Kas yra alpulys, dauguma žino, deja, ne iš nuogirdų. Alpuliui nesvarbu amžius nei lytis. Alpsta ir vyrai, ir moterys, ir suaugę, ir vaikai. Alpstama išsigandus, nuo karščio, pamačius kraują ar mažą pilką pelytę... Nualpti galima nėštumo ar menstruacijų metu, per egzaminų sesiją ar intensyvią treniruotę... Alpstama esant žemam arteriniam spaudimui ar padidėjus atmosferos slėgiui, papiktnaudžiavus alkoholiu ar perdozavus kai kurių vaistų... Kai kas alpsta „iš meilės menui“ – tiesiog tam, kad pademonstruotų moterišką gležnumą, išgąsdintų aplinkinius ar atkreiptų į save dėmesį... Tačiau kiek žmonių iš tiesų žino, kas gi yra tas alpulys?
Pacientas labiau gyvas nei miręs...
Alpulys, kaip pasakytų medikai – tai staiga pasireiškiantis trumpalaikis sąmonės praradimas, kurį dažniausiai nulemia kraujotakos į smegenys nepakankamumas, nors gali būti ir kitų priežasčių. Kokios tiksliai priežastys sukelia sąmonės aptemimą ar net praradimą, palikime aiškintis specialistams (kurie, tarp mūsų šnekant, patys iki galo to nežino). Mums svarbiausia yra tai, kad alpimas visada atrodo praktiškai vienodai: žmogui pasidaro bloga, jis užverčia akis ir lėtai susmunka. Atkreipkite dėmesį – staigus ir netikėtas kritimas „visu ūgiu“ žemyn pasitaiko itin retai. Paprastai toks kritimas susijęs su pakankamai rimta patologija, pavyzdžiui, epilepsijos priepuoliais. Išimtis – kritimai staiga netekus pusiausvyros, tačiau neprarandant sąmonės (angl. drop attack). Ši būsena gali pasireikšti net ir visai sveikoms moterims, pavyzdžiui, nėštumo metu. Tačiau įprastais atvejais alpstant staiga nekrentama. Apskritai, iki pilno sąmonės netekimo neretai net neprieinama, tiesiog apsiblausia akys, aptemsta sąmonė, apima stiprus silpnumas. Jei sąmonės vis dėlto netenkama, tai trunka trumpai – nuo kelių sekundžių iki 4-5 minučių. Pacientas dažnai išbąla, gausiai prakaituoja, sulėtėja jo širdies ritmas, nukrenta kraujospūdis. Tačiau neretai kraujospūdis pakyla aplinkiniams, nežinantiems ko imtis ir kaip padėti. Tad iš tiesų – ką tokiu atveju daryti aplinkiniams?
Ramiai! Išlikite ramūs...
Pirmas dalykas, ką turėtumėte padaryti, jei netoliese kažkas prarado sąmonę, tai pasakyti sau: „Ramiai! Nieko baisaus, tai įprastas reiškinys“. Geriausia, ką galite padaryti – nepersistengti su pagalba. Sąmonė sugrįš, kai atsistatys normali smegenų kraujotaka, o tam jūs jokios įtakos turėti negalite (jei šalia nėra reanimatologo su visa reikiama įranga). Kad normalizuotųsi smegenų kraujotaka būtina horizontali padėtis, tad pacientą reikėtų nedelsiant paguldyti ant nugaros (lengvais atvejais gali pakakti pasodinti į kėdę su atrama nugarai). Atkreipkite dėmesį, kad po galva nereikia nieko padėti – ji turėtų būti bent jau tame pačiame lygyje su korpusu, jei ne žemiau.
Nereikia bandyti užčiuopti pulso – dėl žemo kraujospūdžio ir prarasto kraujagyslių tonuso, jis susilpnėja, tad greičiausiai jo aptikti nepavyks. Medikai tokiais atvejais pulsą tikrina kakle, miego arterijoje (jei manote, kad žinote, kur ji yra, galite pabandyti ten užčiuopti pulsą). Būtina pacientui užtikrinti pakankamą deguonies kiekį (jo trūkumas dažnai gali būti alpulio priežastimi): atsegti apykaklę, o jei aplink apalpusįjį susibūrė žiūrovų minia – ją prasklaidyti.
Galima pašlakstyti veidą šaltu vandeniu, prie nosies pridėti spiritu ar amoniako tirpalu suvilgytą vatą. Šios priemonės neatkuria smegenų kraujotakos, o stimuliuoja kvėpavimo centrus per nosiaryklėje esančias nervų galūnes. Asmeniui kyla refleksas įkvėpti, o su įkvėpimu į organizmą patenka didelė deguonies porcija. Galima laikant suvilgytą vatą porai sekundžių pridengti paciento burną ranka, kad visas oras patektų tik per nosį.
Taip pat galima sprigtelėti pacientui į nosies galiuką – skausmo dirgiklis taip pat padeda atgauti sąmonę. Efektyviai padeda ir kiti lengvi skausmo dirgikliai: paspaudimas nagu ar aštriu daiktu į viršutinę lūpą prie nosies pagrindo arba į rankos piršto galiuką. Skausmas stimuliuoja adrenalino išskyrimą, kelia spaudimą, gerina kraujotaką smegenyse. Tačiau svarbiausia, kaip ir sakiau, yra nepanikuoti ir nepasimesti – tuomet tikrai viskas bus gerai!
Šiek tiek apie „skęstančiųjų gelbėjimą“
Kaip žinia, skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Jei pastebėjote, kad pakankamai dažnai alpstate, pirmiausia apsilankykite pas neuropatologą ir kardiologą, kad šie patikrintų, ar nesergate kokia nors nervų sistemos liga (pavyzdžiui, traukuliais, ilgalaikiais trauminio smegenų sužalojimo padariniais) ar širdies liga (širdies ritmo sutrikimu, nediagnozuota širdies yda ir kt.). Jums derėtų vengti tvankių patalpų ir ilgai nebūti saulėje. Jei to padaryti vis dėlto nepavyksta, bent jau venkite dehidratacijos ir gerkite daugiau vandens (tik ne gazuoto!).
Jei pastebėjote, kad pakankamai dažnai alpstate, pirmiausia apsilankykite pas neuropatologą ir kardiologą, kad šie patikrintų, ar nesergate kokia nors nervų sistemos liga (pavyzdžiui, traukuliais, ilgalaikiais trauminio smegenų sužalojimo padariniais) ar širdies liga (širdies ritmo sutrikimu, nediagnozuota širdies yda ir kt.).
Labai dažnai prieš apalpstant ima svaigti galva, apima silpnumas, pykina. Jei tik pajutote simptomus, nelaukite tolimesnės įvykių eigos ir imkitės profilaktinių priemonių (net jei vėliau paaiškės, kad jus pykino nuo jūsų antrosios pusės). Reikėtų iš karto atsisėsti arba atsigulti (jei sėdatės, tai maksimaliai patogioje ir atpalaiduojančioje padėtyje, neatmetant galvos atgal). Primenu, kuo horizontalesnės padėties bus jūsų kūnas, tuo geriau. Galima kelis kartus giliai (tačiau būtinai lėtai) įkvėpti. Galima su savimi nešiotis amoniako druskų (angl. smelling salts). Negalima į burną vartoti jokių vaistų – jei prarasite sąmonę, atsipalaidavus burnos raumenims tabletė gali patekti į kvėpavimo takus! Taip pat naudinga atlaisvinti ankštą apykaklę, diržą.
Žinoma, trumpame straipsnyje neįmanoma aptarti visų šios ganėtinai sudėtingos medicininės problemos niuansų. Tačiau aš tikiuosi, kad mano paprasti patarimai kažkam padės palengvinti gyvenimą. Nes kad ir ką sakytume, alpimas – dažnas reiškinys...
Gydytojas Andrey Ivanchenko
