Nuo Graikijos ir Prancūzijos iki Švedijos ir Danijos – Europos tolimojo krašto dešiniųjų partijos pastaraisiais mėnesiais karaliauja pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Remdamosi neretai kandžiais prieš eurą ir imigraciją nukreiptais argumentais bei atsinaujinusiomis saugumo grėsmėmis, radikalų partijos pastaruoju metu užima centrines pozicijas protestuose ir rinkimuose.
Ir jos neatsirado per vieną naktį. Daugelis šių partijų jau dešimtmečius laukė savo eilės Europos politinio kraštovaizdžio pakraščiuose.
„The Huffington Post“ pristato gidą į kai kurias labiausiai iškilusias radikalių dešiniųjų partijas, šiuo metu veikiančias Europoje.
Nacionalinis frontas
Šalis: Prancūzija
Lyderė: Marine Le Pen
Istorija: Įkurtas 1972 m. Jeano-Marie Le Peno, dabartinės lyderės tėvo, Nacionalinis frontas (FN) vaidino svarbų vaidmenį reprezentuojant tolimą dešinįjį Prancūzijos politikos kraštą. Nuo 1980-ųjų vidurio, FN per prezidento rinkimus vidutiniškai gaudavo 10-16 proc. balsų, o ypatingai jiems pasisekė 2002-aisiais, kai vyresnysis Le Penas antrajame ture varžėsi su tuo metu valdžiusiu prezidentu Jacquesu Chiracu. Galiausiai Le Penas buvo nugalėtas 65 proc. persvara.
Partija ir jos įkūrėjas buvo įsivėlę į gausybę skandalų ir susidūrė su smarkia kritika. 1998 m. Jeanas-Marie Le Penas buvo pripažintas kaltu dėl Socialistų partijos nario užpuolimo; jam uždrausta dvejus metus dalyvauti politikoje. Kaltinimai antisemitizmu ir rasizmu taip pat persekiojo partiją, Le Penui 2005 m. stojus prieš teismą dėl rasinės neapykantos kurstymo prieš musulmonus.
Partijos ideologija pasikeitė 2011-aisiais, kai lyderės postą užėmė Marine Le Pen. Suteikusi partijai švelnesnį veidą, jaunesnioji Le Pen pervaizdavo ją kaip populistus konservatorius. Jai vadovaujant, partija iškilo Prancūzijos politikoje ir praėjusių metų rugsėjį laimėjo savo pirmąsias vietas šalies Senate.
Pažiūros: Nacionalinis fortas remiasi stipria antiimigracine ir antieuropietiška politika. Jų manifestas ragina sustiprinti pasienio kontrolę ir sumažinti legalių imigrantų skaičių nuo 200 000 iki vos 10 000 per metus. Partija taip pat prikėlė mirties bausmės idėją bei ragina padidinti kalėjimų skaičių.
Populiarumas: Šių metų sausio apklausa parodė, kad Nacionalinio fronto populiarumas siekia 28 proc. – vos 2 proc. mažiau nei prezidento Francois Hollande'o Socialistų partija.
„Auksinė aušra“
Šalis: Graikija
Lyderis: Nikosas Michaloliakosas
Istorija: Įkurta 1980 m. Nikoso Michaloliakoso, kuris vadovauja partijai ir šiandien, „Auksinė aušra“ Graikijos politikos pakraštyje slėpėsi iki pat 2012 m., kai protestai dėl griežtų taupymo priemonių ir plačiai išplitusios prieš Europos Sąjungą nukreiptos nuotaikos leido partijai užsitikrinti precedento neturinčias 18 vietų parlamente per tų metų rinkimus, ir pavertė ją trečia pagal populiarumą partija šalyje bei paskatino nuogąstavimus dėl galimo ekstremizmo iškilimo.
Daugelio laikoma neonacių partija, „Auksinė aušra“ buvo siejama su šimtais žiaurių išpuolių prieš mažumas ir organizavo mitingus, kuriuose jos rėmėjai dainavo fašistines dainas ir vienas kitą sveikino Hitlerio gestais. 2013 m. partijos populiarumas nukentėjo, kai jos lyderis ir dar 16 kitų narių buvo suimti po to, kai „Auksinės aušros“ rėmėjas nužudė antifašistinių pažiūrų dainininką.
Šiuo metu Michaloliakosas yra sulaikytas, kol tęsiasi jo bylos nagrinėjimas.
Pažiūros: Smarkiai nusistačiusi prieš imigraciją, partija palaiko rasistinę-nacionalistinę poziciją, tačiau jai trūksta daugelio kitų specifinių pozicijų politikoje. „Auksinė aušra“ palaikymą susirenka per abstrakčią populistinę platformą, pasisakydama prieš homoseksualius asmenis bei remdama tokias programas, kaip „namų ūkio įsiskolinimų panaikinimas žemas pajamas gaunantiems darbininkams“.
Populiarumas: Nors jos lyderis bei daugybė įstatymų leidėjų šiuo metu yra už grotų, „Auksinė aušra“ šių metų sausį sugebėjo užimti trečią vietą Graikijos visuotiniuose rinkimuose. Partija surinko 6,3 proc. balsų ir užsitikrino 17 vietų 300 vietų vyriausybėje.
„Flamandų interesas“
Šalis: Belgija
Lyderiai: Filipas Dewinteris, Gerolfas Annemansas ir Tomas Van Griekenas
Istorija: „Flamandų intereso“ partijos pirmtakas, Flamandų blokas, politikoje debiutavo 8-ojo dešimtmečio pradžioje, su tikslu pasiekti flamandų nepriklausomybę nuo Belgijos. Per ateinančius dešimtmečius, partija taip pat priėmė antiimigracinę poziciją. Po istorinės Flamandų bloko pergalės 1989 m. rinkimuose, kitos Flandrijos politinės partijos priėmė „cordon sanitaire“ – susitarimą niekuomet neformuoti koalicinės vyriausybės su tolimo krašto dešiniųjų partija tiek Flandrijos, tiek nacionaliniu lygmeniu.
Flamandų blokas 2004 m. pakeitė savo pavadinimą į „Flamandų interesas“ po to, kai Belgijos kasacinis teismas atkaltino partiją rasizmu. Tuo pačiu partija atsisakė ir kai kurių labiau ekstremistinių savo pozicijų.
Pažiūros: Po 2004-ųjų metų pokyčių „Flamandų interesas“ pakeitė savo poziciją iš palaikančios Flandrijos atsiskyrimą nuo Belgijos, opoziciją daugiatautiškumui ir griežtus imigracijos apribojimus į tą, kuri vis dar siekia flamandų nepriklausomybės ir pasisako už tradicines vertybes, tačiau toleruoja imigrantus tuo atveju, kai jie asimiliuojasi į flamandų kultūrą. Tačiau partija vis dar ragina suteikti amnestiją nacių bendrininkams ir nors jau yra pakeitusi savo požiūrį į imigraciją, bet ir toliau išlaiko radikalias savo pažiūras.
Populiarumas: Partijos populiarumas per 2014-ųjų rinkimus smarkiai nusmuko. Nacionaliniu lygiu ji neteko pusės visų savo rinkėjų balsų, palyginus su ankstesniais rinkimais, ir surinko tik 6 proc. balsų. „Flamandų interesas“ buvo dar nepopuliaresnis pačioje Flandrijoje, kur prarado daugiau nei pusę visų balsų ir jų taip pat surinko 6 proc.
Danijos liaudies partija
Šalis: Danija
Lyderė: Pia Kjaersgaard
Istorija: Įkurta 1995 m., Danijos liaudies partija (DPP) tapo įprasta šalies politinio kraštovaizdžio dalimi. Jau per 1998-ųjų parlamento rinkimus DPP užsitikrino 13 vietų Danijos 179 vietų Folketinge. Remdamasi nacionalistiniais sentimentais ir antiimigracine retorika, DPP per praėjusį dešimtmetį vis labiau populiarėjo ir paprastai kiekvienuose parlamento rinkimuose užimdavo trečią vietą bei gaudavo daugiau nei 20 vietų.
Pažiūros: DPP save reklamuoja kaip stipriai tautišką, krikščionišką partiją ir tiki, jog „Danijos nepriklausomybė ir laisvė yra pagrindiniai Danijos užsienio politikos tikslai“. Tokiu būdu, DPP yra nusistačiusi prieš Europos Sąjungą ir ragina išstoti iš Bendrijos.
DPP skiriamasis ženklas yra jos arši antiimigracinė pozicija ir raginimas atnaujinti pasienio tikrinimus bei apriboti pašalpas imigrantams. 2001-2011 m. laikotarpiu, dėl DPP daromo spaudimo, buvo priimta visa eilė griežtų imigracijos įstatymų, kurie apribojo politinio prieglobsčio prašančių žmonių ir į šalį bandančių patekti imigrantų giminaičių skaičių beveik 70 proc.
Partijos kritikai griežtą kai kurių jos narių retoriką laiko rasizmo ir ekstremizmo įrodymu. Pavyzdžiui, partijos lyderė Pia Kjaersgaard yra pasakiusi, kad ji įkūrė DPP, nes šalyje „yra per daug imigrantų“.
Populiarumas: DPP pasirodžius politinėje scenoje, jos populiarumas tolygiai kilo, tačiau 2014-aisiais pasiekė naujas aukštumas, kai partija surinko didžiausią dalį balsų per rinkimus į Europos Parlamentą, kuriame padvigubino savo vietų skaičių nuo dviejų iki keturių ir surinko net 27 proc. danų balsų.
Švedijos demokratai
Šalis: Švedija
Lyderis: Jimmie Akessonas
Istorija: Įkurta 1988 m., Švedijos demokratų partija iš pradžių buvo baltaodžių suprematistų grupuotė, siejama su arijų rasės šalininkais. Vėliau ji pasistengė sušvelninti savo įvaizdį ir dabar pateikia save kaip populistinę, antiimigracinę partiją, kuri palaiko tradicinę švedišką kultūrą.
Didžiąją dalį savo egzistencijos praleidusi šešėlyje ir per 2006 m. rinkimus surinkusi vos 2 proc., o per 2010-ųjų – apie 5 proc. balsų, pernai partija patyrė netikėtą populiarumo bumą, kai rugsėjį užėmė trečią vietą nacionaliniuose rinkimuose, surinkusi beveik 13 proc. balsų, ir gavo pakankamai vietų, kad turėtų realią įstatymų leidimo galią bei taptų pagrindine opozicijos partija.
Pažiūros: Kaip ir galima tikėtis iš partijos, kurios šaknys glūdi rasiniame nacionalizme, Švedijos demokratai laikosi įsitikinimo, kad būtina apsaugoti tradicinę Švedijos kultūros koncepciją, bei griežtai priešinasi imigracijai. Jų teigimu, partija tikisi sumažinti į šalį atvykstančių imigrantų skaičių 90 proc.
Švedijos demokratai taip pat atvirai reiškia savo griežtas antiislamistines pažiūras, o partijos 35-erių metų lyderis Jimmie Akessonas yra pasakęs, kad „islamizmas yra mūsų laikų nacizmas ir komunizmas“. Švedijos ministras pirmininkas Stefanas Lofvenas, savo ruožtu, pavadino partiją „neofašistine“, kas paskatino debatus dėl tikrosios partijos prigimties.
Populiarumas: Po 2014-ųjų rinkimų tapusi reikšminga Švedijos vyriausybės dalimi, Švedijos demokratų partija dėl savo iškilimo gali dėkoti didėjančiam gyventojų susirūpinimui dėl imigracijos ir politinio prieglobsčio prašytojų. Kaip atskleidė Švedijos Linkopingo universiteto atliktas tyrimas, partijos rinkėjai pasižymėjo didesne ksenofobija nei bet kurie kiti, ir „turėjo drastiškai neigiamą požiūrį į musulmonus bei asmenis su užsienietiškais vardais nei kitų Švedijos politinių partijų rinkėjai“.
