Artėjant išrinktojo prezidento Donaldo Trumpo inauguracijai, geriausias būdas įvertinti būsimą administraciją – sutelkti dėmesį į jo pergalę lėmusius veiksnius. Trumpo fenomenas atsirado ne tuščioje vietoje, ir, kai pamažu ima aiškėti jo politikos darbotvarkės vaizdas, galime pradėti vertinti, kokį poveikį ji turės politinei ir ekonominei terpei, kurioje susiformavo sąlygos jo kandidatavimui į JAV prezidentus.
Trumpas nugalėjo dėl to, kad suabejojo tiek politinio, tiek akademinio elito patikimumu ir per visą rinkimų kampaniją atkakliai akcentavo neatitikimą tarp to, kaip Jungtinių Valstijų politinę ir ekonominę padėtį vaizduoja elitas, ir to, kaip ją vertina daugelis rinkėjų. Kaip ir demokratas Bernie Sandersas, Trumpas į savo mitingus ėmė traukti dideles minias, kai ėmė kalbėti gerokai kitaip, nei priimta respublikonų partijoje. Hillary Clinton ir jos respublikonų varžovai, tokie kaip Jebas Bushas ir Marco Rubio, savo koalicijas mėgino burti remdamiesi kultūriniais klausimais ir partinėmis tradicijomis, o Trumpas ir Sandersas sutelkė dėmesį į tai, kas iš tiesų yra svarbu rinkėjams – į pastangas formuoti tokią politinę ir ekonominę aplinką, kurioje išrinkti pareigūnai būtų pasiryžę užtikrinti gerovę visiems.
Nusistovėjusi sistema savaime provokavo maištą, tad tiek pats savo kampaniją finansavęs (ar bent jau taip tikinęs) Trumpas, tiek smulkių aukotojų remtas Sandersas buvo puikiai pasirengę tokiam maištui vadovauti. Be to, kitus kandidatus varžė partinės tradicijos – dauguma demokratų ir respublikonų jau seniai nesiryžta be užuolankų kelti JAV ekonomikos struktūrinės nelygybės klausimo. Tokiu atveju prireiktų atvirai kalbėti apie tokius sudėtingus klausimus kaip globalizacija ir naujųjų technologijų sukelti sukrėtimai. Be to, tektų mesti iššūkį per ilgus dešimtmečius susiformavusiai laisvosios prekybos susitarimų, reglamentų ir mokesčių politikos sistemai, kurioje ekonominė nauda dažniausiai atitenka labiau pasiturintiems, o daugumai amerikiečių tenka susitaikyti su biudžeto taupymo politika.
Ši dviguba politinio ir intelektinio atstovavimo krizė tapo tikru toksišku užtaisu. Trumpo politikos kritika neįtikina jo rėmėjų, nes išrinktąjį prezidentą kritikuoja ekspertai, kuriais žmonės nebepasitiki. Šis pasitikėjimo stygius Trumpui suteikia tam visišką manevravimo laisvę, tačiau kartu tai yra ir iššūkis jam, atsižvelgiant į tai, kad ateina metas pereiti nuo rinkimų kampanijos retorikos prie vadovavimo šaliai.
Tapęs prezidentu Trumpas turės pasirinkti, kaip spręsti socialines, ekonomines ir politines problemas, kurias jis įvardijo per rinkimų kampaniją. Tačiau, norėdamas pasiekti savo tikslų, jis turės dirbti toje pačioje „korumpuotoje“ sistemoje, prieš kurią jis žadėjo kovoti per rinkimų kampaniją. Be to, jis privalės formuoti tokią politiką, kurią būtų įmanoma įgyvendinti ir kuri padėtų pagerinti amerikiečių gyvenimą.
Iš tiesų, respublikonų kontroliuojamas Kongresas kartu su Trumpu gali pamėginti įgyvendinti Franklino D. Roosevelto XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vykdytą „Naująjį kursą“, kad ir mažesniu mastu. Tačiau, jei „korumpuotos“ sistemos nebus mėginama reformuoti, Trumpo siūloma fiskalinių paskatų politika vėl greičiausiai bus gerokai naudingesnė turtingiesiems ir beveik neatneš jokios naudos visiems kitiems amerikiečiams. Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė plačiai pristatoma kaip būdas kapitalą nukreipti į šalies modernizavimo pastangas; tačiau tokiomis priemonėmis gali būti manipuliuojama, jas panaudojant turtingųjų naudai.
2018-aisiais perrinkimas laukia dvidešimt trijų demokratų JAV senatorių ir tik aštuonių respublikonų. Jei per ateinančius dvejus metus respublikonai priims plataus masto ekonomikos augimą skatinančių priemonių rinkinį, kuris leistų pagerinti padėtį darbo rinkoje ir padidinti atlyginimus, jie gali ilgam užsitikrinti valdžią. O tai jiems suteiktų galimybę skirti naujus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, kurie būtų linkę nepaisyti moterų ir darbuotojų teisių, taip pat aplinkos apsaugos ir valstybinės švietimo sistemos problematikos. Atsižvelgiant į Trumpo kampanijos retoriką, toks rezultatas būtų tikras farsas, o gal net tragedija.
Norint užtikrinti, kad JAV ekonominė gerovė pasiektų daugiau žmonių, o šalies politinė sistema taptų demokratiškesnė, būtinos reformos, kurios padėtų sumažinti pinigų galią ir padidintų valdžios atskaitomybę piliečiams. Jei Trumpas nesugebės to užtikrinti, jis neištesės pažado tiems, kas jį atvedė į valdžią. Nesugebėjimas laikytis Jungtinių Valstijų konstitucinių principų jau nuo seno nulemia įtampą, kuri suteikia akstino šalies politiniam, ekonominiam ir socialiniam progresui. Jei Trumpas atmes tuos principus, jo pergalę nulėmusių atstovaujamosios sistemos trūkumų kaina bus iš tiesų didelė.
