Režisavo: Bryanas Singeris. Vaidina: James McAvoy, Michael Fassbender, Hugh Jackman, Jennifer Lawrence

Išgyvename komiksų ekranizacijų aukso amžių. Šiais metais jau sulaukėme „Betmeno prieš Supermeną“ susidūrimo, „Kapitono Amerikos: pilietinio karo“, kuriame santykius aiškinosi visas būrys žymiausių „Marvel“ superherojų, tačiau kol kas pačiu išradingiausiu šių metų komiksais paremtu filmu galima įvardyti „Deadpool“. Įdomu tai, kad Veido Vilsono personažo nuotykių pastatymas buvo patikėtas tai pačiai kino studijai, kuri nuo 2000-ųjų metų kuruoja „Iksmenų“ franšizę. Antras studijos darbas išėjo prastesnis, greičiausiai todėl, kad norėta parodyti labai daug ir neapsispręsta, ką ir kaip sutalpinti į turimą laiką.

Šiuolaikinių komiksų ekranizacijų tėvas, 2000 metais padovanojęs pasauliui pirmąjį rimtą „Marvel“ komiksais paremtą blokbasterį „Iksmenai“ ir tuo pačiu pradėjęs beveik dvidešimt metų trunkančios franšizės istoriją, režisierius, prodiuseris ir kartu savo režisuojamų juostų scenaristas Bryanas Singeris pristato jau ketvirtą savo paties režisuotą filmą apie mutantus ir jų kovą už būvį Žemėje. Kartu kino kūrėjas kviečia visus gerbėjus ir į savotišką atsisveikinimą su naująja „Iksmenų“ trilogija.

Siužetinė linija paprasta kaip dvi kapeikos, jokių įmantrumų ar subtilumo, kaip prieš dvejus metus pasirodžiusiame „Iksmenų“ filme „Praėjusios ateities dienos“, čia nėra. Viskas sukurtas pagal patikrintą receptą – atsiranda blogis, blogis auga, su juo pradeda kovoti herojai, prasideda mirtinas mūšis dėl Žemės likimo, kažkas nukenčia, o kažkas laimi. Taip, iš filmo aišku, kad tokio galingo blogiuko dar nematėme, o mūšis – pats svarbiausias (ar ne kiekviename tokių franšizių filme būna „pats svarbiausias mūšis“?), tačiau susidaro įspūdis, kad žiūrovai turi pasitenkinti vien atpažįstamais herojais ir kautynių scenomis, nes pati istorija kažkur visame tame ekrane vykstančiame veiksme pranyksta.

Pagrindinis filmo variklis, žinoma, yra herojai, bet ir čia iškyla problema – jų akivaizdžiai per daug. Tokio kiekio superherojų, kokį šįkart pristatė Bryanas Singeris, nebuvo jokiame kitame serijos filme. Tačiau tai reiškia, kad nemaža dalis jų gavo labai mažai ekrano laiko ir neprisidėjo prie siužeto plėtotės. Tuomet kyla klausimas – kam jų tiek reikia? Pabūkime cinikais ir laikykimės versijos, jog tokiu keliu režisierius ir kino studija bandė pritraukti plačiausią įmanomą komiksų superherojų ratą. Tačiau tokia strategija yra pavojinga – kaip žinia, sena išmintis byloja, kad kas tinka viskam, netinka niekam.

Vienintelis dalykas, kuris gali šiek tiek apkartinti peržiūrą – filme trūksta naujovių. Viskas lyg ir matyta, tik kad gal šįkart – didesniais mastais.

Tiesa, kai kurie veikėjai tikrai sublizgėjo ir turėjo rimtai suvirpinti savo ištikimų gerbėjų širdis. Kaip žinia, kitais metais pasirodys ir finalinė „Ernio“ dalis, kuriam studija „20th Century Fox“ suteikė griežtą „R“ reitingą. Puikus studijos sprendimas, mat tokio Ernio įvaizdžio, kaip šiame filme, mes laukėme ilgai. Penkias minutes trukęs Logano (Hugh Jackman) pasirodymas atperka filmo siužetinės linijos liapsusus. Tą patį galima pasakyti apie Gyvsidabrio (Evan Peter) šou grojant dainai „Sweet Dreams“ ar puikiai atskleistą pagrindinį juostos blogiuką Apokalipsą (Oscar Isaacs).

Veiksmo netrūksta, jo tikrai per akis, todėl nuobodžiauti kino salėje tikrai nereikės. Dialogų irgi nemažai, tačiau ir jie įdomūs. Yra ir meilės, ir graudinančių akimirkų, ir net ganėtinai stiprios dramos. Vienintelis dalykas, kuris gali šiek tiek apkartinti peržiūrą – filme trūksta naujovių. Viskas lyg ir matyta, tik kad gal šįkart – didesniais mastais.

Kaip ir ankstesnėse „Iksmenų“ dalyse, taip ir šitoje nepagailėta kompiuterinės grafikos efektų. Gaila tik, kad nepasistengta jų meistriškiau paslėpti ir jais nepiktnaudžiauti (tai nereiškia, kad juostoje nebuvo scenų, kuriose specialieji efektai iš tiesų užėmė kvapą). Beje, už tas scenas reikia atskirai padėkoti operatoriui Newtonui Thomasui Sigeliui. Kiekviena veiksmo scena – dovana komiksų gerbėjams.

„Iksmenai: Apokalipsė“ – didingas ir ganėtinai gražus naujosios trilogijos finalas, kuriame, be paprasto kaip dvi kapeikos siužeto, malonumą gauname ir iš kietai atrodančių pagrindinių herojų susidūrimų, įdomaus blogiuko, įspūdingų veikėjų. Kai pagalvoji – tokiam filmui to puikiai pakanka.