Šią savaitę prezidentas karo Afganistane vairą perdavė savo gynybos sekretoriui, buvusiam jūrų pėstininkų korpuso generolui Jimui Mattisui. Panašius žingsnius jis žengė ir anksčiau, iš esmės suteikęs įvairiems Pentagono pareigūnams neribotą galią tvarkytis Sirijoje, Irake, Jemene ir Somalyje.
Tokia prezidento pozicija kelia nerimą dėl galimos karinės eskalacijos ir demokratinės priežiūros trūkumo JAV kariuomenės veikloje, bei to, kaip tai atsilieps civilių gerovei. Paraleliai skamba ir kaltinimai prezidentui nesiekiant ieškoti į taiką nukreiptų sprendimų. Mattisui jau yra suteikti įgaliojimai vadovauti visoms operacijoms Sirijoje ir Irake.
Nuo šių metų sausio mėnesio, kai prezidento postą perėmė Donaldas Trumpas, smarkiai išaugo tiesioginis JAV įsitraukimas į karinius veiksmus ant žemės ir ore abiejose šiose šalyse. Per tą patį laikotarpį užfiksuotas ir žymus civilių aukų skaičiaus augimas, visų pirma apsuptuose „Islamo valstybės“ kontroliuojamuose Rakos ar Mosulo miestuose, praneša humanitarinės pagalbos ir stebėjimo agentūros.
Trečiadienį Jungtinės Tautos paskelbė apie „sukrečiantį“ kiekį aukų po JAV vadovaujamos koalicijos oro atakų Rakoje. Oficiali JAV statistika kas kartą pateikia daug konservatyvesnius aukų skaičius, o trečiadieninėje Jungtinių Tautų ataskaitoje skaičiai apskritai nebuvo pateikiami. Jungtinės Karalystės stebėjimo grupės „Airwars“ duomenimis, šiais metais dėl koalicijos oro atakų žuvo daugiau nei 3 800 civilių.
Reikalų perdavimas Mattisui signalizuoja, kad netrukus kova suintensyvėti turėtų ir Afganistane. Vasarį Kabule dislokuotų tarptautinių karinių pajėgų generolas amerikietis Johnas Nicholsonas perspėjo apie sustojusį progresą ir paprašė 5 000 karių pastiprinimo.
Šią savaitę liudydamas Kongrese, Mattisas sakė, kad Talibano „antplūdis“ mažina Afganistano vyriausybės kontroliuojamas teritorijas. „Šiuo metu mes Afganistane neskiname pergalių, bet kuo greičiau šią situaciją ištaisysime“, – sakė jis. Tačiau, kaip antradienį pabrėžė senatorius Johnas McCainas, JAV tikslai yra neaiškūs. Pasak Baltųjų rūmų, iki liepos bus parengta Afganistano politikos ataskaita, tačiau jau matoma ženklų, kad visa tai išsiplėtė iki platesnės diskusijos, ką daryti su pakistaniečių Talibanu ir „Islamo valstybės“ kovotojais Afganistane.
Praėjusį mėnesį sunkvežimyje Kabule sprogusi bomba, kuri nusinešė 150 žmonių gyvybes, ir po to kilę smurtiniai antivyriausybiniai protestai pademonstravo, kad saugumo situacija šalyje sparčiai prastėja.
Balandžio mėnesio Trumpo įsakymas numesti didžiausią ne branduolinę JAV bombą „GBU-43“ ant „Islamo valstybės“ kovotojų Afganistano provincijoje dabar atrodo kaip pirmasis simboliškas gestas, demonstruojantis, kad karinių veiksmų poveikis civiliams nebėra svarbus. Kitas toks gestas – irgi balandį – buvo skubotas sprendimas paleisti sparnuotąją raketą į Sirijos vyriausybės aerodromą. Nuo tada prezidento dėmesys nukrypo į kitus dalykus.
Akivaizdus Trumpo, kurio rinkiminė platforma buvo „Pirmiausia Amerika“, siekis atsiriboti tiek nuo gyvenimo ar mirties sprendimų, tiek nuo politinių debatų dėl ilgalaikių šalies strateginių tikslų, kelia klausimus apie jo paties asmeninę politinę atsakomybę. Šioje srityje jis nudegė pirštus vos po kelių dienų naujosiose pareigose dar sausį, kai sankcionavo pavojingą specialiųjų pajėgų operaciją Jemene. Ataka buvo ypač nesėkminga, jos metu žuvo JAV kariškis ir daug civilių. Trumpas į tai reagavo neigdamas savo atsakomybę ir kaltindamas kariuomenę.
Trumpo pasirinktas būdas kontrastuoja su jo pirmtako Barako Obamos, kuris griežtai kontroliavo net pačias menkiausias karines operacijas. Obama nutraukė JAV dalyvavimą Irako kare ir galiausiai sumažino Afganistane dislokuotų karių skaičių nuo maždaug 100 000 iki dabartinių 8-9 tūkstančių.
Trumpas, kuris siekė „istorinio“ metinio Pentagono biudžeto padidinimo iki $603 milijardų, taip pat išplėtė kovos su terorizmu operacijas Somalyje ir Jemene. Aktyvesnis JAV intervencionizmas gali turėti priešingą poveikį nei tikimasi – šį mėnesį jau yra stebima karinių veiksmų plėtra į Somalio šiaurės rytinį Puntlando regioną.
Tokio veikimo būdo rėmėjai sako, kad prezidentui perdavus sprendimų laisvę armijai, ši gali priimti greitesnius ir išmintingesnius sprendimus. Tačiau ilgesnę atmintį turintys stebėtojai prisimena, kas nutiko, kai pranyko skaidri politinė kariuomenės kontrolė Vietnamo eroje ir per Donaldo Rumsfeldo kadenciją Pentagone po 9/11 atakų.
