Konstitucijoje yra straipsnis, kuris skelbia, kad mokslas ir tyrinėjimai yra laisvi. Ar tai reiškia, kad auditorijoje galima šnekėti ką nori? O gal geriau būtų skelbti, kad Lietuvos akademinė bendruomenė privalo pareikšti savo nuomonę mokslo ir studijų klausimais? Prieš 2009 m. reformą Lietuvos mokslininkų sąjungos vardu buvo pateiktas siūlymas įtraukti tokį straipsnį, tačiau jis taip ir liko pageidavimų koncerto lygmenyje, nors buvo išsiųstas visiems Seimo nariams.
Kitas man, kaip politologui ir istorikui, absurdiškai atrodantis LR Konstitucijos straipsnis skelbia, kad gerai besimokantiems studentams valstybiniuose universitetuose yra garantuojamas nemokamas mokslas. Turint omenyje mūsų šalies sąlygas, gyventojų ekonomines galias, tai yra absurdiška, kaip ir tai, kad Konstitucinis teismas sprendžia, kas yra gerai besimokantis studentas – kitaip sakant, pedagogikos klausimas tapo konstitucinės jurisprudencijos klausimu.
Vis dėlto įdomiausia, jog kad ir kiek reformų svarstėme, iki šiol nebuvo suformuluotas universiteto apibrėžimas – politologine, administracine ir finansavimo prasme. Sovietinė mokslo ir studijų sistema buvo instituciškai dvinarė – mokslo tyrimai koncentravosi ne universitetuose, o Mokslo akademijos ir žinybiniuose institutuose. Tokia sovietinių laikų struktūra Lietuvoje išliko iki šiol – universitetuose 70 proc. finansų, etatų ir darbo laiko skiriama studijoms, ugdomajam procesui, ir tik 30 proc. lieka mokslui. Tuo tarpu daugumoje Vakarų universitetų mokslui skiriama mažiausiai 50 procentų – net Lenkijos universitetuose, nors ten taip pat yra mokslo akademija su savo institutais.
Tarkime, Harvardo universitetas mokslo tyrimams skiria 36 mlrd. JAV dolerių – taigi, tris ketvirtadalius viso biudžeto, kuris 2015-2016 mokslo metais siekė apie 46 milijardus. Studentų Harvarde yra apie 20 tūkstančių, tad panašiai kaip Vilniaus universitete, tačiau biudžeto didžioji dalis skirta tyrimams – studentai ruošiami per mokslą. Kalifornijos Berklio universitetas, kurį „U.S. News & World Report“ reitingavo geriausiu valstybiniu universitetu JAV, turi dvigubai daugiau studentų, apie 40 tūkst., tuo tarpu biudžetas dvigubai mažesnis – apie 22 milijardai. Pagal pasiekimus gamtos mokslų srityje, šis universitetas pirmauja pasaulyje ir lenkia visus privačius universitetus.
Buvo kalbų, kad Lietuvos aukštosios mokyklos galėtų pasivyti šiuos universitetus reitinguose. Toks lenktyniavimas – tai tarsi Eurolygoje „Žalgiris“ žaistų su keturiais žaidėjais aikštelėje, o REAL, „Barcelona“ ir kiti – su penkiais. Kai pas mus ruošiasi „reformuoti“, tai reiškia, kad ruošiasi taupyti pinigus, nors ir sako, kad neva dėl kokybės. Kai Gintaro Steponavičiaus valdomoje ministerijoje buvo pradėta reforma „dėl kokybės“, maždaug triskart padaugėjo abiturientų, išvažiuojančių iš Lietuvos.
Atlyginimai pas mus skaičiuojami priklausomai nuo studentų skaičiaus. Noriu priminti, kad tarpukario laikų Vytauto Didžiojo universitete tai buvo nesusieti dalykai – kaip ir Vilniaus universitete Rusijos imperijos laikais. Kitaip tariant, profesoriai ir adjunktai buvo mokslininkai, kurie pirmiausia tyrė kažką ir po to ruošė studentus tų tyrimų pagrindu. Tarpukario VDU bazinis atlyginimas profesoriams buvo mokamas net tuo atveju, jei jie nieko nedėstė, tačiau dirbo mokslinį darbą, o už paskaitas buvo mokami priedai.
Panašiai ir su mokytojo krūviu – pavyzdžiui, Danijoje 1 pamoka trunka 45 min., tačiau priskiriamas 2 val. krūvis – įskaičiuojant pasiruošimą jai. O pas mus įskaičiuoja tik pačią pamoką, o ruošiesi jai ar ne, tai jau tavo reikalas. Kaip galima tikėtis kokybės?
Lietuvos aukštasis mokslas vis dar krizėje, tačiau valdžia nesistengia jos įveikti. Įstatymuose turi būti įtvirtinta, ko konkrečiai reikia, kad būtų įgyvendinti Konstitucijoje įrašyti esminiai principai – bet pirma reikia nutarti, kokio švietimo Lietuvoje mes norime. Kol kas apie tai apskritai nėra svarstoma diskusijose apie mūsų šalies ateitį – na, teoriškai, matyt, galima gyventi ir visai be universitetų.
VDU Politologijos katedros profesorius Antanas Kulakauskas
