Teigiama, kad 5 sivertai radiacijos gali nužudyti žmogų, todėl mūsų autobusiukui įvažiuojant į uždarąją zoną - didžiulę negyvenamą teritoriją aplink Černobylį - vis žvilgčiojau į rusiško dozimetro rodmenis. Šalikelėse šmėžavo tankūs pušynai ir beržynai, o mūsų vadovė kartojo pagrindines taisykles: nerinkti grybų, kuriuose kaupiasi radioaktyvieji nuklidai, nevalgyti ir nerūkyti lauke, nes tai atveria kelią teršalams į organizmą. Po kelių minučių privažiavome pirmuosius apleistus kaimelius ir sustojome pasigrožėti nedidele laukinių Prževalskio arklių banda.
Prabėgus 28 metams po Černobylio atominio reaktoriaus sprogimo, šią beveik negyvenamą teritoriją pasiglemžė gamta. Čia yra stumbrų, šernų, briedžių, vilkų, bebrų ir sakalų. Apleistame Pripetės mieste ant sovietinių laikų daugiabučių namų stogų jauniklius peri ereliai. Dešimtmetį po avarijos, kai radiacijos lygis jau buvo gana žemas, šioje vietovėje laisvėn buvo paleisti retos nykstančios veislės arkliai - dabar jie ganosi daugiau kaip 2 500 kv. kilometrų plote.
Pažvelgiau į savo dozimetrą: 0,19 mikrosivertų per valandą – tai milijoninė vieno radiacijos lygį matuojančio siverto dalelė. Aukščiausias mano matytas radiacijos lygis buvo transatlantinio skrydžio į Ukrainą iš Čikagos metu – 3,5 mikrosivertų per valandą šuoliai, skrendant 40 000 pėdų virš Grenlandijos, kosminiams spinduliams skverbiantis pro lėktuvą ir keleivius. Černobylį tiriantys mokslininkai iki šiol nesutaria dėl ilgalaikių radiacijos padarinių vietos florai ir faunai. Kol kas jie buvo nepaprastai subtilūs. Gyvūnams čia didesnį pavojų kelia į uždarą zoną su ginklais įsliūkinantys brakonieriai.
Po kelių minučių kelio pasiekiame Zalesę, seną ūkininkavimu kažkada užsiėmusį kaimą, ir pavaikštome tarp tuščių namų. Išdaužyti langai, besilupantys dažai, byrantis tinkas. Ant vienų namų grindų guli numestas Lenino atvaizdas, o ant miegamojo sienos kabo lėlė. Kieme ant sulūžusio vaikiško vežimėlio liekanų sėdi kita lėlė. Tai pirmieji makabriški vaizdai, kuriuos pamatėme per mūsų dviejų dienų vizitą. Pusiau aprengtos lopšiuose tysančios lėlės, ant medžių šakų kabančios dujokaukės – lankytojų sukurtas gyvasis paveikslas – simbolizuoja tylų siaubą.
Toliau kelyje mus nustebina į lauką išėjusi gyventoja. Rozalija yra viena iš „grįžusiųjų“ – užsispyrusių senukų, daugiausiai moterų, kurie nori savo gyvenimą nugyventi vietoje, kurią vadina namais. Ji atrodė nudžiugusi, sulaukusi kompanijos.
„Radiacijos negali matyti“, - pasakė ji ukrainietiškai. Bet kuriuo atveju, pridėjo moteris, ji neplanuoja turėti vaikų - gyvena su penkiomis katėmis.
Žmonių sielose giliai įsišaknijęs kažkas, kas traukia mus į neįsivaizduojamų katastrofų židinius. Pompėja, Antietamas, Aušvicas ir Treblinka – visi jie šiandien šiurpiai tylūs. Tačiau XXI a. mums ypatingai pagarbią baimę kelia atominio naikinimo pasekmės. Atomo suskaldymas prieš beveik šimtmetį turėjo tapti didžiausia žmonijos pažanga nuo ugnies atradimo, atomo branduolyje esančių jėgų išlaisvinimas – atnešti pasauliui kone neribotą energiją.
Neišvengiama, kad ši galia pirmą kartą buvo panaudota karyboje, bet po Hirosimos ir Nagasakio pradėtos dėti didžiulės pastangos siekiant sukurti „pigesnę nei galima išmatuoti“ elektrą ir išlaisvinti pasaulį nuo priklausomybės fosiliniam kurui.
Po daugiau nei pusės amžiaus atomo simbolis, kažkada buvęs progreso emblema ir technologijos triumfu, tapo užburiančia mirties ranka, žmonių mintyse kėlusia asociacijas su naikinimu ir Šaltojo karo baime. Kiekvieną pavasarį lankytojai keliauja į pietinę Naująją Meksiką, kur buvo detonuota pirmoji atominė bomba, o kiekvieną mėnesį rengiamų ekskursijų į Nevados branduolinių bandymų vietą Mohavės dykumoje grafikas yra užpildytas visiems 2014 m.
O kur dar radioaktyviųjų medžiagų nutekėjimo šmėkla. 2011 m. Černobylis, didžiausios pasaulyje katastrofos branduolinėje jėgainėje centras, buvo oficialiai paskelbtas turistų lankymo vieta.
Atominis turizmas. Prisiminus Fukušimos katastrofą, ši idėja atrodo absurdiška. Ir būtent tai mane patraukė į kaimelius ir visą miestą – Pripetėje tuo laiku gyveno beveik 50 000 žmonių – kurie buvo skubiai apleisti ir palikti likimo valiai bei gamtos malonei.
Ankstyvomis 1986 m. balandžio 26 d. valandoms, per numatytą jėgainės darbo nutraukimą įprastiniam patikrinimui, naktinei ketvirtojo Černobylio reaktoriaus pamainai buvo patikėta atlikti svarbų saugumo sistemų patikrinimą, atidėtą iš praėjusios dienos, kai pamainoje dirbo pilna, labiau patyrusi komanda.
Vos per 40 sekundžių aukšta įtampa perkaitino reaktorių, nutraukė dalį kuro tiekimo linijų ir vieną po kito pasiuntė du sprogimus. Jėgainės stogas užsidegė – kaip ir reaktoriaus šerdį sudarantys grafito blokai. Dūmų ir radioaktyvių nuolaužų debesis pakilo aukštai į atmosferą ir pradėjo savo kelionę į šiaurę, link Baltarusijos ir Skandinavijos. Per kelias dienas radioaktyviosios dulkės išplito per didžiąją dalį Europos.
Ugniagesiai ir gelbėtojai visą naktį kovojo su didžiausiu pavoju – liepsnomis, dūmais, degančiais grafito gabalais. Tai, ko jie negalėjo pamatyti ar pajausti, buvo nematomi nuodai. Cezio, jodo, stroncio, plutonio izotopai.
Radiacija, kurią jie gavo, iš viso siekė iki 16 sivertų – ne mikro ar mili, bet pilnų sivertų, kur kas daugiau nei kūnas gali pakelti. Černobylio darbininkai ir jų šeimos stovėjo Pripetės dangoraižių balkonuose ir stebėjo švytėjimą iš jėgainės, esančios už mažiau nei dviejų mylių.
Ryte jie toliau dirbo savo įprastinius darbus, ėjo į šeštadienines pamokas ir pasivaikščioti po parką. Evakuacija prasidėjo tik po 36 valandų nuo nelaimės. Gyventojams buvo liepta pasiimti pakankamai atsargų trims-penkioms dienoms ir palikti naminius gyvūnus. Jiems buvo duota suprasti, kad po greito aptvarkymo jie galės grįžti namo. Tai buvo netiesa. Likviduotojų komandos greitai pradėjo savo darbą ir buldozeriais griovė pastatus bei laidojo viršutinį dirvos sluoksnį. Sulaukėjusių šunų gaujos buvo nušaunamos vos pamačius. Evakuota beveik 200 kaimų.
Tiesioginis mirčių skaičius buvo stebėtinai mažas. Trys darbuotojai žuvo per sprogimą, dar 28 – per ateinančius metus nuo apsinuodijimo radiacija. Tačiau daugelis radiacijos padarinių atsiskleidė lėtai. Apie 6 000 vaikų, kūdikystėje maitinti apšvitintu pienu ir kitu maistu, dabar serga skydliaukės vėžiu. Apskaičiuota, kad bendras mirtingumo nuo vėžio lygis gali pakilti keliais procentais tiems 600 000 darbuotojų ir gyventojų, kurie gavo didžiausias radiacijos dozes.
Po katastrofos pažeistam reaktoriui apsaugoti buvo skubiai iškelta betono ir plieno struktūra, praminta „sarkofagu“. Jam pradėjus irti ir byrėti, prasidėjo naujo 32 000 tonų skliauto statymo darbai. Paskutiniais duomenimis, jis sarkofagą pakeisti turėtų 2017 m. Ukrainos vyriausybė taip pat planuoja iki 2065-ųjų visiškai išmontuoti reaktorius ir ištuštinti katastrofos vietą.
Tai, ką geriausiai prisimenu iš tos dienos, kurią praleidome Pripetėje, yra vaikščiojimo ant sudužusio stiklo garsas ir jausmas. Per apgriuvusias ligoninės palatas su tuščiomis lovomis ir apšiukšlintomis operacinėmis. Per mokyklos koridorius, kopiant laiptais per sudriskusių knygų krūvas.
Vienuose namuose radome nuo lubų kabančias ir ant grindų suverstas dujokaukes. Jas čia tikriausiai paliko, sakė mūsų vadovai, „stalkeriai“ – į zoną slapčiomis įslenkantys lankytojai. Iš pradžių jie čia ateidavo ieškoti vertingų daiktų, vėliau – dėl jaudulio. Jie geria iš Pripetės upės ir maudosi Pripetės įlankoje, tarsi drąsindami radiaciją ir sargybinius juos pagauti. Vienas „stalkeris“, kurį vėliau sutikau Kijeve, man sakė Černobylyje buvęs jau šimtus kartų. „Įsivaizdavau, kad zona bus didžiulė dykvietė – tuščia, baisi“, - sakė jis man. Vietoje to, jis rado miškus ir upes, visą tą apnuodytą grožį.
Naktį praleidome Černobylio mieste. 800 m. senesnis už Pripetę, dabar jis primena Šaltojo karo laikų karinę bazę – nesibaigiančių radiacijos suvaldymo operacijų centrą. Mano viešbučio kambarys buvo panašesnis į sovietų laikų muziejų. Vienas iš ekskursijos vadovų vėliau man sakė, kad senoviniai kambarių baldai buvo paimti iš Pripetės.
Grįžtant atgal į Kijevą, mūsų gidė sudėjo bendrą mūsų radiacijos lygį – vos dešimt mikrosivertų per visą savaitgalio vizitą.
Greičiausiai daugiau gausiu skrisdamas atgal į namus.
George‘as Johnsonas
