Kruonio HAE
2014 metais priimtas Teritorijų planavimo įstatymas palengvino, pagreitino ir supaprastino teritorijų planavimo procesą, tuo džiaugėsi ne tik gyventojai, savivaldybės, bet ir investuotojai. Vis dėlto Aplinkos ministerijos Teritorijų, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Marius Narmontas neabejoja, kad siekiant užbaigti racionalaus planavimo principo dėlionę dar trūksta paskutinės ir labai svarbios detalės – Infrastruktūros plėtros įstatymo. Kurio link judama labai sparčiai – įstatymas jau parengtas ir vasario pradžioje bus pateiktas suinteresuotoms institucijoms bei visuomenei derinti.
Miesto vystymosi prioritetai
Teritorijų, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius pasakojo, kad vienu esminių įstatymo tikslų galima būtų įvardinti miesto vystymo prioritetų nustatymą. M.Narmontas neabejojo, kad jų neišsikeldami ilgainiui Lietuvoje matysime chaotišką miestų drieką.
Europoje, pasak M.Narmonto, yra visokių – ir blogų, ir gerų infrastruktūros vystymo pavyzdžių, o Lietuva, aišku, turi sekti geriausiųjų pavyzdžiu. „Mes nebandėme išradinėti dviračio. Infrastruktūros plėtros įstatymo projektas buvo derintas su įvairiomis suinteresuotomis institucijomis, sulaukėme pastabų ir patarimų, aišku, į juos atsižvelgėme. Prie šio įstatymo rengimo prisidėjo ir „Investuok Lietuvoje“, pasidalinusi žiniomis apie užsienio patirtį“, – kalbėjo M.Narmontas. Jis taip pat pridūrė, kad rengiant Lietuvos Infrastruktūros plėtros įstatymą bene labiausia buvo remtasi Oksfordo infrastruktūros vystymo patirtimi.
Kompensacijų mechanizmas
M.Narmontas pasakojo, kad suvaldyti chaotišką plėtrą bus siekiama įvedus tam tikrą „kompensacijų mechanizmą“: „Mes tikrai nedrausime žmogui keltis gyventi ten, kur jis nori. Tačiau tiems, kurie kursis miesto prioritetinėse zonose, sukursime palankias sąlygas.“
„Žmonės, investavę į infrastruktūrą urbanizuotose ar urbanizuojamose teritorijose, investuotus pinigus atgaus iš naujai prie sukurtos infrastruktūros prisijungsiančių vartotojų. Taigi jeigu žmogus sukurs naują infrastruktūrą, kuri pritrauks ir naujų gyventojų, naujų investuotojų ar statytojų, jam tai atsipirks. Sistema veiks tokiu principu: žmonės mokės vienkartinį infrastruktūros mokestį, o iš jo bus kompensuojama pirmajam“, – pasakojo M.Narmontas.
Ne tik miestui – ir žmogui
M.Narmontas tikino, kad Infrastruktūros įstatymas naudingas visiems – ir statytojams, ir investuotojams, ir savivaldybėms, galiausiai – patiems žmonėms. „Dabar turime tokią situaciją, kad kuriami nauji rajonai, statomi nauji pastatai, tačiau apie infrastruktūrą negalvojama. Ji turėtų būti kuriama, tačiau nėra“, – kalbėjo jis.
Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius teigė, kad šiuo metu suteikti gyventojams tokias paslaugas, aišku, turi savivaldybė. Tačiau, anot M.Narmonto, reikia mąstyti ir logiškai – to padaryti neįmanoma: „Šiuo metu, aišku, tai yra savivaldybės atsakomybė. Tai yra viešosios paslaugos, kurias ji turi užtikrinti. Tarp jų yra geriamasis vanduo, pasiekiamumas, sveikatos užtikrinimas ir pan. Tačiau mes suprantame, kad kiekvienam atokiai įsikėlusiam savivaldybė to užtikrinti negali, nes nėra tam lėšų.“
„Vadovaujantis dabartiniais įstatymas, už infrastruktūros sukūrimą atsakinga yra savivaldybė, tačiau visi puikiai suvokia, kad kiekvieną toliau namą pasistačiusį „aprūpinti“ infrastruktūra ji neturi nei lėšų, nei galimybių“, – aiškino M.Narmontas. Galiausiai, juk toliau tiesiamų inžinerinių tinklų, vandentiekio sistemų ir pan. kainą moka visi vartotojai. „Taigi – logiška, kad tas, kuris nori gyventi atokiau, susimoka už save pats. Statytojai dar prieš statydami nuspręs, turi jie tam lėšų ar ne“, – dėstė Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius.
M.Narmontas tikino, kad rengiant šį įstatymą pagalvota ir apie žmonių gyvenimo kokybę. Šiuo metu ne visi toliau įsikėlę žmonės pasirūpina net patiems reikalingiausia infrastruktūra, pavyzdžiui, keliu: „Taigi jei nutinka kokia nelaimė, iki jų negali privažiuoti nei gaisrinė, nei greitoji. Ką jau kalbėti apie kitus socialinės infrastruktūros privalumus, visuomeninį transportą ir kita.“
Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius neabejojo, kad Infrastruktūros plėtros įstatymas šaliai labai reikalingas. „Siekdami darnaus ir racionalaus planavimo be jo tikrai neišsiversime“, – ryžtingai teigė M.Narmontas.
Minėto įstatymo priėmimo link judama palyginti sparčiai – vasario pradžioje šis jau bus pateiktas suinteresuotų institucijų ir visuomenės vertinimui. Jei šį etapą įveiks sklandžiai, bus pristatytas ir Seimui.
Aplinkos ministerija pabrėžia, kokia svarbi yra racionali miestų plėtra. Chaotiškas miestų vystymasis gali padaryti nepataisomą žalą aplinkai. Tik darni miestų raida gali užtikrinti gamtos telkinių, kultūros paveldo ir kitų visuomenei svarbių objektų saugumą, taip pat urbanistinę ir žmonių gyvenimo kokybę bei galimybę vystytis biologinei įvairovei.
Parengta bendradarbiaujant su LR Aplinkos ministerija
Strateginių objektų apsauga kelia nerimą
Spalį Klaipėdos uoste prisišvartavęs laivas–dujų saugykla „Independence“ – bene labiausiai saugomas strateginis objektas Lietuvoje, tačiau šią savaitę Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) išsiaiškino, kad kol kas uosto tarnybos, net pasieniečiai neturi įgaliojimų panaudoti ginklo, jei koks nors laivas atsisako paklusti.
Taip atsitiko pavasarį, kai Danijos žvejybos laivo kapitonas neatsiliepė į uosto tarnybų radijo šaukinius ir plaukė kur panorėjęs. Neatmestina, kad toks laivas gali būti panaudotas kaip ginklas. Taip pat išaiškėjo, kad nors uosto akvatoriją ir krantines vaizdo kameromis stebi ne viena privati ar valstybinė institucija, nė viena iš jų neturi įgaliojimų kontroliuoti, kas vyksta po vandeniu. Dujų laivo povandeninę dalį periodiškai apžiūri jį saugantys Viešojo saugumo tarnybos (VST) narai, tačiau būtina stebėti visą parą. Siūloma tą pavesti karinėms jūrų pajėgoms.
Paaiškėjo, kad dėl strateginių objektų apsaugos Lietuva nevykdo Europos Komisijos direktyvos ir jau yra sulaukusi įspėjimo. O strateginių objektų sąraše – sovietmečio statiniai, ir net nėra kriterijų, pagal kuriuos viena ar kita įmonė būtų priskirta prie valstybei gyvybiškai svarbių objektų ir jai būtų skiriama valstybės apsauga. Visa tai – vyriausybės rūpestis.
Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis sako, kad kol kas trūksta sisteminio požiūrio, kaip turi būti saugomi strateginiai objektai ar valstybei svarbios įmonės, kurių pagal šiuo metu veikiantį registrą Lietuvoje yra per šimtą: energetikos, geležinkelių, susisiekimo, vandens tiekimo ir kitos didesnės ar mažos įmonės. Kol kas kiekviena ministerija, kuriai pavaldūs šie objektai, ministro įsakymu nusistato kokio lygio apsauga jiems būtina, o šių įmonių vadovai organizuoja ir atsako už jų saugumą. Vienus saugo vidaus reikalų pareigūnai, kitus – privačios įmonės. S. Skvernelis sako, daugelis objektų į strateginių sąrašą pateko nuo sovietmečio.
„Sakykim, įtrauktas iš tų senų senų laikų tiltas per Dubysą, kada ten likę nuo sovietinių laikų inžineriniai įtvirtinimai kulkosvaidžiams, kad užpuolimo atveju, kada „Vakarų imperialistai“ puls tarybų Lietuvą, būtų tas tiltas ginamas. Nuo tų laikų tas tiltas strateginiu tapo. Ar šiandien yra tokia grėsmė, ar tas objektas, kuris iš šių dienų pozicijų žiūrint, sužlugdytų valstybės gyvenimą, jeigu būtų užimtas ar susprogdintas, tikrai šiandien negaliu pasakyti“, – sako vidaus reikalų ministras.
Tačiau tuo pat metu kai kuriuos ypač svarbius strateginius energetikos objektus saugo privačios saugos bendrovės. Seimo NSGK pirmininko Artūro Paulausko nuomone, vargu ar tai geriausias sprendimas. Anot šaltinių, geležinkelio tiltą per Nemuną saugo penki pareigūnai, o Kruonio HAE – keturi privačios saugos bendrovės sargai.
„Dėl Kruonio HAE turėjom ir turim priekaištų. Mes kalbėjom su apsaugos vadu p. Telyčėnu, kad į tai reikėtų atkreipti dėmesį. Privačios įmonės neretai nori sutaupyti saugojimo sąskaita ir du žmonės, geriausiu atveju – keturi žmonės, saugo pakankamai svarbų strateginį objektą. Sėdi prie vartų, sakysim, jau pensinio amžiaus žmogus, įleidžia, išleidžia transportą, patikrina gal dokumentus – ir tai vadinasi apsauga“, – sako A. Paulauskas.
Kol kas Seimo komiteto nėra pasiekusi nerimą kelianti informacija iš Valstybės saugumo departamento (VSD), tačiau gauta signalų, kad apsauga gali būti ne visai patikima. Atominės darbuotojai spėlioja, kad saugumo pareigūnai nebespėja tikrinti dažnai besikeičiančių apsaugininkų.
Valstybės saugumo atstovas atremia, kad šios kalbos neatitinka tikrovės.
„Nesvarbu, kokia būtų kadrų kaita, kiekvienas ateinantis žmogus yra patikrinamas būtent saugumo departamento. Tikrinama to žmogaus biografija“, – sako VSD atstovas Vytautas Makauskas.
Lietuva jau yra gavusi ir EK įspėjimą. Mat dar 2008 m. Europos Taryba yra priėmusi direktyvą, kurioje įvardyta, kaip nustatyti ir įvertinti ypatingos svarbos objektus. Lietuva delsia šią direktyvą perkelti į savo teisės aktus. Premjero nurodymu sudaryta darbo grupė turėjo iki praeitų metų pabaigos pateikti įstatymo pakeitimus, tačiau šios darbo grupės vadovas sako, kad įvairioms žinyboms susitarti niekaip nesiseka.
„Galutinis variantas man ant stalo vakar turėjo būt, užvakar galbūt, bet dar tie valdininkai, kurie pasižadėjo tas visas nuomones suderinti, kompromisą suradus įdėti, jie tebevargsta, tebesiskundžia, tebeprašo vis atidėti ir atidėti“, – sako Vyriausybės kancleris, darbo grupės vadovas Alminas Mačiulis.
Tuo metu EK įspėjimų nepaisanti Lietuva gali sulaukti sankcijų. Tačiau blogiausia yra tai, kad pasikeitus geopolitinei situacijai mūsų valstybė vis dar pro pirštus žiūri į savo strateginių objektų apsaugą, tai yra, į savo turtą, žmonių gyvybes ir aplinkos apsaugą.
