Fotografė Paula Bronstein Afganistaną fotografuoja jau nuo 2001-ųjų, kai ten pirmą kartą atvyko, kad įamžintų JAV vadovaujamą operaciją „Enduring Freedom“ nuotraukų portalui „Getty Images“.
Nepaisant karo chaoso – kuriuo siekta iš valdžios nuversti „Al Qaeda“ ir Talibaną – ji susižavėjo ją supančia kultūra ir regiono kraštovaizdžiu, bei visus ateinančius 14 metų rasdavo progų sugrįžti į šalį ir padaryti naujų nuotraukų, vaizduojančių Afganistano žmonių patiriamus sunkumus konflikto akivaizdoje.
Nors dauguma fotožurnalistų savo dėmesį sutelkia į konflikto priekines linijas, Bronstein siekia ieškoti ne taip garsiai nuskambančių istorijų, rodančių karo žalą paprastoms šeimoms. Tai, savo ruožtu, leido jai pažvelgti į daugiau nei 2,5 mln. karo našlių, tapusių retai matomomis karo aukomis.
„Trys konflikto dešimtmečiai sukūrė milžinišką našlių populiaciją, patiriančią įvairiausias problemas, - sako Bronstein. – Tai yra istorija apie karo palikimą.“
Bronstein teigimu, vien Kabule gyvena maždaug 50 000-70 000 karo našlių, ir nors kritusių kareivių, policininkų ar kitų vyriausybės darbuotojų žmonos turi teisę gauti reguliarias išmokas, civilių našlėms skiriama vos po 5 000 afganių (apie $75) per mėnesį.
Tačiau net ir tada, kai jos turi teisę gauti išmoką, daugybė našlių jų paprasčiausiai nesusirenka. Vasarį pasirodžiusi Jungtinių Tautų ataskaita skelbia, kad dauguma civilių našlių gauna tik nedidelę vienkartinę išmoką vietoje reguliarios pašalpos, paprastai todėl, kad jos nežino, kaip naviguoti sistemoje, kad gautų prieigą prie tų pinigų.
Tai reiškia, kad šalyje, kurioje moters gerbūvis paprastai priklauso nuo jos vyro, dauguma afganių našlių yra paliekamos be skatiko kišenėje – ir be pragyvenimo šaltinio.
„Dauguma jų man pasakojo neturinčios jokio išsilavinimo, o tai reiškia, kad joms sunku pragyventi, nebent jos eina maldauti išmaldos gatvėse, arba galbūt gauna namų tvarkymo darbelių, - sako Bronstein. – Gyvenimas toms moterims yra viena didelė kankynė.“
Be pinigų ar palaikymo, didelis skaičius afganių moterų gyvena neįsivaizduojamame skurde – jų ir jų vaikų gyvenimo sąlygos yra tiesiog siaubingos. Kai kuriais atvejais, jų žuvusių vyrų giminaičiai jas pasiima sau į žmonas iš pagarbos, bet daugelis moterų paprastai yra paliekamos likimo valiai.
Bronstein savo fotografijose atskleidžia intymius vaizdus, geriausiai parodančius nuotraukų herojų kasdienius gyvenimus, tačiau, moters teigimu, dažnai yra sudėtinga pasiekti karo našles ir gauti leidimą jas fotografuoti. Ji dirba kartu su vietinėmis nevyriausybinėmis organizacijomis ir žmonėmis, padedančiais jai susisiekti su tomis moterimis, bet dažniausiai jai nesuteikiama pakankamai laiko jas nufotografuoti.
„Man padedantys žmonės man skambina iš anksto, jie žino, kuo aš užsiimu. Iš pradžių tiesiog susitinku su tomis moterimis prie arbatos puodelio, kas yra įprasta šioje šalyje, o tada didžiausių problemų man sukelia jos vyro brolis ar koks kitas jos šeimos narys, kuris neleidžia man fotografuoti ar pas ją sugrįžti, - pasakoja fotografė. – Padarau kelias nuotraukas per mūsų pirmąjį susitikimą, labai tuo apsidžiaugiu, o tada man prieš veidą užtrenkia duris. Ir tai nutiko jau daugybę kartų.“
Be to, ji labai dažai susiduria su atvejais, kai jos pagalbininkai jai pasako, kad tam tikri rajonai, kuriuose ji lankėsi anksčiau, staiga jai yra nebepasiekiami. Jos pačios saugumas neretai pastatomas į pavojų.
„Legali prieiga ir saugumas vaidina milžinišką vaidmenį mano atliekamame darbe, - sako Bronstein. – Tai tapo panašiau į portretų seriją, kadangi man buvo taip sudėtinga susitikti su našlėmis daugiau nei vieną kartą.“
Ironiška tai, kad nors našlių šeimos vyrai nenori, kad jų giminaitės būtų fotografuojamos, pačios moterys visuomet džiaugiasi galėdamos papasakoti skaudžias savo istorijas: „Nebuvo atvejo, kai moteris nenorėtų būti fotografuojama. Jos jaučia, kad man, kaip moteriai, rūpi jų situacija, kad aš noriu ją papasakoti kitiems. Jos pripratusios prie to, kad tai niekam nerūpi. Manau, kad jeigu jos neturėtų tiek daug draudimų, tos moterys įsileistų mane į savo pasaulį.“
Fotografei pavyko gauti geresnę prieigą perkeltų asmenų stovykloje Kabule, kur glaudžiasi nemažai karo našlių, pabėgusių nuo žiaurumų Helmundo provincijoje. Bronstein apibūdina gyvenimą stovykloje kaip „vargingą, purviną ir apleistą“.
„Sanitarinės sąlygos ten siaubingos; jie nė neturi šildytuvų, - pasakoja ji. – Stovykloje labai šalta, ten miršta daugybė žmonių, ypač kūdikių. Net pati negaliu patikėti, kad jie turi taip gyventi – bet jie būtent taip gyvena jau kelis metus.“
Bronstein teigimu, be skausmo netekus savo vyrų, našlėmis tapusios moterys taip pat yra labiau linkusios turėti emocinių problemų dėl socialinės atskirties, smurto artimoje aplinkoje, bei kasdienio gyvenimo stresų. Vis dėlto, nepaisant visų sunkumų, fotografė yra pasiryžusi ir toliau pasakoti tų moterų istorijas.
„Kad ir ką beveikčiau, vis atsiduriu šioje šalyje, ir, man asmeniškai, tai yra vieta, kurioje tų moterų situacija negerėja. Ji tiesiog nesikeičia, - sako ji. – Šis projektas trunka kur kas ilgiau negu maniau. Tačiau aš žinau, kad taip turi būti, ir, kad ir kas benutiktų, aš ir toliau pasakosiu jų istorijas.“
Paula Bronstein yra apdovanojimus pelniusi fotožurnalistė, kuri jau daugiau nei 30 metų dokumentuoja aktualiausias pasaulio naujienas iš viso pasaulio. Ji daugiau nei 10 metų dirbo vyriausiąja „Getty Images“ fotografe bei keliavo po Aziją, Pakistaną, Afganistaną ir kitas šalis. Dabar jos darbus galima rasti „Getty Reportage“. Dar daugiau jos nuotraukų galite pamatyti jos interneto svetainėje www.paulaphoto.com bei „Instagram“ paskyroje www.instagram.com/pbbphoto. Šis projektas buvo dalinai finansuotas Pulicerio Krizių informacijos centro.
26-erių Raqia slėpdamasi nuo smėlio audros prašo išmaldos gatvėje, kad išmaitintų tris savo vaikus.[/caption]
Asefa su šešiais savo vaikais gyvena palapinėje, kurioje jie audžia kilimus, kad užsidirbtų pragyvenimui. [/caption]
35-erių Naseema su aštuoniais savo ir trimis savo sūnaus vaikais glaudžiasi palaikėje perkeltų asmenų stovykloje.[/caption]
