Donaldas Heathfieldas, Tracey Foley ir du jų vaikai daugybę metų gyveno tikrą amerikietišką svajonę. Tada FTB reidas atskleidė siaubingą tiesą: iš tiesų jie buvo Vladimiro Putino Rusijos agentai. Jų istoriją pasakoja jų sūnūs.

2010 m. birželio 27 d. Timui Foley suėjo 20 metų. Kad atšvęstų, jo tėvai nusivedė jį ir jo jaunesnįjį brolį Alexą vakarienės į indišką restoraną netoli jų namų Kembridže, Masačusetse. Abu broliai gimė Kanadoje, bet pastarąjį dešimtmetį šeima gyveno JAV. Berniukų tėvas, Donaldas Heathfieldas, studijavo Paryžiuje ir Harvarde, o dabar vadovavo Bostone įsikūrusiai konsultacinei firmai. Jų mama, Tracey Foley, daugelį metų augino vaikus, o dabar dirbo nekilnojamo turto agente. Visiems draugams jie atrodė kaip įprasta amerikiečių šeima, tik su kanadietiškomis šaknimis ir neįprasta meile kelionėms į užsienį.

Ketveriukei grįžus namo ir iššovus butelį šampano, jie išgirdo beldimą į duris. Prie durų Timo motiną pasitiko armija ginkluotų, juodai apsirengusių vyrų. Jie įsiveržė į namus, šaukdami „FTB!“. Pirmoji Timo mintis buvo ta, kad policija atvyko suimti jo – naktį prieš tai jis dalyvavo vakarėlyje, kuriame nė vienam jo draugui nebuvo 21-erių, o Bostono policija į nepilnamečių išgertuves žiūrėjo labai rimtai. Tačiau greitai paaiškėjo, kad FTB čia dėl kai ko rimtesnio. Priblokšti broliai žiūrėjo, kaip jų tėvai yra surakinami antrankiais ir išvežami dviem atskirais juodais automobiliais. Vienas iš agentų jiems pasakė, kad jie suimti dėl įtarimų esant „nelojaliais užsienio vyriausybės agentais“. Alexas pamanė, kad tai kažkokia klaida – gal jie pataikė ne į tą namą, o gal supainiojo dažnas jo tėvo darbo keliones į užsienį su šnipinėjimu. Net kai broliai po kelių dienų per radiją išgirdo, kad visoje šalyje buvo suimta 10 Rusijos šnipų, jie vis tiek buvo įsitikinę, kad tai klaida.

Tačiau FTB nesuklydo. Jų tėvai ne tik buvo Rusijos šnipai, bet ir patys rusai. Tikrieji jų vardai buvo Andrejus Bezrukovas ir Elena Vavilova. Abu jie gimė Sovietų Sąjungoje, abu buvo apmokyti KGB ir abu išsiųsti į užsienį pagal specialią sovietinę ypač slaptų agentų („nelegalų“) programą. Juos, kaip ir dar aštuonis kitus agentus, išdavė į amerikiečių pusę perbėgęs rusų šnipas.

***

Po reido praėjo jau šešeri metai. Broliai visą tą laiką vengė žiniasklaidos, ir dabar su „The Guardian“ sutinka pasikalbėti todėl, kad siekia susigrąžinti savo Kanados pilietybę, kuri buvo iš jų atimta. 21-erių Alexas interviu duoda Maskvoje. Dabar jis oficialiai vadinasi Aleksandru Vavilovu, jo brolis – Timofejumi Vavilovu. Jis studijuoja viename Europos mieste ir Rusijoje lanko savo tėvus. Timas dirba finansų srityje Azijoje.

Timas pasakoja, kad jų vaikystė buvo „visiškai normali“: jų šeima buvo artima ir savaitgaliais kartu leisdavo laiką; jų tėvai turėjo daugybę draugų. Jis nepamena, kad jie kada būtų kalbėję apie Rusiją; jie niekada nevalgė rusiško maisto, niekada nesilankė Rusijoje.

Alexas prisimena dieną po reido. Jam buvo leista trumpam susitikti su motina. Jis neklausė jos, kodėl ji ir jo tėvas buvo suimti. Atrodo keista – juk jis turbūt norėjo tai sužinoti?

„Aš žinojau, kad turėsiu liudyti teisme, ir kuo mažiau žinojau, tuo geriau. Nenorėjau klausinėti, nes buvo akivaizdu, kad mūsų klausosi, - sako jis. – Atsisakiau patikėti, kad jie iš tiesų kalti.“

Berniukų motina liepė jiems bėgti nuo žiniasklaidos cirko į Rusiją. Alexas ir Timas išskrido į Maskvą, nežinodami, ko tikėtis. Jų laukė ne tik ilgas skrydis, bet ir dar ilgesnė emocinė bei psichologinė kelionė.

Maskvoje juos pasitiko grupė žmonių, kurie prisistatė jų tėvų kolegomis. Berniukai buvo nugabenti į specialiai jiems skirtą butą, kur jiems buvo parodytos jų tėvų nuotraukos iš jaunystės.

„Jie mums parodė mūsų tėvus su uniformomis, su medaliais. Tą akimirką supratau, kad viskas tikra. Iki tol atsisakiau tuo patikėti“, - prisimena Alexas.

Vėliau juos aplankė dėdė ir pusbrolis, kuriuos jie matė pirmą kartą, taip pat ir senelė, bet ji nemokėjo angliškai, o jie nekalbėjo rusiškai. Jų tėvai buvo atskraidinti po kelių dienų, kai per liepos 8 d. posėdį prisipažino esantys Rusijos piliečiai ir kitą dieną buvo išmainyti į keturis rusus, kalinčius Rusijos kalėjime dėl įtarimų šnipinėjant Vakarams. Tačiau Alexui ir Timui nerūpėjo šnipų mainų geopolitika. Jiedu užaugo kaip paprasti kanadiečiai, o dabar sužinojo, jog yra rusų šnipų vaikai.

Alexas papasakoja, ką žino apie tėvų užverbavimą. Jie buvo užverbuoti kartu, kaip pora. KGB 9-ajame dešimtmetyje nusiuntė juos į Kanadą. 1990 m. liepą Vavilova, perėmusi Tracey Foley tapatybę, pagimdė Timą Toronto ligoninėje. Tuo tarpu Andrejus Bezrukovas jau buvo baigęs sovietinį universitetą, bet „Donaldas Heathfieldas“ neturėjo jokių išsilavinimą patvirtinančių įrašų. 1992-1995 m. jis studijavo tarptautinę ekonomiką Jorko universitete Toronte. 1994 m. gimė Alexas, dar po metų šeima persikėlė į Paryžių. Donaldas ten baigė magistrą.

Alexas sako dabar suprantantis, kad ne jo vieta teisti savo tėvus, tačiau prieš šešerius metus jis labai ilgai svarstė, ar jų nekenčia, ar tiesiog jaučiasi išduotas. Galiausiai jis sako supratęs viena: kad tai yra tie patys žmonės, kurie jį su meile užaugino, kad ir kokias paslaptis jie slėpė.

Bezrukovui ir Vavilovai kuriant savo išgalvotą istoriją, juos užverbavusi šalis žlugo. Komunizmo ideologija sugriuvo, galinga šnipų agentūra, mobilizavusi agentus po visą pasaulį, buvo diskredituota ir pervadinta. Tačiau 1999 m. į Kremlių įžengė naujas žmogus, pats kažkada buvęs KGB agentu. Per ateinančius metus jis darė viską, kad paverstų KGB įpėdinę ir vėl svarbia bei gerbiama. Heathfieldas šnipinėjo jau nebe sovietinei sistemai, bet naujai Rusijai su Vladimiru Putinu priešaky.

***

2010 m. šnipų pora Rusijoje buvo sutikta kaip didvyriai. Bezrukovas, Vavilova ir kiti deportuoti šnipai tuometinio prezidento Dmitrijaus Medvedevo buvo apdovanoti medaliais už savo tarnybą. Vėliau jie susitiko su Putinu. Valdžia netgi surengė jiems turą ir jų šeimoms aprodė Sankt Peterburgą, Baikalo ežerą Sibire, Sočį prie Juodosios jūros.

Bezrukovas ir Vavilova pamatė visai kitokią Rusiją, negu paliko. Agentams buvo pasakyta, kad toliau šnipinėti jie negali, bet visiems buvo rasti darbai valstybiniuose bankuose bei kompanijose. Bezrukovas buvo įdarbintas prestižiniame Maskvos universitete ir parašė knygą apie geopolitinius iššūkius šių dienų Rusijoje.

2010-ųjų pabaigoje Timas ir Alexas gavo rusiškus pasus. Staiga jie tapo Timofejumi ir Aleksandru Vasilovais.

„Vardai buvo visiškai nauji, svetimi ir neištariami, - su kartėliu kalba Timas. – Mes patyrėme tikrą tapatybės krizę.“

Nebegalėdamas grįžti į savo universitetą baigti paskutinio kurso, jis persikėlė į rusišką universitetą ir ten baigė bakalaurą, o magistrą gavo Londone. Alexui pasisekė mažiau. Jis baigė Britanijos tarptautinę mokyklą Maskvoje, tačiau nenorėjo studijuoti Rusijoje. Jis padavė paraišką studijuoti gimtojoje Kanadoje, bet paskutinę minutę ji buvo atmesta. 2012-aisiais jis pagaliau buvo priimtas į Toronto universitetą ir padavė prašymą gauti ketverių metų studentišką vizą su savo rusišku pasu. Viza buvo išduota ir jis pradėjo planuoti kelionę į Kanadą. Tačiau likus vos keturioms dienoms iki išvykimo, jis sulaukė skambučio iš Kanados ambasados Maskvoje su reikalavimu kuo skubiau atvykti. Susitikimo atmosfera buvo labai priešiška, pasakoja Alexas – jo buvo klausinėjama apie jo ankstesnį gyvenimą ir tėvus. Viza buvo anuliuota tiesiai jam prieš akis ir jis prarado vietą universitete. Po to jis dar du kartus buvo priimtas į Londono ekonomikos mokyklą, bet abu kartus taip pat negavo vizos. Galiausiai jam pavyko įstoti į universitetą kitame Europos mieste. Tuo tarpu Timas darbuojasi Azijoje, kur daugelyje šalių su rusišku pasu galioja bevizis režimas.

Broliai sako, kad jų siekis atgauti Kanados pilietybę remiasi ne tik galimybėmis keliauti ar mokytis.

„Jaučiuosi, tarsi mano tapatybė būtų atimta dėl to, ko aš nepadariau“, - sako Alexas.

„20 metų gyvenau manydamas, kad esu kanadietis, ir vis dar taip manau, ir niekas negali to pakeisti, - savo rašytiniuose parodymuose Toronto teismui rašo Timas. – Nesu niekaip susijęs su Rusija, nekalbu jų kalba, neturiu ten daug draugų, negyvenu ten ir nenoriu ten gyventi.“

Pagal Kanados įstatymus, bet kuris šalyje gimęs žmogus gali gauti Kanados pilietybę, su viena išimtimi: užsienio vyriausybių darbuotojų vaikais. Tačiau brolių advokatas Toronte Hadaytas Nazami sako, kad jų atveju absurdiška taikyti šią išimtį.

Timas ir Alexas ilgą laiką praleido abejodami savimi ir savo nauja tapatybe, nežinodami, ar turėtų pykti ant savo tėvų. Tačiau jie ir toliau bendrauja su savo ankstesniais draugais iš Bostono, nors Timas sako, kad kai kurie jų nutraukė ryšius; daugiausia tie, kurių tėvai buvo draugai su jo tėvais ir kurie jautėsi išduoti.

Alexas sako dabar suprantantis, kad ne jo vieta teisti savo tėvus, tačiau prieš šešerius metus jis labai ilgai svarstė, ar jų nekenčia, ar tiesiog jaučiasi išduotas. Galiausiai jis sako supratęs viena: kad tai yra tie patys žmonės, kurie jį su meile užaugino, kad ir kokias paslaptis jie slėpė.