Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Genijaus paslaptis

11/17/2017 Aidas
society-1066-e1510914979683

- Pradėkime nuo garsiausios šypsenos pasaulyje. Kaip „Mona Liza“ įsiterpia į Leonardo da Vinčio gyvenimą ir darbą, ir kodėl ji taip mus žavi jau 500 metų?

- Monos Lizos šypsena yra visą gyvenimą trukusių jo tyrimų meno, mokslo, optikos ir kitose srityse, įskaitant Visatą ir mūsų vietą joje, kulminacija. Leonardas da Vinčis skyrė daugybę savo užrašų knygos puslapių tyrinėdamas žmogaus veidą ir kiekvieną lūpas liečiantį raumenį bei nervą. Viename tų puslapių galima matyti eskizą, iš kurio vėliau gimė Monos Lizos šypsena. Jis pasiliko tą paveikslą sau nuo 1503-ųjų, kai jį pradėjo, iki pat savo mirties 1519-aisiais, bandydamas tiksliai išgauti kiekvieną aspektą sluoksnis po sluoksnio. Tuo laikotarpiu jis taip pat darė tyrimus su žmonių akimis, ir sugebėjo išsiaiškinti, kad tinklainės centras mato detales, bet jos kraštai geriau skiria šešėlius ir formas. Jei pažvelgsite tiesiai į Monos Lizos šypseną, pamatysite, kad lūpų kampučiai yra kiek palinkę žemyn, bet šešėlių ir šviesos žaismas sukuria tikros šypsenos iliuziją. Sekdami akimis jos veidą galite pamatyti, kaip ta šypsena „juda“.

Leonardas da Vinčis visada nešiodavosi savo užrašus vaikščiodamas Florencijos ar Milano gatvėmis, ir piešdavo žmonių veido išraiškas bei emocijas, bandydamas jas susieti su jų vidiniais jausmais. Tai aiškiausiai matoma „Paskutinėje vakarienėje“.

- „Paskutinė vakarienė“ yra kitas žinomiausias jo šedevras. Papasakokite, kaip jis buvo kuriamas, ir kaip tapo tokio aukšto lygio kūriniu.

- Milano hercogas paprašė jo nutapyti paveikslą ant vienuolyno pietų salės sienos. Priešingai nei kiti „paskutinės vakarienės“ atvaizdavimai, kurių tuo metu buvo šimtai, Leonardas da Vinčis ne tik pagavo tam tikrą akimirką. Jis suprato, kad nėra tokio dalyko kaip atskira laiko akimirka. Jis rašė, kad bet kuri akimirka apima tai, kas vyko prieš ją, ir tai, kas vyko po jos, ir sukuria judesį.

Taigi, jis pavertė „Paskutinę vakarienę“ dramatiniu naratyvu. Jums žengiant pro duris, išvystate Kristaus delną, po to, sekdami akimis jo ranką, susiduriate su veidu. Jis sako – „Vienas iš jūsų mane išduos“. Jūsų akims sekant paveikslą, tie žodžiai tarsi prasiveržia į realybę, kai į juos ima reaguoti kiekvienas apaštalas. Sėdintys arčiausiai jo sako – „ar tai būsiu aš, Viešpatie?“. Kiti, esantys toliau, tik bepradeda išgirsti jo žodžius. Dramai nuvilnijant nuo centro iki kraštų, ši banga sugrįžta atgal, o Kristus ištiesia ranką link duonos ir vyno, pradėdamas pirmąją Eucharistiją.

- Nepaisant šių pasiekimų, savo dienomis Leonardas da Vinčis pirmiausia buvo žinomas ne kaip tapytojas, bet kaip architektas.

- Nepaisant to, ko jis kartais norėjo, jis visų pirma buvo tapytojas. Jis laikė save inžinieriumi ir architektu, ir tuo užsiėmė su didžiule aistra. Tačiau pagrindinis jo darbas buvo teatro dekoracijų kūrimas. Iš to jis išmoko žaisti su perspektyva, nes teatro scena visada atrodo gilesnė negu iš tiesų yra. Netgi stalas ant scenos turi būti šiek tiek pakreiptas, kad jį matytumėte, ir tą patį stebime „Paskutinėje vakarienėje“. Lygiai taip pat, ant scenos visi veikėjų gestai yra teatralizuojami, ir tai irgi matome „Paskutinėje vakarienėje“.

Jo patirtis teatre leido jam kurti mechaninius rekvizitus, tokius kaip mašinos, kurias jis pasitelkė nuleisti angelams per kai kuriuos pasirodymus. Leonardas da Vinčis netgi ištrynė ribą tarp realybės ir fantazijos, kai pabandė sukurti tikras skraidančias mašinas, kurios brėžiniuose atrodė kaip inžinerijos stebuklai!

- Koks buvo Leonardas da Vinčis kaip žmogus? Žinome, kad jis buvo vegetaras ir atvirai homoseksualus tais laikais, kai sodomija buvo laikoma nusikaltimu, o dar ir tikras puošeiva.

- Taip, jis buvo homoseksualus, pavainikis, kairiarankis, iš dalies eretikas, bet geriausia tai, kad Florencija 1470-aisiais garsėjo kaip labai tolerantiškas miestas. Leonardas da Vinči po miestą vaikščiodavo pasidabinęs trumpais purpurinės ar rožinės spalvos apdarais, kurie šiek tiek stebino Florencijos žmones, bet jis buvo labai populiari figūra. Jis turėjo nesuskaičiuojamą galybę draugų Florencijoje ir Milane. Savo užrašuose jis aprašė daugybę vakarienių su artimais bičiuliais. Tai buvo įvairialypė grupė: matematikai, architektai, dramaturgai, inžinieriai ir poetai. Tas įvairialypiškumas padėjo jam susiformuoti.

Galiausiai, jis buvo labai dailus vyras. Jei pažvelgsite į „Vitruvijaus žmogų“ – nuogą vyrą, stovintį rate ir kvadrate, tai iš esmės yra Leonardo da Vinčio autoportretas su jo tankiomis garbanomis ir puikių proporcijų kūnu.

- Yra gerai aprašyta ir abipusė nesantaika tarp Leonardo da Vinčio ir Mikelandželo. Kas ją lėmė?

- Leonardas da Vinči ir Mikelandželas buvo labai skirtingi žmonės. Leonardas buvo populiarus, socialus ir susidraugavęs su visomis savo keistenybėmis, įskaitant homoseksualumą. Mikelandželas taip pat buvo homoseksualus, bet labai giliai jautė skausmą dėl savo tapatybės. Jis taip pat buvo didelis atsiskyrėlis, neturėjo artimų draugų, rengdavosi juodais drabužiais. Taigi, jie buvo visiškos priešingybės savo išvaizda, stiliumi ir asmenybe.

Jie taip pat smarkiai skyrėsi savo meno stiliais. Mikelandželas tapė tarsi skulptorius, naudodamas aštrias linijas. Leonardas tikėjo sfumato, arba linijų ištrynimu, nes jautė, kad kaip tik tokiu būdu mes matome realybę.

To meto Florencijos valdovai kartą paskelbė konkursą, kuris iš jų geriau nupieš mūšių sceną Miesto tarybos halėje. Iki to laiko tarp judviejų jau buvo gimusi konkurencija. Leonardas da Vinčis iškėlė pasiūlymą paslėpti Mikelandželo „Dovydą“ kokioje nišoje. Mikelandželas buvo atvirai nepakantus Leonardui. Visa tai sukūrė tam tikrą įtampą, tad Florencijos valdovai pasinaudojo tuo, kad supriešintų juos kuriant tas dvi mūšių scenas.

Galų gale jie abu pabūgo ir atsitraukė prieš baigdami savo paveikslus. Tada Leonardas da Vinčis grįžo į Milaną, o Mikelandželas išvyko į Romą dirbti Siksto koplyčioje.

- Leonardas da Vinčis niekuomet nepasirašydavo savo kūrinių, ir kartais tai sukeldavo sunkumų nustatant paveikslų autorystę. Papasakokite mums nuostabią „La Bella Principessa“ istoriją.

- „La Bella Principessa“ yra kreida nupieštas eskizas, prieš kelis dešimtmečius patekęs į vieną aukcioną. Niekas nemanė, kad tai yra Leonardo da Vinčio kūrinys, ir jis buvo parduotas labai nebrangiai, nes buvo laikoma, kad tai yra XIX a. vokiečių tapytojo sukurta italų Renesanso stiliaus imitacija. Tačiau vienas kolekcionierius buvo įsitikinęs, kad tai yra autentiškas Leonardo da Vinčio darbas. Jis jį nusipirko ir vežiojo jį ekspertams po visą pasaulį. Autorystė buvo praktiškai neabejotinai patvirtinta, kai vienas tyrėjas rado piršto atspaudą, nes Leonardas dažnai ištepdavo savo paveikslus nykščiu.

Tada paaiškėjo, kad tas vyrukas yra kiek nepatikimas ir galbūt netgi sukčius. Galiausiai, su Martino Kempo, puikaus Leonardo da Vinčio eksperto iš Oksfordo universiteto, pagalba, buvo patvirtinta, kad piešinys tikrai priklauso Leonardui, ir buvo iškirptas iš vienos knygos, esančios Lenkijos bibliotekoje.

Visai neseniai taip pat susidūrėme su „Salvator Mundi“, nuostabiu paveikslu, kuris lapkričio 15 d. bus pardavinėjimas „Christies“ aukcione. Ilgą laiką mes taip pat manėme, kad tai yra kopija, bet jo autorystė buvo galutinai patvirtinta. Prieš dešimt metų jis buvo parduotas maždaug už $100. Dabar aukcione jo kaina galimai viršys $100 milijonų. Tai bus neeilinės svarbos įvykis, nes tai yra vienintelis Leonardo da Vinčio paveikslas, šiuo metu priklausantis privačiam asmeniui. Niekas kitas turbūt daugiau niekada nesugebės nusipirkti Leonardo da Vinčio kūrinio.

- Kaip manote, kas apibrėžia Leonardo da Vinčio genijų? Ir ko tai galėtų mus išmokyti?

- Paskutiniame savo knygos skyriuje aš bandau atsakyti į šį klausimą, remdamasis 25 pamokomis iš Leonardo da Vinčio gyvenimo, o taip pat prisimindamas kitas pamokas iš mano ankstesnių biografijų apie Steve‘ą Jobsą ar Albertą Einšteiną. Visose tose knygose aš pastebiu, kad kūrybingumas ateina iš meno sujungimo su mokslu. Kad būtum išties kūrybingas, turi domėtis daugybe skirtingų dalykų, o ne tik būti vienos srities specialistu. Didžiausias to pavyzdys ir yra Leonardas da Vinčis, kuris domėjosi viskuo, ką galėjo sužinoti apie Visatą, įskaitant ir mūsų vietą joje. Tai taip pat pavertė jį nepaprastai įdomiu knygos subjektu.

Jo užrašuose mes neretai sutinkame tokius klausimus kaip „kodėl žmonės žiovauja?“, „kodėl dangus yra mėlynas?“. Jis aistringai domėjosi kiekvienu kasdienio gyvenimo fenomenu, kuriais mes paprastai nebesidomime po to, kai paliekame vaikystę.

Domėtis viskuo vien dėl įdomumo, o ne dėl to, kad tai naudinga, yra pagrindinė Leonardo da Vinčio genijaus savybė. Jis stūmė save į priekį ir išmokė save būti genijumi. Mes niekada neatkartosime Einšteino matematinių sugebėjimų, bet tikrai galime atkartoti Leonardo da Vinčio smalsumą.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu