Režisavo: Radu Jude. Vaidina: Teodor Corban, Mihai Comanoiu, Toma Cuzin, Alexandru Dabija, Luminita Gheorghiu, Victor Rebengiuc, Alberto Dinache, Mihaela Sirbu, Alexandru Bindea, Adina Cristescu.
Savo stilistika, regis, 180 laipsnių kampu nutolusi nuo ankstesnio jo filmo (namuose milžiniškos sėkmės sulaukusios juodosios komedijos „Visi mūsų šeimoje“), režisieriaus Radu Jude juosta „Aferim!“ daugelio kritikų ir kino ekspertų yra laikoma „rumunišku vesternu“. Tą asociaciją su Sergio Leone sustiprina filmo pradžios titrai: kaubojiškas šriftas, kadrą įrėminantys kaktusai ir ryškus dangus, fone skambant tradicinei liaudies dainai. Ir nors mums yra pasakyta, kad tai yra 1835-ųjų Valakija, istorinė sritis Rumunijos pietuose, meistriškai ir jusliškai sukurtas juodai baltas filmo pasaulis atrodo priklausąs ankstesnei erai – laikams, kai viešpatavo feodalai, po žemes keliavo trubadūrai, o kiekvienas kaimas turėjo bent po vieną raganą. Tai yra vos keli pasvarstymai apie juostą, kurie, garantuojame, žiūrint jums į galvą neateis, nes jūs būsite per daug užsiėmę – kvatosite iš visos širdies.
Jude sukurtas pasaulis savo unikalumu sužavės daugelį žiūrovų, o mūsų tautiečiams, neabejotinai, garantuos nostalgiškas nuotaikas: juosta primins geriausius klasikinius Lietuvos Kino studijos darbus, ir jūs nesąmoningai susimąstysite apie tai, kaip pagrindiniame vaidmenyje atrodytų, pavyzdžiui, Donatas Banionis.
Juostos centre atsiduria senstantis konsteblis Konstandinas (Teodoras Corbanas) – enciklopedinė kaimo išminties, nešvankių juokelių, absurdiškų stereotipų ir išdarkytų banalybių saugykla. Jo sūnus Jonita (Mihai Comanoiu) tėvo pamokas priima aklai ir nekvestionuodamas, tačiau jo gebėjimas skirti gėrį nuo blogio yra kur kas stipresnis, tad vaikis neretai subtiliai stumteli savo užsispyrėlį nesąžiningą tėvą apsvarstyti savo poelgių pasekmes. Jiedu yra nusamdomi vietinio bajoro (Alexandru Dabija), kad surastų pasprukusį romą vergą Karfiną (Cuzim Toma), kuris pažemino poną, suviliojęs jo žmoną. Netrukus jie suranda Karfiną, besislepiantį kartu su pabėgusiu vergu berniuku Tintiriku (Alberto Dinache), ir tuomet visa ketveriukė – tėvas, sūnus ir du belaisviai – traukia į kelią atgal, ginčydamiesi ir pasakodami istorijas. Mes pajuntame, kaip, nepaisant skirtingo jų statuso, imasi megztis tarpusavio ryšys ir simpatija. Kai žiūrovas jau įtiki, kad po rasistine, seksistine ir arogantiška Konstandino išore slypi fundamentalus žmogiškumas, šis paima ir parduoda Tintiriką pirmame pakeliui pasitaikiusiame vergų turguje.
Kad ir kokie nuostabūs ir pašėlę būtų šios juostos dialogai – čia skambantys įžeidimai ir epitetai yra tikras Šekspyras su raidele R – varančioji filmo jėga yra kur kas rimtesnė. Jude naudoja Konstandiną kaip Don Kichoto tipo figūrą, kuri, nepaisant savo vulgarumo, fanatizmo, sentimentalios savigailos ir išpūstos savimeilės, savyje turi tam tikro žmogiško padorumo, kad primintų, jog moterų ar romų diskriminacija Rumunijoje yra gyva iki pat šių dienų. Taip, visuomeninis rasizmas užgimė praeityje, tačiau tai jo nepateisina. Net šie labai netobuli vyrai, gyvenantys tuometinėmis visuomenės normomis, savotiškai supranta, kad tai yra moraliai neteisinga. Konstandinas demonstruoja „įsakymų vykdymo“ mentalitetą, o galiausiai įkūnija palūžusį vidutinės grandies valdininką, suvokusį, kad atlikdamas „pareigą“ jis prarado dalį savo sielos.
Juosta tiesiog įtraukia žiūrovą į šio neabejotinai alegoriško, tačiau tobulai išbaigto ir realistiško pasaulio vaizdus, kvapus, garsus ir kalbą. Nenuostabu, kad šis meistriškai suręstas pasaulis atnešė Jude geriausio režisieriaus apdovanojimą Berlyno kino festivalyje. Panoraminiai planai yra vieni geriausių ir įtikinamiausių istorinio laikotarpio atkūrimų, kokius jums tik teks matyti. Mūsų herojų aplankytas turgus yra praktiškai atskiras meno kūrinys: regis, kiekviename kvadratiniame kadro colyje vyksta vis kita mažytė drama, sukauptos skirtingos smulkmenos ir detalės. Perpildytas ir šurmuliuojančias scenas keičia ilgi statiški kelionę fiksuojantys kadrai.
Jude sukurtas pasaulis savo unikalumu sužavės daugelį žiūrovų, o mūsų tautiečiams, neabejotinai, garantuos nostalgiškas nuotaikas: juosta primins geriausius klasikinius Lietuvos Kino studijos darbus, ir jūs nesąmoningai susimąstysite apie tai, kaip pagrindiniame vaidmenyje atrodytų, pavyzdžiui, Donatas Banionis. Tačiau tikroji
„Aferim!“ (kas, labai tinkamai, reiškia „Bravo!“) priežastis, paverčianti juosta tokia unikalia kinomano patirtimi, yra ta, kas jūs nemeluodami galite pasakoti aplinkiniams, jog pažiūrėjote juodai baltą istorinį rumunų nekomercinio kino filmą, kuris intelektualiai analizuoja istorines rasizmo šaknis, o jie tuo metu nė neįtaria, kaip smagiai praleidote laiką.
#Aferim
