Trumpas prieš Hillary. Šeši mėnesiai kovos. Ilgi šeši mėnesiai. Sakykite, kiek būtumėte pasiruošę sumokėti, kad visa tai baigtųsi jau dabar? Kad jau įvyktų rinkimai ir kad būtų žinomi rezultatai? Dolerį? Šimtą? Tūkstantį? Greičiausiai – maksimaliai tiek, kiek tik leidžia jūsų kišenė.

Nenuostabu. Mūsų laukia sunkūs šeši mėnesiai. New York Times šeštadienį ateinančius šešis mėnesius apibūdino tiesiog idealiai: „bjauriausia, gėdingiausia moderniosios eros prezidentinė kova...pusė metų sunkaus slinkimo per „Pavojingojo Donaldo“ ir „Suktosios Hillary“ vedybines problemas, asmenines silpnybes ir mažas nuodėmes, finansines ambicijas, socialinių tinklų įpročius ir fizinę išvaizdą.“

Tokia perspektyva ne tik niūri – ji atrodo absoliučiai beprasmė. Ką mes galime sužinoti, ko dar nežinome? Kad ir kaip norėtume užsimerkti, užsikimšti ausis ir garsiai sušukti „Pakaks!“, nemaloni tiesa yra ta, kad mums teks gyventi, diena po dienos, iki lapkričio 8-osios. „Iškęsti – tai nugalėti likimą“, – rašė škotų poetas Thomasas Campbellas.

Tad kaip mums iškęsti? Kaip iškęsti kampanija, kuri garantuotai bus agonija, bent jau tiems iš mūsų, kas aistringai neremia Trumpo? Jo šalininkai energingai smaginasi, kaip vaikai, kuriems buvo leista ilgiau neiti miegoti, patenkinti, kad pagaliau gavo leidimą drąsiai ir atvirai demonstruoti savo baimes, fanatizmą ir prietarus. Žmonės ir iki Trumpo tokie buvo: jis tiesiog yra veidrodis, kuriame jie pagaliau išvydo save, pasipūtęs vėjas, kirstantis jų neapykantos liepsnas.

O kaip visi kiti? Kaip tie, kuriems Hillary yra lyg tas ugniagesys, įsiveržęs pro duris į degantį namą – ne pats stipriausias kandidatas departamente, bet kam rūpi? Patys gal jos ir nesirinktume, tačiau dabar tikimės, kad ji padės mums iš susiklosčiusios situacijos išeiti gyviems ir sveikiems.

Galėtume į viską pažiūrėti per istorijos prizmę. Iš tiesų ši nuožmi, ilga, primityvi kova verčia pagalvoti apie pačią respublikos pradžią. Iš rinkimų kovos ir iš mūsų dėmesio jau išstumtas Tedas Cruzas vos prieš savaitę pavadino Donaldą Trumpą serijiniu mergišiumi, kamuojamu venerinės ligos. Rimtai, žmonės! Čia jau būtų nebe politologų, o istorikų darbas iškasti, kada paskutinį kartą prezidento rinkimuose buvo svaidomasi panašaus pobūdžio kaltinimais.

Istorikams mėgėjams pasakysime – panašu, kad paskutinį kartą amerikiečiams kažką panašaus teko stebėti 1800-aisiais, Thomaso Jeffersono ir Johno Adamso kovoje. Jeffersono šalininkai jau tuomet (daugybė metų iki mūsų dabartinio aistringo ginčo dėl tualetų) Adamso asmenyje įžvelgė „bjaurų hemafroditišką tipą, kuris neturi ne vyro tvirtumo ir jėgos, nei moters švelnumo ir jautrumo“, o Adamso stovykla Jeffersoną vadino „piktu ir žemu žmogėnu, metisu, gimusiu iš skvo genties indėnės ir mulato tėvo iš Virdžinijos“.

Taigi, tai istorija. Ir visa tai, ką mes patirsime irgi galiausiai tebus tik istorija. Puiki perspektyva, tiesa?

Be to, juk visuotinius rinkimus laimės Clinton, taip? Juk ji privalo laimėti, nes ateinančius šešis mėnesius, kaip ir visą laiką iki šiol Trumpas ir toliau siūlys absurdiškas, nesuvokiamas ir gėdingas idėjas, įžeidinės lotynoamerikiečius, moteris, musulmonus ir bet kokias kitas įmanomas žmonių grupes. Ne, nebūtinai. Nes jei yra vienas dalykas, ko mus išmokė šie rinkimai – tai kad viskas yra įmanoma ir dėl nieko negalime būti tikri.

Taip, tai tikra velniava. Bet vieną dieną ji baigsis. Toji diena – lapkričio 9-oji. Tačiau ar toji diena galutinai užbaigs mūsų politinį pragarą, ar tik taps naujo, kur kas blogesnio, pradžia mes dar pamatysime.