Daugiau 
 

Demokratų partijos krizė

07/29/2016 Aidas
politics-1004

Vis stiprėjant spaudimui iš partijos lyderių, demokratų nacionalinio komiteto (DNC) pirmininkė Debbie Waserman Schultz sekmadienį pranešė apie savo atsistatydinimą, taip panardindama partiją į chaosą kaip tik per pačią nacionalinės partijos konvencijos savaitę. Kongresmenė iš Floridos oficialiame pareiškime pranešė, kad pareigas paliks iš karto po konvencijos. Laikinąja pirmininke taps jos pavaduotoja Donna Brazile, kuri šias pareigas eis per visą likusį rinkimų ciklą.

Nors kritikos strėlės Wasserman Schultz adresu, kaip ir raginimai atsistatydinti, buvo laidomi jau kelis mėnesius, paskutinis lašas buvo praėjusią savaitę nutekinti DNC elektroniniai laiškai, atskleidę, kad DNC darbuotojai sąmoningai ir aktyviai trukdė Bernie Sanderso kampanijai kovoje prieš galiausiai pirminius demokratų rinkimus laimėjusią Hillary Clinton.

Tačiau labiausiai šokiruoja ne skandalingas susitepusios DNC pirmininkės atsistatydinimas, o tai, jog Clinton iš karto paskelbė, kad samdo Wasserman Schultz savo kampanijos „50 valstijų programos“ vadove. Šitaip viešai pademonstruoti paramą nacionalinio skandalo, grasinančio pačios demokratų partijos ir jos pirminių rinkimų procesui, epicentre atsidūrusiam asmeniui svarbiausio partijos vienybe demonstruoti turinčio renginio išvakarėse yra vienas blogiausių politinių sprendimų, priimtų per pastaruosius kelis rinkiminius ciklus. Kada dar mums teko matyti pagrindinės partijos kandidatą taip agresyviai ir pakartotinai besityčiojantį iš 43 proc. savo paties partijos narių – savo oponento rėmėjų.

Argi tokia turėtų būti reakcija į per 20 tūkstančių „WikiLeaks“ išplatintų DNC elektroninių laiškų, patvirtinančių, kad tam tikri demokratų pirminių rinkimų aspektai iš tiesų buvo nukreipti prieš Bernie Sandersą? Pasirodo, visiškai nesvarbu, kad pastarąjį ketvirtį amžiaus Sandersas intensyviai bendradarbiavo su demokratais, sudarinėjo koalicijas ir savo balsu paremdavo jų pusę – kai kuriais atvejais, taip užtikrindamas jų daugumą Senate. Pasirodo, tas faktas, kad jis ilgą laiką buvo nepriklausomu kandidatu, todėl nesurinko demokratams tiek pinigų, kiek būtų galėjęs, buvo pakankama priežastis DNC lyderių nerimui, paskatinusi juos imtis visų įmanomų priemonių, kad tik jis nelaimėtų jų partijos pirminių rinkimų.

Wasserman Schultz yra išsiuntusi daugybę nešvankybių pilnų laiškų, kuriuose piktai niekina Sanderso kampanijos vadovą; kitas aukštas DNC pareigūnas rengė sąmokslą panaudoti Sanderso religinius įsitikinimus (senatorius yra žydas, tačiau nepraktikuojantis), kad nuteiktų prieš jį praktikuojančius krikščionis Vakarų Virdžinijoje ir Kentukyje; DNC darbuotojai aptarinėjo, kaip geriausia būtų platinti prieš Sandersą nukreiptus straipsnius, kad jie nebūtų atsekti iki komiteto – ir visa tai tik ledkalnio viršūnė.

Paaiškėjus tokiai informacijai, mažai kam gali kilti abejonių, kad Wasserman Schultz dirbtinai sutrumpintas debatų tvarkaraštis ir DNC nenoras stabdyti išankstinių žiniasklaidos superdelagatų skaičiavimų buvo paskatintas būtent priešiškumo Sanderso kampanijai.

O kai Clinton šeštadienį pasikvietė Wasserman Schultz Majamyje pristatyti ją ir jos pasirinktą viceprezidentą Timą Kaine’ą, ji visa tai žinojo – tiesiogiai ar netiesiogiai. Clinton pasirinko būti Wasserman Schultz pusėje po to, kai buvo paviešintas akivaizdus jos išankstinis nusistatymas prieš Sanderso kampaniją. Žinoma, tas nusistatymas buvo akivaizdus ne vieną mėnesį iki „WikiLeaks“ elektroninių laiškų paviešinimo (ko verta vien nesuvokiama Wasserman Schultz viešai išsakyta prielaida, kad Sanderso kampanija toleruoja smurtą ir grasinimus Clinton rėmėjų adresu), tad tai, jog ji ir toliau ėjo savo pareigas, buvo spjūvis Sanderso šalininkams į veidą.

O tai, kad net po jos gėdingo atsistatydinimo partijos grandai toliau ją nepaliaujamai giria, o Clinton net priėmė po savo sparnu, rodo, kad demokratų partijos grietinėlė negerbia savo rinkėjų. Ir jeigu demokratai nenori pilietinio karo savo gretose (koks jis gali būti destruktyvus, puikiai iliustruoja respublikonų vidinis partijos karas, inicijuotas „arbatėlininkų“), jiems reikia susiimti ir parodyti pagarbą savo rinkėjams jau dabar. Pagarba elektoratui pirmiausia prasideda nuo iš tiesų neutralių ir nešališkų rinkimų, o geriausias būdas tai užtikrinti – atimti iš DNC narių „superrinkėjų statusą“, kurio dėka jų balsai lemia 10 tūkstančių kartų daugiau nei vidutinio rinkėjo balsas.

Taip, jūs perskaitėte teisingai. „Superdelegatai“ sudaro maždaug 1 iš 6 visų demokratų delegatų, o kiekvieno „superdelegato“ balsas atitinka 10 tūkstančių eilinių statistinių rinkėjų balsų. Tai nepriimtina. Ir ne tik dėl savaime suprantamų priežasčių (kalbant apie esminę konstitucinę piliečių teisę – teisę balsuoti – demokratų grietinėlės nuomonė neturėtų būti 10 000 kartų svarbesnė nei eilinių demokratų), bet ir todėl, kad dešimtys demokratų „superdelegatų“ yra lobistai, daugybė jų nėra išrinkti valstybės tarnautojai, o tie, kurie jau yra išrinkti politikos veikėjai, ir taip turi kur kas didesnį balsą rinkimuose nei kiti. Jie gali viešai išreikšti savo palaikymą vienam ar kitam kandidatui, prisidėti prie pasirinktos kampanijos oficialiu ir neoficialiu lėšų rinkimu, įstatymų pataisomis ir jų lobizmu daryti įtaką valstijų ir federalinėms rinkimų procedūroms, paskleisti savo nuomonę nacionalinės žiniasklaidos pagalba po visą šalį, o taip pat daryti daugybę kitų dalykų savo remiamo kandidato labui – tam jiems visai nereikia akivaizdžios balso persvaros mūsų rinkiminėje sistemoje. Tai iš esmės yra veto teisė prieš eilinių amerikiečių norus ir pasirinkimus.

Net ir iki tol, kol sulaukėme įrodymų, kad DNC visą laiką buvo Clinton pusėje, būtų buvę visiškai saugu teigti, kad pačia savo esme demokratų pirminiai rinkimai yra nesąžiningai nukreipti prieš bet kokį kandidatą, kuris nėra partijos bosų favoritas. Kadangi „superdelegatai“ gali viešai pareikšti savo paramą kandidatams likus daugeliui mėnesių iki to laiko, kai savo balsą atiduoda pirmieji rinkėjai, o žiniasklaida (su DNC palaiminimu, o gal ir paraginimu) klaidingai tuos paramos išreiškimus konstatuoja kaip realius delegatų balsus, partijos globojamas kandidatas pirminiuose rinkimuose startuoja su, regis, neįveikiama persvara.

Tokiu būdu iki 2015 m. rudens – likus keturiems mėnesiams iki pirmojo balsavimo pirminiuose demokratų rinkimuose – Hillary Clinton jau pirmavo prieš Bernie Sandersą 360 delegatų persvara. Šį pavasarį Clinton kampanija išreiškė savo nuomonę, kad didesnė nei 250 delegatų persvara yra neįveikiama; tai reiškia, kad, Clinton stovyklos nuomone, šiais metais apskritai nereikėjo rengti pirminių demokratų rinkimų. Žinoma, ši dirbtinė „persvara“, kurią Clinton suteikė partijos bosai, o žiniasklaida neteisingai įvardijo kaip tikrą kandidatės įsiveržimą į priekį, garantavo, kad niekas iš gausaus demokratų politinių talentų būrio nedrįso įsitraukti į kovą. Vietoj to, demokratų rinkėjai gavo tris klounus: O’Malley, Webbą ir Chafee.

Net ir iki tol, kol sulaukėme įrodymų, kad DNC visą laiką buvo Clinton pusėje, būtų buvę visiškai saugu teigti, kad pačia savo esme demokratų pirminiai rinkimai yra nesąžiningai nukreipti prieš bet kokį kandidatą, kuris nėra partijos bosų favoritas.

Štai kodėl į rinkiminę kovą įsitraukus nepriklausomam kandidatui Bernie Sandersui, tai buvo tikras šviežio oro gurkšnis. Tie, kas skuba kritikuoti Sanderso nediplomatišką temperamentą ir ideologinį užsispyrimą, turi suprasti, kad tik dėl šių savybių jis nepabūgo kovos. Akivaizdu, kad reikėjo būti ypatingu užsispyrėliu ir kietakakčiu, kad išdrįstum mesti iššūkį Clinton, kai šimtai „superdelegatų“ paramos pareiškimų aiškiai leido suprasti, kad Clinton taps demokratų kandidate į prezidento postą, o visas pirminių rinkimų procesas tebus maskaradas. Ši dirbtinė persvara paliko įspūdį, kad Hillary Clinton neprivalo atsiskaityti eiliniams amerikiečiams, o tai, kad ji išsisukinėjo nuo atsakomybės už nelegalų privataus serverio naudojimą darbo reikalams, šį įspūdį tik dar labiau sustiprino.

Kitaip tariant, visi didieji demokratų pirminių rinkimų sezono skandalai – Clinton elektroninio pašto reikalai; Wasserman Schultz šmeižtas, nukreiptas į Sanderso kampaniją; dirbtinai sumažintas viešų debatų tarp Clinton ir Sanderso skaičius; demokratų partijos šulų sprendimas daryti įtaką rinkimams dar iki jiems prasidedant; neatsakingas pirminių rinkimų organizavimas, kai tam tikrose apylinkėse negalėjo balsuoti daugybė rinkėjų, mat „sugedo“ balsavimo aparatai, o rinkėjų sąrašai buvo nepilni – visa tai byloja apie demokratų partijos kultūrą, kurioje galingi jos nariai yra neatsakingi prieš eilinius rinkėjus, dalyvaujančius pirminiuose rinkimuose. Mes jau matėme, prie ko prieinama, kai partija nebesijaučia atsakinga prieš savo rinkėjus. Siaurąja prasme, to rezultatas yra toks demagogas kaip Trumpas; plačiąja prasme – praraja šiuolaikinės respublikonų partijos viduje, kuri gali niekada neužgyti.

Demokratai sparčiai juda ta pačia linkme. Vienintelis būdas reabilituoti save – tai rengti rinkimus, atvirus demokratams ir nepriklausomiems rinkėjams (dauguma 18-34 metų jaunimo registruojasi nepriklausomais rinkėjais, tačiau rinkimuose linksta į demokratų pusę); rinkimus, skatinančius kuo platesnį elektorato dalyvavimą; rinkimus, kurių rezultatas būtų lemiamas, o ne temdomas paralelinio „superdelegatų“ balsavimo. Būtent „superdelegatų“, kurių balsai yra 10 000 kartų svarbesni nei eilinių rinkėjų, kultūra ir pagimdė tuos elektroninius DNC laiškus, kuriuos dabar „WikiLeaks“ dėka masiškai skaito pasibaisėję amerikiečiai. Jei demokratų partijos aparatas artimiausiu laiku nesusiims ir toliau leis klestėti galingųjų savivalei, rinkėjų pasitikėjimas gali būti negrįžtamai prarastas. O tai atsilieps ne tik lapkričio mėnesio visuotiniams rinkimams, kuriuose viską lemia, kaip gausiai dalyvauja vienos ar kitos partijos rinkėjai, bet ir apskritai progresyvizmo ateičiai Amerikoje.

Nuotraukoje: Pasipiktinę Bernie Sanderso šalininkai demokratų konvencijoje

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu