Daugiau 
 

Aukščiausiasis teismas: politinis ėjimas žirgu

02/03/2017 Aidas
politics-1029-e1486118641262

Į Aukščiausiojo teismo teisėjus nominuodamas Neilą Gorsuchą, Trumpas pradėjo vykdyti savo susitarimo dalį – ir net tie dešinieji, kurie negailestingai kritikavo Trumpą jo kampanijos metu, dabar negali suturėti džiaugsmo.

„Negalėčiau būti laimingesnis dėl jo pasirinkimo“, – entuziastingai tikino Tedas Cruzas savo oficialiame pareiškime, kuriame vadino Gorsuchą „federalizmo, konstitucinio galių atskyrimo, religijos laisvės ir visų kitų fundamentaliųjų laisvių įamžintų mūsų Teisių Bilyje čempionu“.
„Nuostabus nominantas į Aukščiausiąjį teismą, – sakė Atstovų rūmų pirmininkas Paulas Ryanas. – Jo tvirtas sekimas Konstitucija ir neigiamas požiūris į teisėjų aktyvizmą puikiai pasitarnaus teismui ir šaliai.“

„National Review“ redaktoriai, kurie per jo kampaniją smarkiai kritikavo Trumpą, rašė, kad Gorsuchas „yra puikus pasirinkimas“, kuriame dera „nepriekaištingas intelektas ir ištikimybė įstatymo raidei“.

Visa tai demonstruoja, kad nepaisant neretai chaotiškos ir neorganizuotos kampanijos bei administracijos, Trumpo sprendimas dėl nominacijos į Aukščiausiąjį teismą yra laikomas praktišku ir išmaniu.

Iš esmės, savo kampanijos metu su dešiniaisiais Trumpas sudarė sutartį. Jis žinojo, kad jo mandatas evangelikų ir naujosios dešinės („movement conservatives“) rinkėjų tarpe buvo silpnas. Jis žinojo, kad šiai rinkėjų ir aktyvistų grupei labai svarbu, kas užims Aukščiausiojo teismo teisėjo vietą. Ir, panašu, jis priėjo prie išvados, kad jam pačiam tai visai nėra svarbu. Tad jis šia nominacija pabandė įsiteikti, kam reikia – ir jam tai puikiai pavyko.

Kadangi Aukščiausiojo teismo teisėjai yra skiriami iki gyvos galvos, potencialios nominacijos yra esminis klausimas, kuris yra nepaprastai svarbus kiekvienuose prezidento rinkimuose. Tačiau mirtys yra visada netikėtos, o apie savo išėjimą į pensiją teisėjai labai iš anksto nepraneša, tad visa tai dažniausiai tėra teorija. Kartais šis klausimas ir išlieka teorinis: pavyzdžiui, vietos Aukščiausiajame teisme neatsilaisvino per antrąją Billo Clintono ir per pirmąją George’o W. Busho kadencijas.

Tačiau kai praėjusį vasarį netikėtai mirė teisėjas Antoninas Scalia, Aukščiausiojo teismo ateitis pakliuvo į nežinomybę. Be Scalia, teismą sudarė 4 konservatyvūs ir centro dešinieji teisėjai ir 4 liberalai. Tai reiškė, kad prapuolė konservatyvioji dauguma, kuri teisme buvo nuo 8 dešimtmečio pradžios. Liberalai nepaprastai džiaugėsi galimybe, kad į Aukščiausiąjį teismą sugrįš penkių liberalių teisėjų persvara, kurios nematėme nuo 6-7 dešimtmečių. Tačiau ši perspektyva konservatoriams kėlė siaubą.

Dar daugiau, negalima pamiršti „Roe v. Wade“, 1973-ųjų sprendimo, saugančio teisę į abortą, klausimo. Daugybė konservatyvių krikščionių (ir ne tik jie) abortus laiko žmogžudyste ir ilgai vylėsi panaikinti šį sprendimą, kad valstijos galėtų dar griežčiau juos apriboti. Tačiau nepaisant dešimtmečius turėtos konservatorių persvaros, niekada nepavyko suburti penkių teisėjų balsų, kad sprendimas būtų panaikintas (sprendimą ne kartą palaikė teisėjas Anthony Kennedy, o taip pat keli ankstesni respublikonų paskirti teisėjai). Jei Scalią būtų pakeitęs liberalas, viltys atšaukti sprendimą būtų dar labiau sumenkusios.

Grubus niujorkietis milijonierius Donaldas Trumpas gyvena trečiojoje santuokoje, garsėja vulgariais seksualinio turinio pasisakymais ir ne kartą sakė, kad niekada nėra prašęs Dievo atleidimo. Jis neturi nieko bendra su konservatyviaisiais krikščionimis – esmine respublikonų koalicijos dalimi – tad atrodė, jog nesugebės jų patraukti į savo pusę. Tačiau norėdamas nuslopinti jų nerimą, Trumpas padarė dramatišką žingsnį, kuriam būtų labai sunku atrasti precedentą: jis pažadėjo, kad jei bus išrinktas prezidentu, Scalia paliktą postą užpildys išsirinkęs žmogų iš jam pateikto asmenų sąrašo (pradžioje jame buvo 11 pavardžių, vėliau sąrašas išplėstas iki 21 kandidato). Sąrašas buvo sudarinėjamas artimai konsultuojantis su konservatorių aktyvistų grupėmis, tokiomis kaip „Federalist Society“ ir „Heritage Foundation“, užtikrinant, kad bet kuris sąrašo asmuo būtų juos patenkinantis rezultatas.

Iš esmės, Trumpas taip surišo sau rankas šiuo klausimu. Žinoma, savo pažado jis galėjo neišpildyti, tačiau jis buvo toks specifinis, kad jį sulaužęs Trumpas būtų užsitraukęs nenumaldomą daugumos savo rėmėjų įsiūtį. Kita vertus, buvo matyti, kad Trumpas neturi nuomonės apie Aukščiausiojo teismo vaidmenį ir kokio teisėjo reikėtų, tad jam buvo vienas ir tas pats.

Sandoris pavyko. Konservatyvieji krikščionys – dar labiau padrąsinti Trumpo sprendimo viceprezidentu pasirinkti Mike’ą Pence’ą – lapkritį suskubo jį palaikyti. Aukščiausiasis teismas buvo dažnai minimas respublikonams rinkėjams skirtoje agitacinėje medžiagoje, o balsuotojų dauguma rinkimų dienos statistikos rinkėjams sakė, kad Aukščiausiasis teismas buvo pagrindinis dalykas, nulėmęs jų sprendimą balsuoti už Trumpą.

Ar Trumpas teisingai pasirinko nusprendęs likti abejingas tam, kas sėdės Aukščiausiajame teisme? Teoriškai, gal jam ir būtų buvę palanku paskirti kokį nors „savą“ žmogų, kuris visada priimtų sprendimus jo naudai – praeityje kai kurie prezidentai taip ir darė. Tačiau pastaruoju metu tai nebemadinga. Dabar normalu reikalauti, kad nominantas turėtų aukštą kvalifikaciją ir būtų aiškiai parodęs atitinkamo politikos klano elitui, kad jis yra „jų komandoje“. Šio modelio buvo laikomasi paskutiniais šešiais sėkmingų nominacijų į Aukščiausiąjį teismą atvejais, tad kai George’as W. Bushas nukrypo nuo šios tradicijos ir nominavo ilgametę savo padėjėją Harriet Miers, jam tai nesibaigė sėkmingai.

Tačiau vienas dalykas Trumpui gali sukelti problemų. Kai kurie naujosios dešinės atstovai ilgai puoselėjo viltis apriboti valdžios įgaliojimus, o teismų sistemą laiko būdu tam pasiekti. Trumpas nėra valdžios mažinimo šalininkas – jis tikisi būdamas prezidentu daryti didelius ir drąsius dalykus. Per 10 pirmųjų savo darbo dienų jis pasirašė 20 reikšmingų ir kontroversiškų vykdomųjų įsakų, kuriems dabar yra metami iššūkiai teismuose. Nežinia, ar Trumpas pasvarstė, koks yra jo paskirto nominanto požiūris į vykdomąją valdžią ir ar labiau tradicinių pažiūrų konservatoriaus Gorsucho būsimieji sprendimai netaps kliūtimi pačiam Trumpui.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu