Režisavo: Alex Helfrecht, Jörg Tittel. Vaidina: Lorenzo Allchurch, Agyness Deyn, Jonathan Pryce, Ólafur Darri Ólafsson

Naujasis bendras britų ir vengrų filmas pristato dar vieną žvilgsnį į artimos ateities distopinę visuomenę, kas yra taip populiaru jaunimui skirtuose filmuose. Kuklus juostos biudžetas ir jaunesnis nei įprasta pagrindinis herojus verčia abejoti, ar juosta sulauks tokio populiarumo kaip, tarkim, „Bado žaidynių“ filmai. Tačiau tai nereiškia, kad kūrėjams nepavyko sukurti įspūdingo, bauginančio ir pavojingai tikroviško pasaulio. Sveiki atvykę į agrarinę „tėvynę“, kur viešpataujantis totoalitarizmas negailestingai sunaikina bet kokį pasipriešinimo ar išreikštų abejonių daigelį.

Pastaraisiais metais pasirodė tiek daug filmų apie ateities distopijose įkalintus vaikus ir jaunuolius, kad bet kas, gimęs po 1995-ųjų, turėtų gyventi išties pesimistinėmis nuotaikomis. „Baltasis karalius“ šių niūrių nuotaikų irgi neprasklaidys, tačiau bent jau šiuo atveju priespaudoje gyvenanti visuomenė nėra primityvi metafora apie tai, kaip „tėvai užknisa“ – tai intelektualus ir įdomus fašizmo, Varšuvos pakto ir dabartinio didelės Europos dalies poslinkio į dešinę mišinys. Gaila tik to, kad tiek daug pastangų buvo įdėta kuriant tiesiog nepriekaištingą ateities pasaulio koncepciją, tačiau pats naratyvas nėra perdėm įdomus ar įtraukiantis.

Juosta yra adaptuota iš Gyorgy Dragomano – kuris augo anoje Berlyno sienos pusėje, tad siaubingi politiniai režimai jam ne naujiena – 2005 metų romano. Dragomanas gimė diktatoriaus Nicolae Ceausescu laikų Rumunijoje, etninių vengrų šeimoje, o paauglystėje persikėlė į Vengriją. „Baltąjį karalių“ jis parašė remdamasis prisiminimais ir įspūdžiais iš savo vaikystės. Įvairiais literatūriniais apdovanojimais įvertinta knyga buvo išversta į keliolika pasaulio kalbų ir sulaukė didelio pripažinimo. Tad nuojauta kužda, kad knygos gerbėjai nebus per daug patenkinti šia adaptacija, nes jaus, kad kažko čia trūksta, jog filmas taptų tikra ir įtraukiančia patirtimi.

Centrinė juostos figūra yra 12-metis Djata (Lorenzo Allchurch), kuris jau pirmuosiuose juostos kadruose stebi, kaip po idiliškos iškylos federaliniai agentai suima ir išsiveda jo tėvą, kuris vėliau yra įkalinamas už kažkokią disidentinę veiką. Tačiau vietoj revoliucinio žygio, kurio tikėtis mus išmokė beveik visos be išimties jaunimui skirtų knygų adaptacijos, mes gauname tik epizodišką Djatos kelio į brandą pristatymą: vyriausybei dirbantis jo senelis moko berniuką šaudyti, Djata išmoksta pasipriešinti chuliganams, jis supranta, kad jo mama nėra tobula. Visa tai atrodo kaip įžanga į pagrindinius įvykius, tačiau vietoj to, kad įgautų teisuoliško pykčio ir kažko imtųsi, Djata tiesiog slenka per gyvenimą, o tada filmas baigiasi. Filmo kūrėjai akivaizdžiai labai gerai apgalvojo, kaip ateityje atrodys (ir kokius jausmus kels) būsimos tironijos formos, tačiau pamiršo sugalvoti, kokią istoriją jie nori papasakoti. Filmas yra puikiai pasipuošęs, tačiau neturi, kur eiti.

Kaip ir didžiosios aktorių ansamblio dalies, britės Agyness Deyn amerikietiškas akcentas yra menkai įtikinantis, ji gerai susidoroja su Djatos motinos vaidmeniu, tačiau ryškiausiai šioje juostoje suspindi Lorenzo Allchurchas, kuris net ir pačias neįtikinamiausias situacijas perteikia su ne pagal metus brandžiu aktoriniu meistriškumu.

Labai europietiškas pasakojimas apie totalitarinę priespaudą „Baltojo karaliaus“ adaptacijoje buvo beprasmiškai suamerikietintas, kas, tikėtina, smarkiai prisidėjo prie to, kad filmas netapo tokiu geru, kokiu turėjo labai realų potencialą tapti. Tačiau intriguojantis, bet vilčių nepateisinęs sutuoktinių scenaristų ir režisierių Alex Helfrecht ir Jorgo Tittelio filmas vis tiek vertas dėmesio, pirmiausia iš tų, kurie neskaitė Dragomano romano. Skirtingai nei kiti distopiniai pasakojimai, šis filmas atsisako vieningos ir žiūrovų dėmesį patraukiančios istorijos, tačiau tikėtina, kad tokiu savo neišbaigtumu jis ras kelią į kai kurių žiūrovų simpatijas. Juk negavę atsakymų į iškeltus klausimus, mes gauname progą patys savo vaizduotėje užpildyti esamas spragas. Be to, juk smalsu sužinoti, kodėl filmas sulaukė tiek kino festivalių dėmesio ir buvo nominuotas net 11 įvairių apdovanojimų, tiesa?