Prezidento Obamos kadencijai skaičiuojant paskutines dienas, jo partija yra mažesnė, silpnesnė ir labiau išklerusi nei ji buvo nuo pat mažų mažiausiai praėjusio amžiaus 5 dešimtmečio. Tik pažvelkite, kiek nuo 2009 metų sausio iki šiųmetinės rinkimų dienos neteko demokratų partija – aišku, ne be prezidento Baracko Obamos pagalbos:
* Demokratai atidavė Baltuosius rūmus politikos geltonsnapiui Donaldui J. Trumpui.
* Demokratų atstovų Senate sumažėjo 16 procentų – nuo 55 iki 46.
* Demokratų Atstovų rūmuose sumažėjo 24 procentais – nuo 256 iki 194.
* 2009-aisiais demokratai kontroliavo Senatą ir Atstovų rūmus. Kitais metais jie nekontroliuos nei vienų, nei kitų.
* Demokratų gubernatorių sumažėjo net 43 procentais – nuo 28 iki 16.
* Demokratų kontroliuojamos valstijų valdžios (abiejų rūmų) sumažėjo nuo 27 iki 14 – net 48 procentais.
* Valstijų, kuriose demokratai kontroliuoja abu parlamento rūmus ir eina gubernatoriaus pareigas, sumažėjo 65 procentais – nuo 17 iki 6.
Nuo Franklino Delano Roosevelto, aštuoni prezidentai ėjo pareigas dvi kadencijas, arba perdavė estafetę viceprezidentams dėl mirties arba atsistatydinimo. Surikiavus juos pagal prezidento valdymo metais jo partijos išsaugotas valstijų įstatymų leidėjų vietas, Obama yra aštuntoje vietoje.
„Ballotpedia“ duomenimis, Obamos valdymo metais demokratai iš viso neteko 959 tokių vietų – jų partijos atstovų valstijų parlamentuose sumažėjo 23,5 procento. Tai daug daugiau nei 843 vietos, kurias respublikonai prarado valdant Dwightui Eisenhoweriui. Šio sąrašo pirmojoje vietoje atsiduria Ronaldas Reaganas, kurio prezidentavimo metais respublikonams pavyko iškovoti papildomas 6 vietas valstijų parlamentuose. Pagal savo partijos galios stiprinimą valstijų lygmenyje Obama yra prasčiausias prezidentas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Geriausias yra Reaganas.
Demokratai ramina save, kad šis visuotinis jų partijos atmetimas per įvairius lygmenis kyla iš „struktūrinio rasizmo“, Jimo Crow palikimo, nemirtingų vergijos čiuptuvų ir kitų paaiškinimų, padedančių jiems numesti kaltę nuo savęs pačių. Tačiau ta pati tauta, kuri, pasak jų, niekaip negali išaugti iš savo nusistatymo prieš juodaodžius, kažkaip sugebėjo sėkmingai išrinkti ir perrinkti Obamą.
Tiesiog jie nenori pripažinti tiesos, kad šalis išsižada ne Obamos, o obamizmo, dabartinės demokratų doktrinos. Šalies viduje obamizmas reiškia ekonominę stagnaciją, mirtinai nutukusį ir nefunkcionuojantį biurokratinį aparatą, rasinį ir tapatybės fetišizmą bei jau išsigimusį politinį korektiškumą. Užsienio politikoje gėda dėl Amerikos pirmenybės pagimdė glebų „lyderiavimą iš paskos“.
Iš esmės, 1 043 demokratai federaliniu ir valstijų lygmeniu neteko postų arba jų negavo todėl, kad amerikiečiai yra pasipiktinę tokiais dalykais, kaip nieko neskatinantis $831 milijardo „skatinimas“, mažiau nei 3 procentų ekonomikos augimas aštuonis metus iš eilės, 88 procentais išaugusi nacionalinė skola, iš Amerikos atimtas AAA obligacijų reitingas, Obamacare nesėkmės (nepaisant to, kad šalyje yra didžiausias istorijoje sveikatą apsidraudusių asmenų skaičius, Obamacare iš biudžeto pareikalavo $2,3 trilijono, kurių prireikė padengti plačiai po šalį paplitusius atšaukiamus draudimo polisus, iššaukė 20 kooptuojamų kompanijų 24 valstijose bankrotą ir į ankstyvą pensiją išvarė nemažai patyrusių, bet sistema pasipiktinusių gydytojų), o taip pat vyriausybės prisiimtas mikrovaldymas, kai ji kišasi į viską, pradedant indaplovėmis, baigiant trečiokų pietumis mokykloje.
Užsienyje obamizmas prisidėjo prie ISIS iškilimo ir nuolatinio nesiskaitymo iš Irano pusės – prieš, per ir po to, kai Obama panaikino įšaldymą maždaug $100 milijardų vertės aktyvams, įskaitant ir mažiausiai $1,7 milijardo išplautų grynųjų, kurie buvo tiesiogine to žodžio prasme skraidinami į Iraną privačiais lėktuvais.
„Bus balsuojama dėl mano palikimo“, – sakė Obama praėjusį rugsėjį, kaip ir anksčiau, prieš 2014 metų kadencijos vidurio rinkimus.
Taip ir buvo, o demokratai rinkimuose sumokėjo didžiausią kainą. Daugiau nei 1 000 politinių (einančių pareigas ir nominantų), pradedant nuo Hillary Clinton ir leidžiantis žemyn, patvirtina, kad Obama yra rinkimų biuletenių nuodai.
Vietoj to, kad mėgautųsi tradiciniu, ramiu ir nematomu poprezidentiniu gyvenimu Čikagoje, Obama planuoja pasilikti Vašingtone, komentuoti politinius įvykius ir konsultuoti savo partijos kandidatus bei išrinktuosius politikus. Tik vargu, ar tai pasiteisins, ir ar duos naudos demokratams.
