Vienas didingiausių Didžiojo hadronų greitintuvo darbų galėtų būti juodosios materijos dalelių atradimas, sako Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos CERN vadovas Rolfas Dieteris Heueris. „Asmeniškai svajoju kada nors priartėti prie supratimo, kas yra juodoji materija, nes būtent ji formuoja ir daro įtaką mūsų Visatai daug labiau nei matomoji materija. Ir aš tikrai labai noriu visa tai suprasti“, – teigia R. D. Heueris.
– Pastaraisiais metais pasaulis sulaikęs kvapą sekė naujienas apie Didįjį hadronų greitintuvą. Papasakokite, kuo svarbūs jame vykdyti eksperimentai ir kokio tikslo mokslininkai siekia.
– Svarbiausias siekis – išsiaiškinti, kodėl mes galime fiziškai egzistuoti. O tai yra Higso bozonas, kuris suteikia masę visoms fundamentaliosioms dalelėms. Mes juk esame sudaryti iš fundamentaliųjų dalelių. O jei jos neturėtų masės, neegzistuotume. Taigi, dabar žinome, kodėl mes egzistuojame. Tai ir buvo fundamentaliausias atradimas, užbaigęs mūsų žinomo vizualaus pasaulio aprašymą – ir manęs, ir jūsų, ir šios salės, visko.
Tačiau visa tai tėra penki procentai Visatos. 95 procentai Visatos mums vis dar nepažinūs. Tai ir juodoji medžiaga, kuri neleidžia Visatoje materijai išsisklaidyti, ir kurios yra penkiskart daugiau nei įprastos materijos, o mes vis dar nežinome, kas tai, ir vadinamoji juodoji energija, kuri plečia Visatą – mes taip pat nežinome, kas tai yra. Mums prireikė penkiasdešimties metų, kad aprašytume regimąjį pasaulį. Ar nemanote, kad dabar pats metas pradėti gilintis į Juodąją visatą? Tai galėtų būti vienas didingiausių Didžiojo hadronų greitintuvo atradimų. Aš to nežinau, bet kaip generalinis direktorius turiu teisę svajoti.
– Gal galite įvardyti, kokie naujausi svarbūs šio didžiausio ir galingiausio pasaulyje dalelių greitintuvo atradimai?
– Pats didžiausias pasiekimas buvo Higso dalelės atradimas. Įjungus Didįjį hadronų greitintuvą, tam mums reikėjo trejų metų. Tačiau turiu vilties, kad mūsų laukia ir daugiau tokių svarbių atradimų, kai vėl jį įjungsime 2015 m. Manau, kad geriausiai žinomas mūsų organizacijos pasiekimas yra pasaulinis interneto žiniatinklis – jis gimė būtent Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje CERN prieš du dešimtmečius ir pakeitė pasaulį – pradedant ekonomika ir baigiant komunikacija. Mes tuo labai didžiuojamės.
– Paminėjote juodąją materiją. Dauguma esame girdėję ne vieną konspiracijos teoriją apie tai, kad CERN eksperimentai gali kelti pavojų pasauliui. Kaip galite nuraminti visuomenę? O gal iš tiesų turėtume bijoti juodųjų skylių?
– Prieš sukonstruodami ir įjungdami Didįjį hadronų greitintuvą, atlikome daugybę tyrimų. Trumpai tariant, mes nedarome nieko savaip – tik atkartojame tai, kas vyko visatoje natūraliai pastaruosius 14 milijardų metų. Ir vyko su daug didesne energija ir su daug dažnesniais susidūrimais, o mes vis tiek egzistuojame. Taigi problemų nėra.
– Iš istorijos žinome, kad kartais mokslininkų atradimai gali supurtyti žmonių kasdienybę ir net paveikti politinę situaciją. Ar mes turėtume būti tam pasirengę? Ir kokie tie atradimai, galintys pakeisti dabartinį pasaulį?
– Manau, vienas iš CERN „atradimų“ yra įrodymas, kad galime dirbti kartu, neatsižvelgiant į tautybę ar pilietybę, ir kad galime kartu siekti žinių. Manau, kad kitiems žmonėms, ir ypač politikams, rodome puikų pavyzdį, kaip žmonės, kurių valstybių vadovai sunkiai randa bendrą kalbą, gali puikiausiai dirbti kartu. Galbūt mūsų organizacija tėra maža tokia salelė, tačiau tikiu, kad ji gali ir turėtų augti bei tapti siekiamybe politikams.
O kalbant apie pasirengimą svarbiems atradimams, negali žinoti. Iš esmės mokslas turi vieną tikslą – plėsti žinojimo ribas. Dažniausiai tyrimų rezultatus tam tikrais etapais galima panaudoti visuomenės labui, tačiau problema ta, kad niekada nežinai, kada ir kur. Pavyzdžiu galėtų būti ta pati antimaterija: pozitronų emisijos tomografija dabar naudojama ligoninėse nustatant navikų vietą. Pozitronai yra antimaterija, elektrono antidalelė, atrasta prieš 85-erius metus. Ligoninėse ji naudojama keturis dešimtmečius. Vadinasi, prireikė 45-erių metų, kol mokslinių tyrimų rezultatai galėjo būti panaudoti ir taptų įprasti. Šis kelias paprastai būna ilgas, ir tai yra mūsų problema, tačiau dirbti vis tiek verta.
