Sekmadienį tikintieji į Šventojo Vardo katedrą, Romos katalikų arkivyskupijos Čikagoje buveinę, įėjo plėvesuojant baltam ir violetiniam vėliaviniam laidotuvių audiniui. Po įspūdingomis medinėmis bažnyčios lubomis, greta masyvaus granitinio altoriaus, stovėjo didelė buvusio Čikagos arkivyskupo kardinolo Franciso George'o nuotrauka. Daugelis čia atėjo tam, kad paskutinį kartą atiduotų pagarbą žmogui, kuris buvo vienas įtakingiausių katalikų šalyje. Kardinolas mirė balandžio 17 dieną, eidamas 79-uosius metus.
17 metų vadovavęs vienai didžiausių ir svarbiausių Amerikos arkivyskupijų, kardinolas George'as buvo visuotinai gerbiamas – net ir tų, kurie nesutiko su jo konservatyviomis pažiūromis. „Jis buvo akademikas, filosofas ir intelektualas“, – sako tėvas Kennethas Simpsonas iš Šv. Klemenso parapijos Lincoln Parke.
2007-2010 metais kardinolas George'as buvo Jungtinių Valstijų katalikų vyskupų konferencijos prezidentas. Jam vadovaujant, vyskupai ėmė taikyti visiško netoleravimo politiką seksualiniams nusikaltimams bažnyčios ribose, nuo dvasininko pareigų nušalinant kunigus, kuriems buvo pareikšti patikimi kaltinimai tokio pobūdžio prasižengimais. Toks požiūris darė įspūdį parapijiečiams, ir galiausiai buvo perimtas pradžioje tylos ir neigimo politikos besilaikiusio Vatikano. Tačiau nepaisant to, seksualinių bažnyčios tarnų nusižengimų skandalo žymė visam laikui sutepė kardinolo reputaciją. Jis sulaukė aršios kritikos, kai 2006-aisiais paaiškėjo, kad Čikagos kunigas Danielis McCormackas buvo paliktas parapijoje keletą mėnesių nepaisant kaltinimų tvirkinimu. Šiuo metu iš dvasininkų luomo pašalintas McCormackas galiausiai prisipažino kaltu dėl penkių berniukų tvirkinimo. Kardinolas atsiprašė už tai, kad anksčiau nesiėmė veiksmų. „Ak, iki šiol pats sunkiausias iššūkis buvo siaubingos situacijos dėl vaikų tvirkinimo, į kurias įsivėlė kai kurie kunigai, – kalbėjo jis duodamas interviu savo gyvenimo pabaigoje. – Ta našta ir tas skausmas manęs niekada nepaliko.“
Francis Eugene’as George'as gimė Čikagoje katalikų šeimoje 1937 metais. Būdamas 13-os jis susirgo poliomielitu ir kaip tik dėl savo negalios vėliau buvo nepriimtas į vyskupijos vidurinės mokyklos seminariją. Jis prisijungė prie Šv. Jono oblatų religinio ordino, pašvęsto tarnauti neturtingiesiems, o 1963 metais buvo įšventintas į ordino kunigus. Jis greitai kilo hierarchijos laiptais ir tapo oblatų generaliniu vikaru, tarnaujančiu Romoje. Studijavo teologiją ir filosofiją, įgijo du daktaro laipsnius, mokėjo ispanų, italų ir dar kelias kalbas. Jo erudicija ir lingvistiniai įgūdžiai padarė jį rimtu kandidatu imtis rimto vadovaujamo vaidmens Amerikos bažnyčioje.
1997 metais popiežius Jonas Paulius II paskyrė George'ą aštuntuoju Čikagos arkivyskupu ir kardinolo Josepho Bernardino – liberalaus balso antrajame Vatikano suvažiavime ir visų mylimo pastoriaus – įpėdiniu bei pirmuoju iš Čikagos kilusiu miesto arkivyskupu. Būdamas doktriniškuoju ir kultūriniu konservatoriumi, kardinolas George'as buvo artimas tiek lenkui popiežiui, tiek jo vokiečiui įpėdiniui Benediktui XVI. Kardinolas George'as nepritarė liberaliajai katalikybei, mat jos atstovai prieštaravo bažnyčios mokymui dėl santuokos, kunigystės ir kitų svarbių aspektų. Nors kovojantis už neturtinguosius ir sveikatos reformos šalininkas, kardinolas priešinosi prezidento Obamos sveikatos reformai, nes jos planuose buvo įtrauktas finansavimas kontraceptinėms priemonėms, kas kardinolo akyse prilygo valstybės pritarimui abortams.
Kardinolui buvo sunkiau atrasti bendrą kalbą su popiežiumi Pranciškumi, kuris aukščiausią katalikų bažnyčios postą perėmė 2013 metais. Naujojo pontifiko pozicijas jis vadino „kartais kiek supainiotomis“. Kai 2014 metų lapkritį po ilgus metus trukusios kovos su vėžiu kardinolas George'as atsistatydino, popiežius Pranciškus visus nustebino (ir nuvylė kardinolą), jo įpėdiniu paskirdamas kroatų kilmės progresyvų kunigą Blase’ą Cupichą. Tačiau visuomet ištikimas bažnyčios karys kardinolas George'as savo įpėdiniui išreiškė visišką palaikymą.
Savo pirmtako mirties dieną arkivyskupas Cupichas (jis dar nėra kardinolas) paragino parapijiečius prisiminti kardinolą George’ą kaip žmogų, kuriam „bažnyčia visada buvo svarbiau nei jo paties komfortas, o žmonės - svarbesni nei jo paties poreikiai“. Jis meldė tikinčiuosius sekti kardinolo pavyzdžiu ir būti „truputį drąsesniais, truputį ištvermingesniais ir daug labiau mylinčiais“.
