Režisavo: Jamie M. Dagg. Vaidina: Jon Bernthal, Christopher Abbott, Imogen Poots, Rosemarie DeWitt, Odessa Young

Scenaristų ir režisierių brolių China darbai nuo pat pradžių buvo lyginami su brolių Coenų – australų debiutą „Crawl“ kritikai iš karto pakrikštijo šių dienų „Blood Simple“. Iš pirmo žvilgsnio, jų 2012 metais į „Juodąjį sąrašą“ įtrauktas scenarijus „Brangi Virdžinija“ atrodo kaip ėjimas gilyn į Coenų teritoriją.

Tačiau ėjimas ta pačia linkme kaip tik ir paverčia „Brangią Virdžiniją“ tokiu puikiu darbu. Benjamino ir Paulo China scenarijus, į kino ekraną perkeltas režisieriaus Jamie M. Daggo (kurio tvirta ranka ir išmintingi pakeitimai perkėlė scenarijų į dar aukštesnį lygį), yra vienas sudėtingiausių ir labiausiai trikdančių filmų šiais metais. Nuošaliame Aliaskos miestelyje besirutuliojantis trileris palieka ilgalaikį įspūdį – kaip randą po rimto nudegimo.

Pripažinkime: dauguma bandymų kopijuoti brolius Coenus yra nesėkmingi. Tačiau „Brangi Virdžinija“ savyje talpina ne tik „koenišką“ dvasią, bet ir geriausias trilerio žanro tradicijas, tapdama ypatingos atmosferos ir psichologijos juosta. Čia svarbiausia ne smurtas, o tai, kas glūdi už jo, bei ilgam išliekantis destrukcinis jo poveikis.

Filmas prasideda nuo brutalių žudynių: į mažą miestelį atklydęs prašalaitis tūno savo automobilyje greta vietinio baro iki gilios nakties, tuomet įsiveržia į vidų ir sušaudo visus tris bare buvusius vyrus. Ką jie padarė, kad to nusipelnytų? Ir kas yra šis monstras, atnešęs smurtą į bendruomenę, kurioje ginklai naudojami tik medžioklei, taip pakeisdamas visą taikaus miestelio dinamiką?

Daggas nusprendė juostos veiksmą perkelti į Aliaską, tačiau originalų pavadinimą paliko, paversdamas jį Jono Bernthalio ir Christopherio Abbotto veikėjus vienijančia grandimi: jie abu kilę iš Virdžinijos, tačiau abu dėl skirtingų priežasčių pabėgo į Aliaską. „The Walking Dead“ žvaigždė Bernthalis vaidina Semą Rosį, buvusį rodeo čempioną, kuris dabar turi nuosavą motelį, regis, pačiame pasaulio pakraštyje. Jis – sielvarto sugniuždytas žmogus be vietos, o jo motelis yra skirtas tokiems pat kaip jis.

Abbotas, vaidinantis baro žudiką, yra dar didesnė mįslė. Semo motelyje jis prisiregistruoja Elvudo vardu, o aplinkiniams apie save atskleidžia tik menkutes nuotrupas. Būtent gebėjimas neatskleisti tam tikros informacijos iki reikiamo momento kaip tik ir yra viena didžiausių šios juostos stiprybių. Režisierius geba keliais, regis, prieštaringais potėpiais mūsų iki šiol vienaip vertintą veikėją parodyti visiškai kitoje šviesoje – nors šviesos šioje juostoje ypatingai mažai.

„Brangi Virdžinija“ yra reto tamsumo filmas. Ir ne dėl ilgų Aliaskos naktų. Net dienos metu atrodo, kad ir šešėliai turi šešėlius. Kanadietė kinematografė Jessica Gagné padėjo Daggui sukurti drumzliną moralinių priešpriešų pasaulį, kartais verčiantį žiūrovus prisimerkti, kad geriau įsižiūrėtų į jame tūnančius paslaptingus žmogėnus. Juosta sukurta taip, kad ją būtina žiūrėti kino teatre, nes tik labai mažai skaitmeninių namų kino sistemų gali susidoroti su tokiomis tamsos subtilybėmis.

Pati šio trilerio istorija nėra labai sudėtinga. Žanro deimančiuku šią juostą paverčia detalės, fragmentai, niuansuotas subtilumas. Kai smurtas prasiveržia, jis smogia nesuvaldoma jėga, tačiau, net jam nuslūgus, grėsmės šleifas išlieka visos juostos metu. Nors įtampa kartais tampa tokia stipri, kad būna sunku kvėpuoti, žiūrovus į šią juostą labiausiai įtraukia būtent stipria vaidyba sukurti personažai ir jų nuolatinė evoliucija, vykstanti prieš mūsų akis. Žinoma, mes norime, kad jie išgyventų. Tačiau labiausiai mes norime juos suprasti.

Nedaugžodžiaujantis scenarijus ir talentingi aktoriai, gebantys atskleisti daugiau nei patys pasako, paverčia „Brangią Virdžiniją“ tokiu pribloškiančiu psichologiniu portretu. O perkeldamas veiksmą iš Virdžinijos į nuošalią Aliaską Daggas sukūrė juostos ryšį ne tik su film noir tradicija, bet ir su vesternui būdingu išėjimu į fizinę ir moralinę teritoriją, esančią už įstatymo ribų.