Režisavo: Dexter Fletcher. Vaidina: Taron Egerton, Hugh Jackman, Christopher Walken, Jo Hartley, Tim McInnerny
Amerikiečiai turi „Rudy“, o britai „Erelį Edį“ – tikrais įvykiais paremtą įkvepiantį retro stiliaus pasakojimą apie vieno paprasto vaikino pastangas tapti didžiu sportininku. Ši juosta nepretenduoja į dramatišką ir jaudinančią istoriją, o yra lengva ir nepaprastai maloniai susižiūrinti komedija. Tačiau neapsigaukite – „Rudy“ tikslas buvo paprasčiausiai pakelti dvasią, o ši juosta priverčia mus kvestionuoti didumo, garsumo ir pasiekimų sąvokas. Tai juosta, kuri įrodo, kad tie, apie kuriuos verta kurti filmus, nebūtinai yra patys geriausi.
Pagrindinis filmo herojus yra tas, kurį Donaldas Trumpas pavadintų nevykėliu – iš dalies todėl, kad jis toks ir yra. Eddie Edwardsas (jį su įspūdingu ekscentriškumu suvaidina „Kingsman: The Secret Service“ sublizgėjęs ir čia visiškai neatpažįstamas Taronas Egertonas) buvo visiškas nulis iš pietų Anglijos, kuris rungėsi olimpinėse žaidynėse šuolių su slidėmis rungtyje praėjus vos metams po to, kai ėmėsi šio sporto. Taip, jis užėmė paskutinę vietą, tačiau jo kelias į Kalgario olimpiadą 1988-aisiais, kuriame netrūko ir taisyklių spragų išnaudojimo, ir pavojingo priartėjimo prie mirties pačioje trasoje, buvo keistas ir neįtikėtinas.
Šią istoriją galima pasakoti įvairiai: vienas iš daugelio nutrauktų bandymų buvo kur kas piktesnė Steve’o Coogano versija, kurią tikrasis Edwardsas laikė per daug skaudinančia. Režisieriaus Dexterio Fletcherio (lietuvių kino ir teatro režisierės Dalios Ibelhauptaitės vyro) versija yra šviesi, vaizduojanti pagrindinį herojų kaip kiek pamišusį, bet labai mielą svajoklį, nosį pasibalnojusį storastikliais akiniais ir nekreipiantį dėmesio į paniekinamas arogantiškų „tikrų“ sportininkų replikas. Realybėje jis vertintas kontroversiškai: vieni laikė jį drąsiu „paprastu vaikinu“, kiti – gėda sportui. Bet kokiu atveju, jis sulaukė savo 15 minučių šlovės, t.y. tapo tuo, ką mes šiandien vadiname interneto įžymybe.
Režisieriaus Dexterio Fletcherio (lietuvių kino ir teatro režisierės Dalios Ibelhauptaitės vyro) versija yra šviesi, vaizduojanti pagrindinį herojų kaip kiek pamišusį, bet labai mielą svajoklį, nosį pasibalnojusį storastikliais akiniais ir nekreipiantį dėmesio į paniekinamas arogantiškų „tikrų“ sportininkų replikas.
Juostos režisierius realybę transformuoja (kažką pabrėždamas, kažko atsisakydamas) taip, kad mūsų veikėjas mums tampa herojumi. Kelyje į „šlovę“ jį lydi išgalvotas girtuoklis treneris, kurį vaidina visuomet žavus Hugh Jackmanas. O svarbiausia – juostos pabaigoje nepamatysite trumpų užrašų apie tai, kaip mūsų herojui sekėsi toliau. Taip yra todėl, kad jums tai nepatiktų: nepaisant daugybės bandymų, Edwardsas į Olimpiadą taip ir nesugrįžta (iš dalies todėl, kad dėl jo Olimpinis komitetas sugriežtino taisykles, užkertančias kelią į žaidynes patekti nepatyrusiems mėgėjams). Vienas dalykas yra tiesa: gal Edwardso tikslas ir buvo pamišėliškas, bet jis buvo kuklus – vyrukas niekada nenorėjo laimėti Olimpiados; jis tik norėjo joje sudalyvauti.
Tačiau net iškraipęs tiesą „Erelis Edis“ mums primena apie tai, kad turėtų būti kuriama daugiau filmų apie žmones, kuriems taip ir nebuvo lemta triumfuoti. Šis sporto filmas nė iš tolo neprimena „Rokio“, „Neįveikiamųjų“ („Invincible“) ar dar 20-30 amerikietiškų sporto filmų; jis labiau panašus į praėjusių metų prancūzų elektroninės muzikos sagą „Eden“, kurios pagrindinis veikėjas yra niekada taip ir neišgarsėjęs muzikantas, kai tuo tarpu tokios žvaigždės kaip „Daft Punk“ juostoje tik trumpam sušmėžuoja ekrane.
Šis filmas yra šviesus, šmaikštus, kokybiškai sukurptas ir puikiai suvaidintas. Juostai tikrai daug žavesio suteikia tai, kad tiek Egertoną, tiek Jackmaną pamatome kitokius. Jaunoji žvaigždė atsisako savo gražuoliuko įvaizdžio ir visiškai transformuojasi į nelaimėlį Edį, kuris atrodo toks nuobodus, kad pienas yra turbūt dramatiškiausias jo ragautas gėrimas. O garsusis australas, kuris pasauliui yra tapęs „Ernio“ („Volverine“) sinonimu, čia tampa tegu ir netobula, tačiau tėvo figūra. O svarbiausiai, kad Eddie Edwardsas yra toks, kaip dauguma mūsų – tas, kuris netaps nugalėtoju ar žvaigžde, bent jau tradicine tų sąvokų prasme. O kad jis to nepaiso ir toliau eina savo keliu, iš tiesų įkvepia. Kur kas labiau nei įprastos patoso ir saldybių perkrautos sporto dramos, bet kokia kaina siekiančios mus sujaudinti ir priversti išspausti nors menką ašariūkštę.
