99 namai

Režisavo: Ramin Bahrani. Vaidina: Andrew Garfield, Michael Shannon, Laura Dern, Clancy Brown, Tom Guinee

Režisierių Raminą Bahrani jau seniai domina amerikietiškos svajonės kainos problematika, kurią jis analizuoja didžiajame ekrane. Ši tema buvo akivaizdi juostose „At Any Price“ ir „Man Push Cart“, tačiau naujausiame jo filme ši tema tampa pagrindine siužeto linija. Bahrani nukelia mus į Floridą, kur paprasti žmonės (tokie kaip Andrew Garfieldo Denisas Nešas) desperatiškai bando išsaugoti šeimos namus, o oportunistai, tokie kaip Rikas Karveris (Michaelas Shannonas), pelnosi iš kitų žmonių tragedijų.

Denisas Nešas yra darbo nerandantis statybininkas, neišgalintis mokėti paskolos už namą. Bankas jo namus nusavina, o nuosavybę perimti suskuba nekilnojamojo turto magnatas Karveris. Po to, kai Denisas su motina Lin (nuostabi, bet visiškai neišnaudota Laura Dern) ir sūnumi Konoru (Noah Lomaxas) yra iškeldinami iš savo namų, vyras patraukia aiškintis santykių su Karveriu, tačiau šis susidūrimas baigiasi faustiška sutartimi: norėdamas išsaugoti savo namus, Denisas sutinka dirbti Karveriui – remontuoti nusavintus namus ir atlikti kitas užduotis. Juk maitvanagiu būti geriau nei maita.

Juosta pilna scenų, kuriose žmonės praranda savo namus – žiūrėti jas yra nepaprastai sunku. Juolab, kad Bahrani tas scenas perteikia nepriekaištingai, atsisakydamas jas pagražinti. Jokios muzikos, jokių montažo triukų, tik širdį spaudžianti realybė, kaip vos per akimirką iš būsto savininko žmogus tampa nusikaltėliu ir yra policijos pareigūnų per prievartą iškeldinamas iš namų, duodant vos kelias minutes susirinkti daiktams.

Šios scenos – ne režisieriaus išmonė, o Amerikos realybė. Kaip ir ankstesnėje Bahrani juostoje „At Any Price“, čia yra jaučiama užuojauta vidurinės klasės amerikiečiams, kuriuos engia stambios institucijos ir galingi interesai. Šiame filme taip pat tęsiama idėja, kad tam, jog kažkas būtų sėkmingas, kiti turi kentėti. Tik šioje juostoje ji dar akivaizdesnė. Namų savininkai manė, kad jie turi teises. Filmas mums parodo, kad jie klydo. Visos teisės priklauso Karveriui (ir jo padermei), kuris įkūnija viską, kas yra negerai su dabartine sistema, ir kurį nepaprastai puikiai suvaidino Michaelas Shannonas. Karveris yra toks šaltas, racionalus ir beširdis, kad net jo cigaretė yra ne tikra, o elektroninė.

Garfieldas tampa centrine juostos figūra, o žiūrovai gauna proga pamatyti jį filme, kuris pilnai išnaudoja visą jo talentą. Taip, jis yra vienas geriausių „Nuostabiojo Žmogaus-Voro“ atributas, tačiau „99 namai“ tampa priminimu, kad šis aktorius gali kur kas daugiau nei vienas ant savo pečių tempti silpną superherojų franšizę. Garfieldas tiesiog ištirpsta Deniso Nešo vaidmenyje, o viskas, ką daro jo veikėjas, atrodo absoliučiai įtikinamai. Mes tikime juo, kai jis yra įsiūčio apakintas tėvas, siekiantis išsaugoti stogą virš galvos, tačiau mes tikime juo ir tada, kai jis pripranta prie Karverio metodų. Gal Karveris ir gali būti visa griaunančia jėga, tačiau Denisas turi būti toks autentiškas, kurį stebėdami žiūrovai klaustų savęs: „Ar galėčiau iškeldinti kitas šeimas iš jų namų tam, kad išsaugočiau savuosius?“

Visus šiuos dalykus Bahrani paaiškina taip galingai ir taip paprastai, kad melodrama persmelktos paskutinės dešimt juostos minučių smarkiai nuvilia. Siekiant sukurti katarsį, paskutinė filmo dalis nuskamba visiškai kitaip ir absoliučiai nedera su prieš tai buvusiu autentišku ir atviru jo tonu. Taip, pabaiga yra tokia, kokią žiūrovas nori išvysti, tačiau „99 namai“ yra filmas, rodantis ne tai, ką mes norime matyti, o tai, ką mes bandome ignoruoti.

„99 namų“ veiksmas vyksta 2010 metais, kai bankai nusavino namus siaubą keliančiais mastais. Vienus Bahrani filmas sujaudins iki širdies gelmių (to jis ir siekia), tačiau kiti abejingai pareikš: „Ką gi, jei vieni laimi, o kiti – pralaimi, aš verčiau būsiu laimėtojas.“ „99 namai“ puikiai atskleidžia, kad prarasti žmogiškumą yra tik truputį sunkiau nei prarasti namus.