Merivilyje, Tenesyje gyvenanti 87-erių išeivijos tautodailininkė Ann Keraminas (Ona Mikaitė-Keraminienė), kurią vaikystėje nuo tėvų atplėšė naciai, iki šiol nepamiršta savo šaknų ir kasmet prieš Kalėdas užsiima lietuvišką kultūrą reprezentuojančių tradicinių šiaudinukų kūryba.

Ann Keraminas jau daug metų gyvena Amerikoje, ir nors vietoje įprastų šiaudų naudoja plastmasinius šiaudelius, jos kūryba nuo to nenukenčia – moteris geba sukurti pačius įspūdingiausius kalėdinius papuošimus, nuo žvaigždės iki kvadrato formos, o kai kurių jų viduje slypi nedideli paukščiukai. A. Keraminas neseniai išsiuntė 40 tokių papuošimų į vieną Čikagos ligoninę, kur seniau gyveno, o dar eilė kitų yra demonstruojami jos naujuose namuose Merivilyje.

Pati garbaus amžiaus moteris sako, kad šiaudinukų menas yra kur kas senesnis nei ji pati, o Ann jo išmoko gimtojoje Lietuvoje, būdama dar mokyklinukė. Ir dabar, kai ji prisėda ir ima kantriai kurti papuošimus, prisiminimai nukelia ją į tas dienas – prieš tai, kai visas jos gyvenimas amžiams pasikeitė. Prieš tai, kai ji buvo išvežta į Dachau, pirmąją Vokietijos nacių koncentracijos stovyklą.
Prieš tai, kai likimas jai nusišypsojo ir ji liko gyva, tačiau turėjo iškęsti ilgus smurto, bado ir skausmo metus, aplinkui ją mirštant tūkstančiams kitų.

Prieš tai, kai ji ištekėjo, susilaukė vaiko, imigravo į Jungtines Valstijas, ilgus metus sunkiai dirbo ir tapo tikra Amerikos patriote, visuomet prisimindama, kokia baisi gali būti demokratijos ir laisvės alternatyva.

Prieš tai, kai vienintelis jos sūnus mirė, o jos sveikata sunkiai sušlubavo. Prieš tai, kai ji pardavė visus, išskyrus širdžiai brangiausius, daiktus ir išsikraustė iš savo namų Ilinojuje į kambarėlį globos namuose ties Dulsvųjų kalnų papėde, mieste, kur gyvena vienintelė jos anūkė. Ji sunkiai serga, tačiau jos protas - aštrus kaip jaunystėje.

Išgyventi pragarą

A.Keraminas buvo 12 metų, kai ją ir dar tris jos klasiokus 1941 m. suėmė vokiečiai. „Ryte išvažiavau dviračiu į mokyklą ir niekada nebesugrįžau“, - prisimena ji.

Tačiau kareiviams reikėjo ne vaikų, o jų tėvų. Dviejų klasiokų tėvai pasidavė vokiečiams, kad išvaduotų savo vaikus, bet jos bei kito berniuko tėčiai to nepadarė. Mergaitė buvo išvežta į Dachau, nacių koncentracijos stovyklą apleisto fabriko teritorijoje Bavarijoje, pietų Vokietijoje. Vos atvykus, atvežtieji kaliniai buvo suskirstyti į dvi eiles, sako ji: viena buvo skirta žydų kilmės žmonėms, o kita - visų tautybių politiniams kaliniams, išdrįsusiems sukritikuoti Adolfą Hitlerį.

Be tėvų likusi mergaitė sulaukė vienos lietuviškai mokėjusios žydės užuojautos. Ji stovėjo eilėje kartu su ja, kai vienas kareivis pastebėjo, jog ji pirštais rodo kryžiaus ženklą. „Jis iškart suprato, kad nesu žydė“, - sako Ann.

Jis pasikvietė kitą kareivį, kuris už plaukų nutempė mergaitę į kitą eilę, ir tokiu būdu ji išgyveno po to sekusias žudynes – visi žydų kilmės kaliniai buvo išrengti ir nuvesti į „dušus“, o iš tiesų - nužudyti dujų kamerose. „Jie nuėjo praustis ir niekada nebeišėjo gyvi“, - virpančiu balsu pasakoja A. Keraminas.

Jai, kaip ir daugeliui kitų vaikų, teko kitoks likimo išbandymas – dalyvavimas nacių medicininiuose eksperimentuose. Kareiviai leisdavo vaikams vaistus ar prievarta girdydavo tabletes, taip išbandydami vaistus Vokietijos kariuomenei. Vokiečiams stebint, vaikai vemdavo, juos ištikdavo traukuliai ar koma, daugybė jų netgi mirdavo, sako A. Keraminas: „Išgyveno tik pora mūsų.“

Tarp eksperimentų, vaikai miegodavo ant betoninių bunkerio grindų ir badmiriavo, neretai maisto gaudami tik kartą per kelias dienas. Sykį, vaikščiodama lauke, kaime augusi mergaitė pastebėjo, kad vienoje vietoje auga bulvės, ir pasilenkė jų pavogti. Už tai ji buvo taip sunkiai sumušta, kad neteko trijų dantų ir nuo to laiko viena akimi nemato.

Oficialiais duomenimis, Dachau mirė per 32 000 žmonių, tačiau istorikai teikia, kad dar tūkstančiai mirčių liko nedokumentuota. Kai Amerikos kariai pagaliau išvadavo stovyklą, „aš buvau leisgyvė“, sako Ann. Mažiausiai trečdalis iš Dachau likusių 30 000 kalinių vadavosi mirtimi. Amerikiečiai „davė mums šokolado“, prisimena moteris: „Jie mus apkabino ir bučiavo.“

Kurį laiką po to ji praleido ligoninėje Vokietijoje. Kadangi mokėjo susikalbėti penkiomis kalbomis, vėliau ji dirbo vertėja „Raudonajame kryžiuje“ bei Jungtinių Tautų gelbėjimo ir reabilitacijos administracijoje (UNRRA). Būtent pastarosios organizacijos pabėgėlių stovykloje tuomet 16-metė Ann susipažino su būsimu vyru Johnu, 21-erių metų amerikiečiu kariu. Jiedu susituokė po trijų savaičių, ir, 1949 m. birželio 24 dieną, padedami „Raudonojo kryžiaus“, atvyko į Niujorką su savo dvimečiu sūneliu Vidučiu, kurį praminė „Vito“. Kišenėje jauna pora teturėjo $7.

Amerikoje Keraminų šeima dirbo nekvalifikuotus darbus. Tik po šešerių metų moteriai pavyko susisiekti su Lietuvoje likusia šeima ir pranešti, kad yra gyva. Tačiau tik po 30 metų ji pagaliau sužinojo, kodėl jos tėtis leido naciams ją pasiimti. 1975 m. sovietai suteikė A. Keraminas leidimą atvykti į Rusijos okupuotą Lietuvą ir susitikti su motina bei tėvu. Vizitas tetruko dvi valandas, ir tai buvo paskutinis kartas, kai ji juos matė. Būtent tada Ann sužinojo, kad jos tėvas, slapto pasipriešinimo judėjimo lyderis, neleido naciams apieškoti jo ūkio, nes šis buvo labai arti miškų, kuriuose slėpėsi šimtai partizanų. Tada jis buvo pašautas ir priverstas slėptis, o į tai atsakydami kariai pagrobė jo dukterį.

„Jie būtų likvidavę visą miestą, išžudę žmones, netgi gyvulius, ir sudeginę namus, jeigu būtų radę mano tėvą“, - sako Ann.

Meilė Amerikai

Ann Keraminas turi lietuvišką pasą, bet nebesitiki kada nors dar aplankyti Lietuvą. „Galima sakyti, aš užaugau Amerikoje, čia yra mano namai“, - teigia ji. Vienas brangiausių jai daiktų yra Aukso medalis už amerikanizaciją, gautas iš Amerikos Revoliucijos dukterų organizacijos 1992 m. Ji iki šiol yra išsaugojusi visas iškarpas iš tą įvykį aprašiusių laikraščių.

Ann vyras galiausiai įsidarbino farmacinėje kompanijoje „Warner-Lambert“, kur ilgus metus pradirbo, o 9-ojo dešimtmečio pradžioje jiedu persikėlė iš triukšmingojo Niujorko į Rokfordo miestą Ilinojuje. Ten A. Keraminas vykdavo į susitikimus su mokiniais, kalbėdamasi su jais apie koncentracijos stovyklas, karą, bei Amerikos vertybes. Ilinojuje ji taip pat padėjo ruošti muziejines parodas apie Lietuvos kultūrą bei išmoko bitininkystės. Visą tą laiką moteris kūrė ir tradicinius šiaudinukus, galiausiai pakeisdama tikrus šiaudus ne taip lengvai lūžtančiais plastmasiniais šiaudeliais.

Nors pora norėjo daugiau vaikų, moteriai ėmė vystytis navikai, gydytojų teigimu, galėję atsirasti dėl tam tikrų chemikalų, kurių jai buvo duota Dachau. Nepaisant to, ji visą savo meilę skyrė vieninteliam sūnui ir dviem jo vaikams. Kai jos vyras Johnas būdamas 73-ejų mirė nuo kaulų vėžio, pora buvo susituokusi 56 metus. Nuo to laiko Ann gyveno viena, o suaugęs jos sūnus gyveno netoliese. Tačiau praėjusių metų balandį ji rado jį sukniubusį savo garaže. Jam buvo 68-eri, ir jis patyrė širdies smūgį, nuo kurio vėliau ligoninėje mirė.

Kelias į Tenesį

Jos anūkė Evan Kidd ilgą laiką gyvena Tenesyje. „Ji bijojo palikti mane Ilinojuje, nes mano širdis nesveika“, - sako Ann. Tai ir lėmė, kad ji persikėlė į Brukdeilo senjorų namus Merivilyje. Kartu ji atsivežė tik savo vestuvinę nuotrauką, sūnaus ir anūkų nuotraukas, dėžes su laikraščių iškarpomis apie jos gyvenimo patirtis, taip pat kelis pundelius laiškų iš draugų visame pasaulyje, drabužių ir kitų daiktų. Šiaudų ji nepasiėmė.

Brukdeilo personalas skyrė jai laiko apsiprasti ir ramiai gedėti sūnaus. Jie nevertė jos iškart užsiimti kokia nors veikla, sako ji. Tačiau jos anūkė galiausiai nusprendė, kad „bobutei“ užteks verkti, ir atvežė jai šiaudelių, siūlų, ir kitų priemonių šiaudinukams gaminti. „Ji man pasakė, kad per daug verkiu, ir turiu kuo nors užsiimti, - sako A. Keraminas. – Todėl pradėjau vėl kurti. Tai mane labai ramina.“

Paprastai ji sukuria po vieną kalėdinį papuošimą per dieną, dirbdama vien tik su adata ir siūlu, žirklutėmis ir šiaudeliais, kuriuos pati kruopščiai sukarpo ir išlanksto. „Klijų man nereikia – tik adatos, siūlo ir žirklių“, - sako ji.

Per Heloviną, Brukdeilas taip pat organizavo saldainių dalijimo vakarą, ir davė senjorams saldumynų, kuriuos jie turėjo išdalinti vaikams. Prie Ann kambario durų sustojusi viena ketverių metukų mažylė pareiškė saldainių nenorinti, tad moteris išsitraukė vieną savo kurtą šiaudinuką ir padovanojo jį laimingam vaikui. „Staiga mane apsupo visi vaikai, - juokiasi Ann. – Tą vakarą aš išdalijau 27 šiaudinukus.“

Nors lietuvė baiminasi tuštumos, kuri ją apsups per pirmąsias Kalėdas po jos sūnaus mirties, Brukdeilo personalas suorganizavo jos praeities ir dabarties darbų parodą – koridoriaus gale, prie pat Ann kambario durų, stovi didžiulė eglė, puošta jos kurtais šiaudinukais, o šalia jo padėta detalizuota bičių vaško prakartėlė, kurią ji pati išraižė per penkerių metų laikotarpį, naudodama savo pačios Ilinojuje augintų bičių vašką.

Nors dauguma Brukdeilo gyventojų turi Ann kurtų šiaudinukų, jais puošta kalėdinė eglė sulaukia vis naujų susižavėjimo žvilgsnių. Lietuvė sakė gaminsianti juos tol, kol pajėgsianti: „Aš kuriu juos pagal savo dizainą, kurio nerasite jokioje knygoje. Ir žmonėms tai labai patinka.“