„Giminės, kaip ir medžio, tvirtybė – šaknyse. O kiekviena nauja karta klausia, iš kur ji atėjo. Giminė be praeities – tarsi medis be šaknų ir be tvirtybės.“
Aleksų giminė, gyvenusi Sūduvoje, mūsų kraštui XIX a. ir XX a. išaugino ne vieną mokslininką, kultūros, politikos ir visuomenės veikėją. Pirmasis giminę išgarsino Jurgis Aleksa-Aleksandravičius (1819–1894), žymus botanikas, pedagogas, visuomenės veikėjas, mokslų daktaras, profesorius. Jo du broliai Aleksos už dalyvavimą 1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilime okupacinės carinės Rusijos valdžios buvo suimti ir ištremti į Sibirą.
Kitoje kartoje – Julius Aleksa (1855–1891), gydytojas, publicistas, knygnešys, varpininkas. Jis dalyvavo tautiniame lietuvių sąjūdyje, buvo kalintas Rusijos caro žandarų. Dirbo gydytoju Jonavoje, Naumiestyje (dabar Kudirkos Naumiestis) ir Aleksote (dabar Kaunas). Rinko lietuvių liaudies dainas ir jų melodijas. Sudarė botanikos lietuvių-lotynų kalbų žodyną. Bendradarbiavo lietuvių spaudoje: „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“. Juliaus Aleksos brolis Konstantinas Aleksa (1863–1935) - mokytojas, okupuoto Lenkijos Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas. Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto narys, Vilniaus krašto Lietuvių mokytojų sąjungos pirmininkas, Lietuvių mokslo draugijos narys. Vilniaus krašto daugelio lietuvių draugijų veiklus narys. Kalintas okupacinės lenkų valdžios Vilniaus Lukiškių kalėjime. Jų brolis Juozapas (Juozas) Aleksa (1853–1921) - ūkininkas, Sūduvos krašto lietuvių visuomenės veikėjas. Pirmosios Sūduvos krašte surengtos lietuvių ūkininkų 1911 m. Marijampolės ūkio parodos, kuri buvo reikšminga ne tik ūkiniu, bet ir kultūriniu bei tautiniu aspektu, organizacinio komiteto narys. Rūpinosi lietuvių ūkininkų švietimu, rengė žemės ūkio kursus, paskaitas ir parodas. Kitas brolis Jonas Aleksa (1854–1940) teisininkas, taikos teisėjas Liudvinave, Marijampolėje, Alytuje, Kalvarijoje (iš viso teisėjavo per 50 metų). Buvo išrinktas Janavo valsčiaus viršaičiu. Savo namuose laikė draudžiamą lietuvių spaudą. Puikiai ir išmintingai tvarkė savo ūkį, vėliau dvarą. Pradžios mokslus jo vaikai baigė namuose, kuriems buvo samdomi lietuviai mokytojai.
Žinome, kad JAV, o taip pat ir Čikagoje, gyvena Aleksų giminaičiai, tačiau Lietuvoje mes neturime jų jokių adresų. Gal kas nors iš Aleksų giminaičių, gyvenančių JAV, atsilieps ir parašys bent į elektroninį paštą (valentinas.al@gmail.com)?
Kitoje kartoje – Jonas Pranas Aleksa (1879–1955), Pirmosios Lietuvos Respublikos vienas kūrėjų, žemės ūkio didysis architektas, lietuvių pilietinės visuomenės, ūkininkų savivaldos, moderniosios strateginio valdymo metodologijos pradininkas, visuomenės veikėjas, agronomas, ekonomistas, filosofas, sociologas, žurnalistas. Pirmosios aukštosios mokyklos Lietuvoje, Lietuvos universiteto (dabar Vytauto Didžiojo) vienas steigėjų. Žemės ūkio akademijos garbės daktaras, profesorius. 1920–1923 m. - žemės ūkio ir valstybės turtų, 1926–1935 m. - žemės ūkio ministras. Vienintelis XX a. Lietuvos politikas, už patriotinę veiklą kalintas caro žandarų, du kartus sovietų ir nacių okupantų, mirė nukankintas Sibire. Jo brolis Konradas Juozas Aleksa (1881–1956), veterinarijos gydytojas, sociologas, archeobiologas, pedagogas, visuomenės veikėjas, mokslų daktaras, profesorius. Lietuvos veterinarijos akademijos garbės daktaras. Lietuvos žemės ūkio ir Lietuvos veterinarijos akademijų vienas steigėjų ir kūrėjų. Kalintas Rusijos caro žandarų bei bolševikų. Jų brolis Vincas (Vincentas) Aleksa 1905 m. išvyko gyventi ir dirbti į JAV. Jų sesuo Emilija Aleksaitė-Paulionienė (1887–1970) nuo galimų okupantų sovietų represijų pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Jų giminaitis Pijus Aleksa (1894–1958), kunigas, bažnytinės teisės daktaras, profesorius. 1934–1944 m. buvo Vilkaviškio vyskupijos kurijos oficiolas. Nuo galimų sovietų represijų pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV.
Kitoje kartoje - Viktoras Aleksa (1910–1986), Lietuvos armijos karininkas, inžinierius, mokslininkas, pedagogas. Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės karininkas. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą jis greitai įsijungė į pasipriešinimo sovietų okupantams, lietuvių kariškių judėjimą. Vėliau visą nacių okupacinį laikotarpį Lietuvoje bendradarbiavo su Lietuvių aktyvistų fronto bendražygiais. 1958–1985 m. dirbo pedagoginį darbą Vilniaus universitete. 1973 m. apsigynė technikos mokslų kandidato disertaciją (dabar prilygsta mokslų daktaro disertacijai). Vykdė mokslo tiriamąjį darbą. Priešinosi sovietinio režimo ideologijai, už ką buvo sovietų valdžios persekiojamas. Tos pačios kartos giminaičiai, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui trys broliai Antanas Aleksa (1923–1947), Juozas Aleksa (1924–1946), Valentinas Aleksa (1929–1950), Tauro apygardos partizanai, žuvo Sūduvos žemėje.
Saulėtą ir šiltą šeštadienį rugsėjo dešimtosios rytą iš visos Lietuvos į tradicinį – dešimtąjį Aleksų giminės suvažiavimą Kaune (jis rengiamas kas dvejus metus) atvyko per penkiasdešimt giminaičių. Tarp jų buvo mokslininkų, visuomenės veikėjų, inžinierių, gydytojų, teisininkų, dailininkų, ekonomistų ir moksleivių. Čia iškilieji giminaičiai buvo prisiminti ir gražiai pagerbti. Visi bendravo, gėrė kavą, valgė sumuštinius, pyragaičius, ragavo įvairių rūšių tortus, dalinosi įdomiais prisiminimais bei numatė giminės tolimesnes gaires. Šiam Aleksų giminės susitikimui buvo išleistas specialus vokas, atvirlaiškis ir pagamintas ženkliukas.
Žinome, kad JAV, o taip pat ir Čikagoje, gyvena Aleksų giminaičiai, tačiau Lietuvoje mes neturime jų jokių adresų. Gal kas nors iš Aleksų giminaičių, gyvenančių JAV, atsilieps ir parašys bent į elektroninį paštą (valentinas.al@gmail.com)?
Valentinas Aleksa,
Gabrielės Baltrušaitytės Ramoškienės nuotrauka
