Rahmas Emanuelis ir Barackas Obama
Lyg būtų maža to, kad prezidentas Barackas Obama jautėsi privaląs iškišti mums merą Rahmą Emanuelį 2011-aisiais metais, šįkart jis nusprendė oficialiai pademonstruoti paramą mero perrinkimo kampanijai. Pone Prezidente, ką mes padarėme, kad to nusipelnytume?
Žinoma, prezidentas savo palaikymą išreiškė tik per radijuje transliuojamą reklamą, o ne pasirodė televizijoje ar sudalyvavo griausmingame mero perrinkimo kampanijos mitinge. Tačiau galime sulaukti ir to, jei artėjant vasario 24-osios rinkimams, meras ims prarasti viltį.
Tiems, kas yra Emanuelio opozicijoje (o tokių tikrai yra), pastarasis įvykis yra tikras vilties spindulėlis. Meras turi surinkęs daug kartų didesnį biudžetą nei visi jo varžovai drauge sudėjus. Beje, jie ir toliau išlieka pakankamai nežinomi, mat neturi lėšų paštu išsiuntinėti kreipimusis į visus rinkėjus. Tačiau vidinėse Emanuelio kampanijos vykdomose apklausose mero pozicija yra tokia silpna, kad jam, matomai, reikalinga prezidento pagalba, kad neprireiktų antrojo rinkimų rato. Lygiai taip pat kaip jam prisireikė savo laiškuose rinkėjams smarkiai kritikuoti savo varžovus – Kuko apygardos Tarybos įgaliotinį Jesusą Garcią ir Miesto tarybos narį Bobą Fioretti. Štai, pavyzdžiui, meras Daley savo perrinkimo kampanijos metu net nesiteikė paminėti savo oponentų.
Sunku pasakyti, kodėl prezidentas nusprendė skubėti Rahmui Emanueliui į pagalbą, išskyrus tai, kad panašu, jog jiedu prieš daugelį metų sudarė kažkokį paktą, kuriuo įsipareigojo apsimesti, kad vienas kitam patinka. Gali būti, kad Obama taip pat prisimena, kad jiems lėšas aukoja ta pati publika, o tai gali pasitarnauti ateities projektams, tokiems kaip, pavyzdžiui, prezidentinė biblioteka. Bet kokiu atveju, prezidentas neremia Emanuelio dėl tų priežasčių, kurias išsako radijo reklamoje.
Reklama prasideda nuo to, kad prezidentas džiaugsmingai primena mums, kad Emanuelis jam dirbo Baltuosiuose rūmuose, kur buvo administracijos galva. Tačiau prezidentas nutyli, kad Emanuelis ilgai netruko visiems Baltuosiuose rūmuose įgristi savo arogancija ir autokratišku elgesiu. 2010 metų pabaigoje praktiškai visi (ir ypatingai Michelle Obama) ieškojo būdo kaip elegantiškai ir be skandalo atsikratyti Emanueliu. Tada buvo susitarta su Richardu ir Williamu Daley, kad Emanuelis taps kandidatu į pensiją išėjusio mero Daley postui užimti. Billas tada perėmė Rahmo vietą Baltuosiuose rūmuose.
2010 metų spalio pirmą dieną prezidentas, 150 Baltųjų rūmų darbuotojų (tame tarpe 10 kabineto narių) susirinko išlydėti Emanuelio ir apsimesti, jog jiems liūdna, kad šis buvo numestas Čikagai.
„Rahmas būtų puikus meras“, – tada sakė prezidentas Obama, siekdamas, kad Čikagos rinkėjai padarytų savo darbą ir išrinktų Emanuelį.
Prezidento palaikomas Rahmas Emanuelis surinko daugiau nei 50 proc. balsų juodaodžių dominuojamose rinkimų apylinkėse ir to pakako, kad jam neprireiktų antrojo rinkimų rato. Tiems rinkėjams jis vėliau atsilygino uždarydamas jų mokyklas ir klinikas, paskelbdamas karą mokytojų sąjungai bei atleisdamas pietinės ir vakarinės miesto dalių viešojo sektoriaus darbuotojus – juodaodžių viduriniosios klasės pagrindą. Tada jis dar pagrasino apkarpyti jiems pensijas.
Dabar grįžome į pradžią: Emanueliui ir vėl reikia, kad prezidentas padėtų jam laimėti juodaodžių balsus. Ir prezidentas tai daro: reklamos metu giria Emanuelį, kuris iškovojo vaikams daugiau laiko, praleidžiamo mokykloje. O jis kovojo su kuo? Ogi mokytojais ir tėvais, kurie norėjo, kad tas prailgintas laikas mokyklose būtų pakankamai finansuojamas, kad vaikai ne šiaip trintųsi, o laiką leistų prasmingai. Tačiau mes iki šiol ne visose mokyklose turime dailės, dramos ar muzikos pamokas.
Prezidentas savo žinutę užbaigia tikindamas, kad meras Emanuelis myli Čikagą. Tą patį žmonės sakydavo apie merą Daley (pridurdami: mes bent jau ne Detroitas). Akivaizdu, kad Emanuelis mokosi iš Daley, kurdamas visuotinio palaikymo iliuziją, kad įtikintų žmones, jog opozicija yra ne tik beprasmė, bet ir nereikalinga. Mums pasisekė, kad turime stiprų ir mus mylintį lyderį – kartojama mums. Panašiai apie merą Daley 2007-aisiais kalbėjo senatorius Obama, nepaisydamas praėjusius ketverius metus miestą krėtusių skandalų ir korupcijos. Na, o mes turbūt ir toliau rinksime Rahmą Emanuelį, kuris irgi metų metus reiškė paramą merui Daley. Čikagos rinkėjai – užsispyrę žmonės, pasiryžę niekada nesimokyti iš savo pačių nuolat daromų klaidų.
Pirmieji debatai
Pirmajame mero rinkimų kampanijos susitikime akis į akį, dabartinis meras Rahmas Emanuelios sulaukė kritikos iš savo varžovų, tačiau jis aktyviai gynė savo administraciją, tikindamas, kad jam sėkmingai pavyksta vesti miestą per ekonominę suirutę. Debatai truko 90 minučių, o klausimus kandidatams uždavinėjo „Chicago Tribune“ redaktorių taryba. Tai pirmasis iš penkių numatytų kandidatų į mero postą susitikimų.
Rahmas Emanuelis kalbėjo apie tai, kad svarbiausias dalykas stiprinant atskiras bendruomenes ir rajonus yra išnaudoti miesto viešųjų darbų „stiprybes ir privalumus“, tokius kaip CTA Raudonosios linijos pietinės atkarpos renovacija ir specialieji mokesčių fondai, skirti apylinkių finansavimui, kad būtų lengviau pritraukti privačias investicijas.
Tačiau Kuko apygardos įgaliotinis Jesusas Garcia paprieštaravo merui, pareikšdamas, kad šis pastaruosius ketverius metus nesugebėjo išnaudoti didžiausio miesto privalumo – jo transporto sistemos. Garcia aiškino, kad bendruomenėse vis dar yra jaučiamas ryškus darbo trūkumas, o iš Wilmette rajono kilęs meras „nesuvokia miesto poreikių masto ir specifikos“.
Tuo tarpu miesto tarybos narys Bobas Fioretti tvirtino, kad dauguma teigiamų ekonominių poslinkių, kuriais giriasi Emanuelis, iš tiesų buvo pradėti dar prie mero Richardo Daley administracijos.
Visi penki kandidatai, įskaitant ir verslininką Willie Wilsoną bei amžiną kandidatą Williamą „Doką“ Wallsą, taip pat nesutarė ir dėl mokesčių prieaugio skyrimo finansavimui apylinkių (TIF), kuriose nuosavybės mokesčio prieaugis, atsirandantis dėl statybų vystymosi, turėtų būti panaudojamas tolimesnei plėtrai. Emanuelis tikino, kad 75 procentai TIF finansavimo grįžta viešajai plėtrai, tame tarpe mokykloms, bibliotekoms, transportui ir urbanistiniams landšaftams, taip skatinant ekonomiką. Tuo tarpu Čikagos mokytojų sąjungos remiamas Garcia TIF pavadino „patronato, korupcijos ir įtakos finansinės įtakos šaltiniu“, o taip pat tam tikra „korporacijų šalpos“ forma.
„Mes Čikagoje kenčiame nuo TIF manijos“, – sakė Garcia, žadėdamas suorganizuoti auditą šių fondų panaudojimui.
Kalbėdamas apie savo kandidatūrą į mero postą, Wilsonas dažnai siūlė „proporcingumo“ sąvoką – pavyzdžiui, miesto užsakymų ir kontraktų skyrimas bei policijos pajėgų dislokavimas bendruomenėse turi atspindėti vietos bendruomenių įvairovę.
Tačiau ir Wilsonui teko ginti savo poziciją prieš oponentus. Wilsonas atskleidė planus atimti iš policijos patrulių automobilius, kad pareigūnai patruliuotų pėsčiomis arba naudotųsi viešuoju transportu. Jo nuomone, taip būtų išgalima nusamdyti daugiau pareigūnų, o policininkams tai būtų proga užmegzti artimesnius ryšius su bendruomenėmis. Paklaustas, kaip pėsčias pareigūnas galėtų reaguoti į susišaudymą, vykstantį už mylios nuo jo, Wilsonas sakė, kad jis atliktų policijos „apklausą“, kad išsiaiškintų, kiek patrulių automobilių jiems iš tiesų reikia.
Emanuelis tikino, kad kovojant su nusikalstamumu yra imamasi plataus masto priemonių – nuo pareigūnų dislokavimo bendruomenėse iki vasaros darbų ir popamokinio užimtumo programų jaunimui. Tačiau, jo nuomone, labiausiai suvaldyti nusikalstamumą padėtų didesnė ginklų kontrolė.
Garcia siūlė papildomai nusamdyti 1 000 naujų pareigūnų, tačiau jo visi jo varžovai tikino, kad miestas negali sau to leisti. „Mes negalime sau leisti 10 tūkstančių susišaudymų per ketverius metus“, – atkirto Garcia. Fioretti sutiko su meru, kad būtina kontroliuoti ginklus, tačiau jis palaikė „holistinį“ kovos su nusikalstamumu požiūrį: jo nuomone, reikia kuo greičiau nusamdyti 500 naujų policijos pareigūnų, o taip pat panaudoti $25 milijonus TIF lėšų jaunimo įdarbinimo programų plėtrai.
Emanuelis savo ruožtu sukritikavo Fioretti už tai, kad šis balsavo už visuomenės pasipiktinimą sukėlusią automobilių stovėjimo aikštelės matuoklių privatizaciją valdant merui Daley. Fioretti atkirto, kad Daley administracija „klaidingai paaiškino sutartį“ ir tai, kam bus išleistas pelnas. Jis taip pat sukritikavo Emanuelį už tai, kad šis atsisako išviešinti dokumentus, susijusius su kontraversiškais mero prioritetais.
Iš kairės: Bobas Fioretti, Willie Wilsonas, Rahmas Emanuelis, Jesusas Garcia ir Williamas Wallsas
