Penktadienį stovėdama prieš teisėją buvusi Čikagos valstybinių mokyklų agentūros vadovė Barbara Byrd-Bennett negalėjo liautis verkusi. Akiplėšiškai miestą apvogusi moteris bandė paaiškinti kodėl pasielgė taip, kaip pasielgė.

Ji teigė, kad jai buvo sunku dirbti, kad ji pasikliovė netinkamais žmonėmis, tačiau daugiau pasakyti negalėjo.

„Šis klausimas man vis dar labai sunkus. Mane reikia nubausti,“ – nuleidusi galvą pripažino Byrd-Bennett.

Teisėjas jai skyrė 54 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tai ketveri su puse metų ir kiekviena diena, kurią ji praleis kalėjime, bus tikra „žmogiškoji tragedija“, žinant apie jos įgūdžius, intelektualumą, pasiekimus ir, kaip kažkada tikėjome, atsidavimą vaikams ir jų švietimui. Kažkada iš Byrd-Bennett buvo tikimasi labai daug, tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis.

54 mėnesiai nėra nei per daug ilga, nei per daug griežta bausmė. Toks sprendimas jokiu būdu nėra neracionalus, suprantant, jog už tai sumokėjo mūsų vaikai.

Visą praėjusią savaitę apie 380000 Čikagos mokinių lankė mokyklas nežinodami, ar iki mokslo metų pabaigos jiems liko penkios ar aštuonios savaitės. Šis apgailėtinas institucinis chaosas ir neaiškumas yra visiškai priklausomas nuo Byrd-Bennett godumo.

Čikagos meras Rahmas Emanuelis penktadienį pranešė, jog miesto mokyklos mokslo metų anksčiau nebaigs, tačiau jeigu tai būtų įvykę, tai tik dėl gubernatoriaus Bruce’o Raunerio ir Ilinojaus įstatymų leidėjų kaltės. Jie vis dar nesugeba išpildyti vienos pagrindinių valstijos vyriausybės užduočių – suteikti bent jau minimalų finansavimą valstybinėms mokykloms.

Tą pačią sekundę, kai Byrd-Bennett griebėsi savo godžios schemos ir ėmė savo draugams skirti mokyklos rajonų kontraktus už dosnų procentinį atlygį, Springfildui pasidarė daug lengviau nusigręžti nuo Čikagos ir jos mokyklų. Visi priemiesčių įstatymų leidėjai, kurie savo politinę karjerą grindė kovodami su „dideliu blogu miestu“, pirštais rodė į Byrd-Bennett ir rėkė: „Va, va, taip Čikagoje viskas ir vyksta.“ Jų nuomone, tik kvailys kimštų pinigus į kiaurą kišenę.

Jie dėl visko smarkiai klysta. Jie klysta laikydamiesi stereotipų apie vieną didžiausių Amerikos miestų pamiršdami, kad be klestinčios Čikagos ši valstija yra nieko verta. Čikaga yra ekonominis variklis. Ši vieta yra kultūros sostinė. Pagal Čikagą šoka visas Ilinojus. Jie taip pat daro klaidą nesuteikdami vaikams pirmenybės.

Kai Byrd-Bennett buvo Čikagos valstybinių mokyklų prižiūrėtoja, švietimo įstaigos buvo arti bankroto. Dabar jos dar arčiau bankroto. Už mažą, tačiau labai svarbų, vaidmenį tokiame nuosmukyje ji tikrai nusipelnė 54 mėnesių laisvės atėmimo bausmės.

Dabar Čikagai labai blogai. Laiko beveik nebeliko. Jeigu įstatymų leidėjai neskirs daugiau finansavimo miesto mokykloms (mažiausiai 200 milijonų), miestui teks imtis drastiškų finansinių priemonių, kad jos galėtų veikti iki birželio 20 dienos.
Čikaga gali valstybinių mokyklų sisteai pasiūlyti paskolą iš savo ganėtinai skurdaus mokesčių didinimo finansavimo fondo arba iš savo juodos dienos fondo, kuriame pardavus „Chicago Skyway“ liko 620 milijonų dolerių. Tačiau kreditoriai bet kuriuo atveju imsis veiksmų. Jie žino, kad jeigu jie lauks – tikriausiai niekada neatgaus pinigų.

Barbara Byrd-Bennett keliauja į kalėjimą, tačiau už tai moka mūsų vaikai.