Ilgas kelias žemyn
A Long Way Down
Režisierius: Pascalis Chaumeil. Vaidina: Pierce Brosnan, Toni Collette, Imogen Poots, Aaron Paul, Joe Cole, Sam Neil, Rosamund Pike, Josef Altin

„Gyvenimo taip lengvai neatsikratysi...“ – byloja užrašas prancūzų režisieriaus Pascalio Chaumeilio filmo „Ilgas kelias žemyn” plakate. Juodojo humoro komedijoje, sukurtoje pagal britų rašytojo Nicko Hornby to paties pavadinimo romaną, šis teiginys patvirtinamas. Joje apie savižudybę, baimes, sunkumus, meilę, pasiaukojimą bei kitokius gyvenimo išbandymus pasakojama ir linksmai, ir ciniškai pasišaipant.

Naujųjų metų naktį ant vieno Londono dangoraižio stogo susitinka keturi nepažįstamieji. Visi jie čia atsidūrė ne norėdami pamatyti, kaip atrodo fejerverkais švytintis šventinis miestas. Ant stogo kiekvienas iš jų užkopė tikėdamasis sykį ir visiems laikams išspręsti visas savo problemas – tiesiog nusižudyti.

Tačiau, kai vienu metu toje pačioje vietoje susiburia net keturi savižudžiai, situacija tampa tragikomiška. „Tai populiariausia savižudžių vieta Londone, turėjau apie tai pagalvoti”, – keiks save vienas iš gyvenimą šuoliu žemyn baigti panorusių herojų. Netikėtas susitikimas sujaukia visų nelaimėlių planus.

Keturių nusižudyti pasiryžusių žmonių likimai skirtingi. Buvęs populiarus televizijos laidų vedėjas Martinas Šarpas (Pierce’as Brosnanas), atsėdėjęs kalėjime už sangulavimą su penkiolikmete. Mylimojo atstumta ir jaunatviško įniršio apimta Džesė (Imogen Poots), kuri yra garsaus politiko dukra („Žudeisi? Baik, Džese, man ir taip sunku”, – tik apie save galvoja karjerai atsidavęs tėvas.). Neįgalų sūnų visą gyvenimą slauganti vieniša motina Morina (Toni Collette) („Socialinės tarnybos jam tikrai būtų parūpinusios geresnę priežiūrą”, – iš meilės sūnui pasiryžusi pasiaukoti motina.). Smegenų vėžiu sergantis picų išvežiotojas, o iš tiesų – talentingas muzikantas Džei Džei (Aaronas Paulas).

Po trumpo prisistatymo priežastys, dėl kurių nelaimėlių ketvertas nusprendė sutrumpinti savo gyvenimą, tarsi aiškios ir neatremiamos. Tačiau to padaryti vienas kitam jie vis dėlto neleidžia. Galų gale juk statistika tvirtina, kad dažniausiai žudomasi ne Naujųjų metų naktį, o per Valentino dieną. Kodėl gi nepalaukus jos?

Keturi nepažįstamieji ant Morinos atsisveikinimo raštelio pasirašo sutartį: nuo stogo jie visi nulips gyvi ir padės vienas kitam nenusižudyti dar pustrečio mėnesio – iki vasario 14-osios. Nuo šiol jų pilką kasdienybę praskaidrina pati sunkiausia užduotis – savo bičiulį išlaikyti gyvą. „Draugai iki grabo lentos”, – juodai pajuokaudamas sutartį užtvirtina iškalbos meistras Martinas ir naujieji bendraminčiai pradeda vykdyti planą.

Per kelias vos ne paskutines gyvenimo akimirkas sužinoję apie vienas kitą šį tą daugiau, nei derėtų, sandorio dalyviai nusprendžia, kad dalį jų problemų galėtų išspręsti pinigai. Paskatinti buvusio pramogų pasaulio liūto Martino, savižudžiai mielai pasakoja savo neįtikėtiną ant stogo nutikusią istoriją žiniasklaidai, nevengdami pagražinimų ir pafantazavimų apie neva jau matytus angelus.

Genialus jų pasipelnymo planas negailestingai smogia atgal – niekas neapskaičiavo populiarumo kainos. Aštrialiežuvė laidos vedėja savo klausimais herojus subado tarsi peiliais ir dar pamindo skaudamas žaizdas. Po sensacingos laidos savižudžių ketvertui teks slėptis nuo užgriuvusios šlovės. Sąmokslininkai griebsis kito plano, kuris, mūsų akimis, nėra toks ir prastas, – spruks į saulėtąją Tenerifę.

Yra vos keletas filmų, į kuriuos reakcija galėtų būti: „Ką? Ką? Atleiskite... KĄ?“. 2005 metų Nicko Hornby to paties pavadinimo romanas yra įdomi ir sudėtinga knyga: tragikomedija apie ypatingame liūdesyje, permirkusią depresiją, kurią išsklaidyti moka tik pats Hornby.

Knygoje netrūksta puikių vietų. Tačiau knygos adaptacija ekrane primena savižudžiams (ar tokiais apsimetantiems) skirtą „Mamma Mia!“ be muzikos: nemaloniai nuteikiančią neteisingu sprendimų ir klaidingų natų galeriją. Nepaisant to, kokia medžiaga remiasi, tai yra ypatingai neįtikinantis ir nejuokingas filmas, kurio tikslas yra sukurti gerą savijautą eksploatuojant skaudžią medžiagą - lyg tam, kad juosta taptų Richardo Curtiso tipo komedija, pakanka įmaišyti apsikabinimus ir įmesti šiek tiek žvalumo.

Pascalis Chaumeilis, visai neblogos, nors ir itin lengvos prancūzų romantinės komedijos „Heartbreaker“ režisierius, nepersistengia vadovaudamas šiai juostai ir paprasčiausiai iniciatyvą perduoda į pagrindinius vaidmenis atliekančių aktorių rankas - ir tegu bus kaip bus. Aaronas Paulas iš „Breaking Bad“ ir „Need for Speed“, deja, yra visiškai inertiškas; Toni Collette yra dar nerangesnė nei paprastai; Brosnanas slysta paviršiumi ir net neapsimeta, kad stengiasi; o Imogen Poots kaip visada įneša jai įprasto neurotiškos vėjavaikės žavesio. Kaip ten bebūtų, viskas žiūrisi lengvai ir paprastai. Gal per paprastai. Net „Lego filme“ humoras buvo aštresnis.