei valdžiai nekelia jokios grėsmės. Reformos, vykstančios prie griežtos Vakarų stebėtojų kontrolės, griežtas biudžeto išlaidų kontroliavimas – visa tai atima iš stambiojo verslo galimybės turtėti. Tačiau išlikusi masinio informavimo priemonių kontrolės monopolija ir faktiškai nutylima lyderystė daugelyje politinių projektų, palieka oligarchų rankose labai svarbius įtakos visuomenės nuomonei svertus. Štai dėl ko priimtas sprendimas apeliuoti būtent į visuomenės nuomonę.

Ukrainos oligarchų bandymas pristatyti savo „šalies stabilizavimo ir vystymosi“ programą ir pritraukti jos pusėn kiek įmanoma daugiau Ukrainos piliečių – tai bandymas atrasti naujus oligarchinių ekonominių santykių modelio elektorato užsakovus. Tai bandymas imti valdyti ekonominio savarankiškumo neturinčius visuomenės sluoksnius jau ne finansų, o politinių lozungų pagalba, pasinaudojant žmonių nepasitenkinimu ir ekonomine beraštyste.

Ukrainos vidurinioji klasė po Maidano taip ir nesugebėjo suformuoti savo politinės partijos. Tačiau ji neabejotinai įgijo įtakos ir svorio per ekspertų grupių sistemą, savanorių organizacijas, per šalyje atsiradusius „nekontroliuojamus ekspertus“. Kad ir kaip būtų keista, Vakarų kreditorių daromas spaudimas valdžiai tapo rimta paspirtimi tiems, kurie siekia pakeisti šalies ekonominių santykių sistemą. Susiklosčius tokiai situacijai nebestebina ir tai, kad oligarchai pabandė išeiti iš šešėlio ir patraukti savo pusėn plačiosios visuomenės, nepatenkintos pokyčiais, paramą.

Reformos Ukrainos atveju pirmiausia reiškia visos šalies išlaisvinimą iš oligarchijos gniaužtų. Ar Ukrainos vidurinioji klasė sugebės susivienyti į atskirą jėgą, kuri nugalės „30 turčių“ programą? Galbūt. Jei sugebės sukurti savo pačių – „Milijonų ekonomiškai laisvų piliečių“ – programą.

Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu