Gruodžio 2 dieną, 11 valandą ryto, Syedas Rizwanas Farooqas ir jo žmona Tashfeen Malik įsiveržė į San Bernardino apygardos visuomenės sveikatos departamento, kuriame dirbo Farooqas, kalėdinį vakarėlį, kur jiedu ėmė šaudyti į susirinkusius. Jie nužudė 14 žmonių, o vos kelios minutės po atakos Malik savo Facebook paskyroje parašė ištikimybės „Islamo valstybei“ priesaiką. Tai buvo mirtiniausias teroristinis išpuolis JAV nuo 9/11.
Farooqas ir Malik priklausė viduriniajai klasei, buvo baigę koledžą, turėjo vaikų, niekada nebuvo teisti ir neturėjo įrašų dėl psichikos negalavimų. Jis gimė Amerikoje, ji emigravo iš Pakistano, o jų gyvenimo istorijose nebuvo nieko, kas galėtų juos parodyti kaip grėsmę. Trumpai tariant, jie gyveno tipišką amerikiečių gyvenimą. Kas keisčiausia – kaip ir dauguma vietinių džihadistų, kurių skaičius pastaraisiais metais vis auga. 2015-aisiais FTB tyrė IS rėmėjus visose 50 valstijų, o daugiau nei 80 amerikiečių buvo iškelti kaltinimai kokiais nors džihadistiniais nusikaltimais, pradedant kelionės į Siriją planavimu, baigiant atakos JAV planavimu. Būtent pernai užfiksuota didžiausias skaičius amerikiečių nuo 2001-ųjų, kurie nusprendė prisijungti prie grupės ar ideologijos, kurios tikslas yra žudyti kitus amerikiečius.
Nuo 9/11 kokiais nors džihadistiniais nusikaltimais JAV buvo apkaltinta apie 300 žmonių. Jų nusikaltimai varijuoja nuo ganėtinai nedidelių (pvz., nedidelių pinigų sumų siuntimas teroristinėms grupėms) iki žmogžudystės. Šie žmonės atstovauja tik nedidelę daugiau nei 3 milijonų JAV musulmonų populiaciją, tačiau 300 vidaus džihadistų yra trimis šimtais per daug. Dauguma Amerikos džihadistų yra vyrai (vos 7 % yra moterys), o jų amžiaus vidurkis siekia 29 metus. Daugiau nei trečdalis yra susituokę ir turi vaikų. Maždaug 1 iš 10 yra sėdėjęs kalėjime, kas praktiškai atitinka visų JAV vyrų populiacijos statistiką, o apie 10 % turėjo kokių nors psichikos negalavimų, kad yra mažiau nei šalies vidurkis. Taigi, tipiški amerikiečiai – tik išpažįstantys mirtiną ideologiją.
Ironiška, tačiau šiandieninis nerimas dėl terorizmo iš šalies vidaus kyla dėl to, kad JAV vyriausybei po 9/11 pavyko sėkmingai užkirsti kelią bet kokiems išpuoliams iš išorės. Ir štai siaubinga statistika: visi džihadistų išpuoliai JAV nuo 9/11 yra atlikti žmonių, neturinčių jokių formalių ryšių su užsienio teroristinėmis grupėmis. Šiandien didžiausią grėsmę kelia taip vadinami vieniši vilkai. Taip, šios problemos mastas yra mažesnis, tačiau ją išspręsti yra sunkiau: vieniši vilkai nesiunčia elektroninių laiškų ar neatlieka skambučių, kuriuos galėtų išaiškinti NSA, bei nesusitinka su bendrininkais, ką gali aptikti FTB.
Reaguodamos į problemą, teisėsaugos organizacijos ėmėsi strategijos, kurią vadina kontrradikalizacija. Jos siekia išsiaiškinti, kas tampa radikalais ir kodėl, vildiantis, kad, suvokus procesą, bus galima laiku įsikišti, kol amerikietis džihadistas dar nesiėmė smurto. Deja, reikia pripažinti, kad dvi pačios geriausios tokios programos – Niujorko policijos departamento ir FTB – vis dar yra labai netobulos, o mums dar ilgus metus grės pavojus iš šių žemo lygio vidaus teroristų.
Niujorko policijos departamentas kelis metus po 9/11 analizavo tipiško vidaus teroristo požymius, o 2007-aisiais paskelbė, kad dažniausiai jie yra niekuo neišsiskiriantys 15-35 metų vyrai musulmonai, paprastai puikiai išsilavinę ir priklausantys vidurinei klasei, neretai augę nepraktikuojančioje šeimoje arba neseniai atsivertę į islamą. Pagal šią policijos ataskaitą, jie dažniausiai išgyvena kokią nors asmeninę krizę (netektį, finansines problemas, tampa rasizmo liudininkais ir pan.) ir ima vis labiau domėtis užsienio konfliktais ir kitų musulmonų kančiomis. Taip prasideda jų kelias į radikalizaciją: jie ima tolti nuo vakarietiškojo gyvenimo, bendrauja su kitais radikalais, kol pasiekia „džihadizaciją“, kuri pasireiškia noru atlikti teroristinį aktą, dažniausiai – po kelionės į mokymus užsienyje.
Nors ataskaita ir buvo kontroversiška, mat akcentuoja islamo tikėjimo svarbą, ji puikiai paaiškina kai kurių žymių teroristų trajektoriją – pavyzdžiui, Bostono maratono bombarduotojo Tamerlano Tsarnajevo, kuris visą gyvenimą buvo nepraktikuojantis musulmonas, tačiau tapo religiniu fanatiku ir net vyko į Rusiją, nesėkmingai bandydamas tenai prisijungti prie islamistų kovotojų. Tačiau kiti amerikiečių teroristai šio modelio neatitinka: štai čikagietis Davidas Colemanas Headley, kuris buvo vienas iš pagrindinių 2008 metų teroristinių išpuolių Mumbajuje, nusinešusių 166 gyvybes, organizatorius, nedemonstravo jokių religingumo ženklų. Net kurdamas tuos siaubingus planus, jis ir toliau linksminosi vakarėliuose su Bolivudo žvaigždėmis.
Visai kitokią strategiją kovojant su šalies viduje vykstančia radikalizacija išvystė FTB. Biuras visą dėmesį telkia ne į ideologiją ar religinę radikalizaciją, bet į elgesį, kuris leidžia nuspėti, jog asmuo yra „kelyje į smurtą“. FTB strategija remiasi psichologų ir teisėsaugininkų darbais, kurie giliai tyrinėjo kriminalinį elgesį. Saugumo ekspertai Frederickas Calhounas ir Stevenas Westonas yra išskyrę kelių etapų procesą – tai nuoskauda, savęs pateisinimas, informacijos paieška, pasiruošimas – per kuriuos pereina „medžiotojas“ prieš atlikdamas smurto aktą. Jie taip pat yra išskyrę kelis „inhibitorius“, sulaikančių asmenį nuo smurto, tokius kaip „šeimos ryšiai, finansiniai ištekliai, geras darbas, religiniai įsitikinimai“. Kartais, pasak autorių, viskas gali „sugriūti kaip domino, vienam inhibitoriui numušant kitą ir taip toliau“. Pavyzdžiui, darbo netekimas gali paskatinti skyrybas, dėl ko galima prarasti namą ir t.t.
Labai mažai tikėtina, kad IS galėtų JAV surengti didelio masto išpuolį, panašų į lapkričio mėnesio atakas Paryžiuje.
FTB šį požiūrį laiko vaisingu būdu identifikuoti asmenis, galinčius atlikti smurto aktą. „Jei pasižiūrėję į jūsų gyvenimą mes matome, kad esate pasirengimo etape – treniruojatės su dažasvydžiu, kasdien mankštinatės ar kitaip ruošiatės – tai mus neramina. Mes tuomet pažiūrime į jūsų gyvenimo aspektus, kurie jus sulaiko nuo smurto ir kurie jus tam skatina. Priklausomai nuo jų pusiausvyros, mes įvertiname, ar rizikos laipsnis yra mažesnis, ar didesnis“, – aiškino vienas kontrterorizmo analitikas.
Toks elgesio vertinimas pasirodė esantis efektyvus, siekiant suprasti nemenko skaičiaus džihadistų atakas, tačiau labai dažnai ši FTB analizė jau būna pritaikoma per vėlai, tik po fakto. Be to, šis metodas nebūtų nurodęs į Bostono maratono bombarduotojus, San Bernardino šaudytojus ar iš Virdžinijos kilusį armijos psichiatrą Nidalą Hasaną, Teksaso Fort Hudo karinėje bazėje 2009-aisiais nušovusį 13 žmonių. Nepaisant jų trūkumų, abu metodai, ar jų dalys, turėtų ir toliau būti taikomi kovoje su vidaus terorizmu. Dar vienas naudingas įrankis – socialinių tinklų stebėjimas. Nemažai IS prijaučiančių amerikiečių pakliuvo į tyrėjų akiratį būtent dėl aktyvaus savo simpatijų teroristams reiškimo socialiniuose tinkluose. Regis, jie nesuvokia, kad FTB absoliučiai legaliai gali stebėti ir sekti paskyras Twitter, Facebook ir kituose tinkluose. Štai San Bernardino užpuolikai socialiniuose tinkluose reiškėsi labai atsargiai, kas padeda paaiškinti, kodėl pora nebuvo patekusi į FTB akiratį.
Prie vienišų vilkų problemos sprendimo taip pat prisidėtų ir glaudesnis bendradarbiavimas su didele ir dažniausiai labai patriotiška Amerikos musulmonų bendruomene. 2013 metų pradžioje sakydamas kalbą Bostono Islamo draugijoje, pamokslininkas pavadino Martiną Lutherį Kingą jaunesnįjį didžiu žmogumi. Tamerlanas Tsarnaevas, iki jo išpuolio likus vos kelioms savaitėms, atsistojo ir ėmė šaukti, kad pastorius yra „netikintysis“. Keli mečetės vyresnieji susitiko su Tsarnaevu ir liepė jam nepertraukinėti pamaldų. Jo vieši išsišokimai baigėsi, tačiau šis pokalbis neužkirto kelio jo smurto proveržiui.
O štai vienai didžiausių Amerikos mečečių vadovaujantis imamas Mohamedas Magidas iš šiaurinės Virdžinijos yra sėkmingai atkalbėjęs savo tikinčiuosius nuo žavėjimosi „Islamo valstybe“. 2014-ųjų pabaigoje Magidą pasiekė gandai apie jaunus jo bendruomenės vyrus, pasiduodančius grupuotės sirenų dainoms. Jis ilgas valandas praleido su jais mečetėje, kontrargumentuodamas jų pareiškimams ir aptardamas daugybę islamo raštų, draudžiančių atimti nekaltas gyvybes. Eruditai dvasininkai, tokie kaip Magidas, geba kalbėtis su potencialiais kovotojais teologiniais terminais, į kuriuos jie labiausiai linkę įsiklausyti.
Amerikos musulmonų bendruomenė, kuri yra kur kas geriau integruota nei musulmonų populiacijos Vakarų Europoje, yra vienas geriausių jos kontrterorizmo ginklų. Todėl didžiausia klaida yra neišnaudoti šio pranašumo, o skatinti šalyje antimusulmoniškas nuotaikas, kaip tai daro populistai politikai. Toks elgesys tik padeda jaunus žmones verbuojančiai IS propagandai, tikinančiai, kad JAV yra musulmonų diskriminacijos lopšys.
Net ir visos išvardintos strategijos drauge sudėjus negali sustabdyti vienišų vilkų grėsmės. Pasak FTB, 2015-aisiais jie pradėjo apie 900 JAV esančių kovotojų tyrimų. Biuras suima į jo akiratį patekusius IS rekrūtus, tačiau būsimi žudikai, slepiantys savo elgesį ir neturintys jokių inkriminuojančių įrašų, ir toliau kelia rimta iššūkį.
Tačiau yra ir gerų naujienų. Labai mažai tikėtina, kad IS galėtų JAV surengti didelio masto išpuolį, panašų į lapkričio mėnesio atakas Paryžiuje. Iki šiol daugiausia dešimtys amerikiečių yra dalyvavę teroristinės grupės mokymuose, ir panašu, kad nei vienas jų negrįžo į šalį. Tai labai puikūs rodikliai, lyginant su tūkstančiais IS apmokytų europiečių, iš kurių dauguma grįžo namo. Kol kas visa terorizmo grėsmė JAV tėra iš vietinių, suradikalėjusių vienišų vilkų. Tokie teroristai per dešimtmetį JAV nužudė 45 amerikiečius, ir nors kiekviena mirtis yra tragedija, šie mastai neprilygsta tokiai nacionalinei katastrofai, kuri prasidėjo Rugsėjo 11-osios rytą.
Nuotraukoje: Asmenys, suimti JAV dėl su IS siejamų nusikaltimų
#Terorizmas
