Daugiau 
 

Ir ką jie sau galvoja?

05/08/2015 Aidas
politics-2

Benas Carsonas[/caption]

Dr. Benas Carsonas yra vienas iš žymiausių šalies neurochirurgų. Jis niekada nėra pretendavęs į jokį postą. Carly Fiorina yra buvusi „Hewlett-Packard“ vadovė ir į politinį postą tėra pretendavusi kartą – 2010-aisiais, su visa respublikonų banga, kai ją sutriuškino demokratė senatorė Barbara Boxer.

Dabar abu jie pretenduoja į aukščiausią šalies postą. Kad to imtųsi, net patyrusiems politikams reikia labai daug pasitikėjimo savimi ir net šiokio tokio atotrūkio nuo realybės – jau nekalbant apie tokius mažai tikėtinus kandidatus kaip Carsonas ir Fiorina, kurių galimybės laimėti postą yra praktiškai lygios nuliui.

Abu savo nepatyrimą politikoje, žinoma, siekia išnaudoti kaip privalumą. „Aš nesu politikas, – sakė Carsonas pirmadienį, kandidatūros paskelbimo renginyje Detroite. – Aš nenoriu būti politiku, nes politikai daro tai, kas yra politiškai tikslinga. Aš noriu daryti tai, kas teisinga.“ O Fiorina vaizdo įraše, kuriuo pranešė apie savo kandidatūrą, kalbėjo: „Mūsų šalies įkūrėjai niekada neplanavo, kad čia atsiras profesionalių politikų klasė.“

Skamba taip, lyg tai turėtų būti galingas argumentas. Juk, vis dėlto, amerikiečiai bjaurisi Vašingtonu ir savaip įsivaizduoja politikos procesą. Politinės klasės kritika ir panieka jai yra itin aktuali, turint galvoje tai, kad pagrindiniai respublikonų ir demokratų kandidatai turi Busho ir Clinton pavardes.

Tačiau praktikoje egzistuoja tam tikri struktūriniai faktoriai, kurie paprastai šviežiems veidams neleidžia nukeliauti labai toli; istorija atskleidžia, kad, neturint ilgo politinio reziumė arba prie krūtinės prisegtų kaspinų, į prezidento kėdę atsisėsti yra nepaprastai sunku. Neturint politikos pagrindų ir patyrusios administracijos labai sunku laimėti partijos nominaciją ar rinkti lėšas. Tai taip pat reiškia, kad mokytis kalbėti kaip politikui ir išvengti nusišnekėjimų bei klaidų reikės jau nacionalinės politikos prožektorių šviesoje.

Carsonas jau yra pasakęs visą eilę keistų pareiškimų, kurių tarpe yra Obamacare palyginimas su vergija, o šiandienos JAV - su nacistine Vokietija, bei raginimas Baltijos šalims įstoti į NATO, taip saugantis nuo Rusijos agresijos... O Fiorinos atveju, kažkas pastebėjo, kad ji nėra užregistravusi internetinio puslapio carlyfiorina.org - tai yra toks žingsnis, kurį profesionalas būtų atlikęs jau prieš kelis mėnesius - ir greitai pavertė jį aštria kritika kandidatei už masinius žmonių atleidimus dirbant „Hewlett-Packard“.

Tai yra tokie dalykai, kurie politikos senbuviams ir operatyvininkams iššaukia skrandžio opas. Johnas Sidesas ir Lynn Vavreck savo knygoje apie 2012 metų kampaniją „The Gamble“ pabrėžia, kad oficialus partijos atstovų palaikymas yra labai svarbus veiksnys norint laimėti nominaciją, o politikos naujokui ar pašaliniam asmeniui tai yra labai sunku.

Tačiau tai yra tas pats dalykas, kuris juos paverčia patraukliais rinkėjams, bent jau Carsono atveju – jis yra pasiryžęs sakyti tai, ko kiti politikai nedrįsta, ir net didžiuojasi tuo, kad politinis korektiškumas jam nebūdingas.
Juodaodis Carsonas ir moteris Fiorina akivaizdžiai išsiskiria iš likusio respublikonų kandidatų būrio. Respublikonai, nerimaudami dėl to, kad vis labiau tampa išimtinai vien tik baltaodžių rinkėjų partija, labai stengėsi atrasti iškilių ir populiarių mažumoms priklausančių kandidatų, kuriuos būtų galima įtraukti į prezidento rinkimų biuletenį kaip ne prezidentinių rinkimų kandidatus. Tačiau iš tikrųjų prisitraukti mažumų rinkėjų balsus pasirodė esą ne taip lengva, kaip atrodė, o Beno Carsono pažiūros yra žymiai konservatyvesnės nei daugumos juodaodžių rinkėjų. Tuo tarpu Fiorina save sąmoningai pristatė kaip idealią kandidatę sutriuškinti Hillary Clinton ir nukenksminti bet kokius demokratų respublikonams metamus kaltinimus seksizmu. Tačiau jos didysis pasiekimas - jos karjera versle - taip pat yra ir jos silpnoji pusė, mat jos vadovavimas „HP“ buvo plačiai kritikuojamas ir galiausiai baigėsi jos pašalinimu iš pareigų.

Sunku atrasti kokį nors neseną pavyzdį, kai nepolitinis kandidatas būtų toli nukeliavęs tokiose lenktynėse (čia verta paminėti, kad Carsono reitingas visuomenės nuomonės apklausose smuktelėjo iš savo dviženklių skaičių aukštumos po senatorių Tedo Cruzo, Rando Paulo ir Marco Rubio paskelbtų kandidatūrų, tačiau vis tiek laikosi apie 5 procentus. Tuo tarpu Fiorina vos ištempia iki 1 procento). Respublikonų tarpe 2012 metais Hermanas Cainas lyderiavo apklausose maždaug savaitę iki jo kampaniją visiškai sužlugdė sekso skandalas ir tai, kad jis nesugebėjo pristatyti jokios savo politinės platformos – tai yra geras pavyzdys tų sunkumų, su kuriais susiduria netradiciniai kandidatai. Pato Buchanano partizaninės kampanijos 1992-aisiais ir 1996-aisiais buvo stebėtinai sėkmingos, tačiau nors jis niekada iki tol nebuvo užėmęs politinio posto, jis dirbo net dviejuose respublikoniškuose Baltuosiuose rūmuose. Kandidatuoti bandė ir verslininkas Steve’as Forbesas bei aktyvistas Alanas Keyesas, tačiau irgi nelabai nesėkmingai. Demokratų stovyklos pusėje reikia paminėti labai lauktą, tačiau greitai išsikvėpusią 2004 metų generolo Wesley Clarko kampaniją. 2004-aisiais kandidatavo ir Alas Sharptonas, tačiau jis, kaip ir Buchananas, vargiai galėjo vadintis politikos naujoku.

Istoriškai pats dažniausias kelias į politinę sėkmę ne karjeros politikui ir ne visuomenės aktyvistui yra kariuomenė: tarp ne politikų ir pirmą kartą pretenduojančiųjų, beveik kiekvienas partijos nominaciją laimėjęs asmuo nuo pat Pilietinio karo pradžios buvo, kaip Wesas Clarkas, karo didvyris. Respublikonų tarpe tai buvo Dwightas Eisenhoweris 1952-aisiais ir U.S. Grantas 1868-aisiais, o kur dar Douglaso MacArthuro nevaisingas 1948-ųjų bandymas. Išimtis, patvirtinanti taisyklę, yra verslininkas Wendellas Willkie, kuris laimėjo galimybę būti sutriuškintam Franklino Roosevelto 1940-aisiais. Demokratai nominavo generolą Winfieldą Scottą Hancocką 1880-aisiais ir generolą George’ą McClellaną 1864-aisiais, bei žurnalistą Horace Greeley 1872-aisiais.

Pretenduoti į prezidento postą nėra smagus užsiėmimas pagal jokius standartus – tenka nuolat keliauti po šalį, sakyti tą pačią kalbą, kol užkimsti, prašyti pinigų iš nepažįstamų žmonių ir spausti visiems rankas, kol paskausta delnus. Ir ką gauni už tai mainais? Nemigą, sudaužytas svajones, visišką privatumo praradimą ir nedidukę galimybę patekti į Ovalųjį kabinetą.

Sunku klausytis Mitto Romney rypavimo apie jo 2012 metų kampaniją ir negalvoti, kad būtų smagu tai išbandyti. Kai apie savo kandidatūrą paskelbia šansų laimėti praktiškai neturintys kandidatai, iš karto prasideda pašiepiančios spėlionės, ko jie iš tiesų tuo žingsniu siekia: ar nori parduoti daugiau savo knygų? Ar siekia įsidarbinti kabelinės televizijos žinių komentatoriumi? O gal tai yra buvęs politikas, desperatiškai siekiantis susigrąžinti buvusią šlovę?

Tačiau nepanašu, kad Carsonui ar Fiorinai reikėtų pinigų: Carsonas yra labai sėkmingas gydytojas ir bestselerių autorius, o Fiorina buvo gerai apmokama vadovė, kuri, pasitraukdama iš „HP“, išsinešė ir $40 milijonų išeitinę išmoką.

Taip pat nė vienas jų neturi kažkokios išskirtinės politinės vizijos, panašios į demokratinio socializmo idėją, kuri skatina į kovą dėl posto įsitraukti mažai šansų laimėti turintį demokratą senatorių Bernie Sandersą. Panašu, kad pagrindinė Fiorinos kampanijos žinutė bus ta, jog ji yra autsaiderė. Nors moteris neseniai kyštelėjo pirštus į politiką savo 2010 metų bandymu, tačiau iki tol ji ne tik nerodė jokio susidomėjimo politiniu gyvenimu, tačiau ir retai kada atlikdavo savo pilietinę pareigą balsuoti.

Panašu, kad Carsonas turi stiprią ir nuoširdžią nuomonę kai kuriais politiniais klausimais. Jis yra aršus Prieinamos sveikatos priežiūros akto, kurį jis laiko tironijos apraiška, oponentas. Tačiau daugeliu kitų klausimų jo vizija yra arba nesusiformavusi (kalbėdamas su Jasonu Zengerle iš GQ, jis pasirodė nelabai ką išmanąs ir net nesidomįs Izraelio politika), arba netradicinė (The Atlantic žurnalistui Jamesui Hamblinui jis sakė palaikąs nacionalinį lėšų švietimui perskirstymą).

Gal geresnis klausimas yra ne tai, ką Benas Carsonas ir Carly Fiorina sau galvoja, o ką jie yra pasirengę ištverti vardan kandidatavimo į šį postą. Kita vertus, tokie praktiškai jokios naudos iš šio žingsnio negaunantys, tačiau vis tiek jį žengiantys kandidatai tik iliustruoja, koks gajus yra nacionalinis piliečių lyderių mitas.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu