Daugiau 
 

Istorija apie mažą mergaitę, kuri pabėgo nuo Šiaurės Korėjos režimo

07/24/2015 Aidas

Šiaurės Korėja yra slapčiausia ir represyviausia šalis visoje Žemėje – distopinis košmaras, kuriame naujienos nuteka labai retai, o cenzūra yra visaapimanti. Tačiau Eun Kim išgyveno ne tik prekiautojus žmonėmis, bet ir badą bei skurdą.
Jos kelionė į laisvę buvo tūkstančio mylių ilgio ir ji savo istoriją aprašė naujai išleistoje knygoje „A Thousand Miles to Freedom: My Escape From North Korea“, kurioje pasakoja apie kasdienį gyvenimą už „Bambukų uždangos“.

Kalbėdama iš savo namų Seule, Pietų Korėjoje, kur šiuo metu gyvena su mama ir vyru, ji papasakojo, kaip, būdama vos vienuolikos metų, ji parašė testamentą; kokie buvo didžiausi jos naujojo gyvenimo Pietų Korėjoje iššūkiai ir kodėl, nors jis ir yra psichopatas, Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas dar gali pakeisti savo šalį.

Interviu ėmė „National Geographic“ reporteris Simonas Worrallas.

- Jūsų knyga prasideda nuo nepaprastos istorijos, kaip jūsų mama ir sesuo išėjo ieškoti maisto per didįjį badą Šiaurės Korėjoje. Kas nutiko, kai jums buvo vienuolika?

- Daugybė žmonių mirė nuo prasto maitinimosi, įskaitant mano senelius. 1997-aisiais mirė ir mano tėtis, o mama pardavė arba išmainė visus daiktus mūsų bute, kol nebeturėjome nieko. Tada ji nusprendė maisto ieškoti mieste. Ji paliko mane namie, bet kartu pasiėmė mano vyresniąją seserį, kuri buvo pora metų vyresnė. Ji pasakė, kad grįš per tris dienas, paliko man 15 Šiaurės Korėjos čonų – kad užtektų vienam tofu gabalėliui – ir išėjo. Praėjo trys dienos, tada keturios, tada penkios. Šeštąją dieną jau nebeturėjau jėgų ir pagalvojau, kad tai gali būti mano paskutinioji diena. Nebijojau mirties. Tuo metu buvau mačiusi tiek daug mirusių žmonių. Todėl, būdama vienuolikos metų, nusprendžiau parašyti testamentą. Tačiau šeštąją dieną mama sugrįžo. Buvau laiminga, nors ji ir grįžo tuščiomis. Bet ji nepasidavė, ji nepaliko manęs vienos. Pirmieji žodžiai, kuriuos ji man pasakė, buvo „mirsime kartu“. Bet aš vis tiek buvau laiminga.

- Kai pirmą kartą pabėgote, susidraugavote su prekiautoju žmonėmis, kuris pardavė jūsų mamą, bet knygoje rašote, kad jums pasisekė.

- Mano istorija yra dažna pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos tarpe. Daugybė šiaurės korėjiečių moterų Kinijoje susiduria su prekiautojais žmonėmis. Bet mes nebuvome atskirtos, nors mus ir pardavė kinas, todėl galėjome dalintis vargais ir liūdesiu, net kai buvome Kinijoje. Kai mus sugrąžino atgal į Šiaurės Korėją, aš vis tiek likau su savo motina. Todėl ir sakau, kad mums pasisekė. Mūsų neišskyrė ir šiandien mes gyvename viename bute.

- Papasakokite, kaip jūs pabėgote.

- Gyvenome Hamgiongo provincijoje, Undoko kaimelyje šiaurinėje Šiaurės Korėjos dalyje. Pirmą kartą bėgome žiemą. Pavasarį dar galėjome valgyti žolę ar pasivogti maisto iš fermų, bet atėjus žiemai nebebuvo ką vogti. Neturėjome kito būdo išgyventi, todėl nusprendėme bėgti. Upė buvo kietai užšalusi ir mes per ją pasprukome. Kinijoje mus nusipirko prekiautojas žmonėmis, kuris grąžino mus į Šiaurės Korėją. Buvome laikomos išdavikėmis, todėl prašėme išmaldos gatvėje, miegojome po tiltais ar turguje. Tačiau mes jau buvome paragavusios laisvės. Po dviejų mėnesių, pavasarį, pabėgome dar kartą. Galiausiai patekome į Šanchajų, kur gyvenome beveik ketverius metus. Tada, padedami draugų, radome kelią į Pietų Korėją.

- Vienas labiausiai mane nustebinusių dalykų buvo jūsų supratimas, kad vyriausybė plovė jums smegenis. Ar galite papasakoti, koks jausmas tikėti politiniu lyderiu iki tokio lygio, kad kritika jam yra nesuvokiama?

- Smegenys mums plaunamos jau mūsų motinų pilvuose. Daugiau nei 90 procentų dainų, kurias mus vertė dainuoti, buvo apie Kim šeimą ar Darbo partiją. Šiaurės Korėja yra tarsi sekmadieninė mokykla. Kim šeimos dievinimas yra normalus dalykas. Jeigu nepabėgsi iš Kim bažnyčios, niekada negalėsi kritikuoti sistemos. Jie moko tave neklausinėti. Gali tik sakyti „taip“ partijai ar Kim šeimai. Nėra jokio „kodėl?“. Jeigu pradedi klausinėti, jie tave pradangina.

- Dabar gyvenate Pietų Korėjoje. Kokie yra didžiausi skirtumai tarp kultūrų Pietuose ir Šiaurėje?

- Ir Šiaurėje, ir Pietuose kalbama korėjietiškai, bet pabėgėliams iš Šiaurės Korėjos sunkiausias dalykas yra skirtumai tarp kalbų. Pietų Korėjoje skiriasi daugybė žodžių. Bendravimas taip pat yra sudėtingesnis. Šiaurės korėjiečiai bendrauja tiesmukiškiau; pietų korėjiečiai bendrauja netiesiogiai. Pavyzdžiui, jeigu pabėgėlis iš Šiaurės Korėjos ateina į darbo pokalbį, ir savininkas pasakys „mes jums paskambinsime“, jis lauks skambučio visą mėnesį. Tada jis jiems paskambins pats ir pasakys: „Jūs sakėte, kad man paskambinsite, bet nepaskambinote; kas nutiko?“ Humoras taip pat labai skiriasi. Net ir šiandien, jeigu žiūriu komikų programą, aš nesijuokiu, nes man tai neatrodo juokinga.

- Kita didelė pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos problema yra ta, kad jie gali būti laikomi šnipais, todėl tokie žmonės kaip jūs ir jūsų motina yra tardomi dienų dienas. Kaip manote, ar tai yra pagrįstas susirūpinimas?

- Jie klausia labai detalių klausimų: kur tu gimei, kokią mokyklą lankei, ką išmokai, ar atsimeni kokią nors dainą, kurią išmokai mokykloje, kiekvieną mažą dalelę. Ir jie tave pagaus, jeigu meluosi. Tačiau aš manau, kad tai reikalinga. Yra ne tik šiaurės korėjiečių šnipų. Daugybė kinų kilmės korėjiečių taip pat slepia savo tikrąją tapatybę ir apsimeta turintys Pietų Korėjos pilietybę. Todėl būtina patikrinti, ar tu esi tikras šiaurės korėjietis, ar ne.

- Knygoje taip pat pasakojate apie perauklėjimo procesą atvykus į Pietų Korėją, kuris atrodo labai panašus į atvirkštinį smegenų plovimą. Ką turėjote išmokti prieš įžengdama į Pietų Korėjos visuomenę?

- Apie kapitalistinę sistemą išmokau dar būdama Kinijoje. Pati Kinija skelbiasi esanti komunistinė arba socialistinė visuomenė, bet tokia nėra. Todėl iš pradžių apsigyventi Pietų Korėjoje nebuvo taip sudėtinga. Sunkiausias dalykas buvo vienatvė, nes čia neturėjome jokių giminaičių. Bet tai buvo nauja vieta ir mums reikėjo daug ką išmokti – tarsi kūdikiui žengti pirmuosius žingsnelius: kaip nueiti į turgų, kaip paklausti klausimo, visko. Kai lankiau vidurinę mokyklą, mane labiausiai glumino istorijos pamokos. Šiaurės Korėjoje mes mokėmės, kad karą pradėjo Pietų Korėja, o čia mus mokė, kad Šiaurės Korėja įsiveržė į Pietų Korėją.

- Pabėgėliai yra pagrindinė šių dienų tema. Ką manote apie pabėgėlių bangą iš tokių šalių kaip Sirija ar Eritrėja? Kaip vyriausybės turėtų susitvarkyti su šia problema?

- Pabėgimas iš savo namų nėra toks paprastas dalykas, kad jį būtų galima apibūdinti keletu žodžių. Nors aš tikrai nekenčiu Šiaurės Korėjos vyriausybės ir Kim šeimos, aš ilgiuosi savo gimtinės, nes ji yra mano gimtinė. Bet turėjau ją palikti, kad išgyvenčiau. Namų palikimas yra skaudus visiems pabėgėliams. Pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos vis dar susiduria su prekyba žmonėmis Kinijoje, kaip ir daugybė kitų pabėgėlių. Todėl viliuosi, kad pasaulis atkreips daugiau dėmesio į visus pabėgėlius, ne tik į šiaurės korėjiečius.

- Prieš savo pabėgimą ir mokslus nebuvote įsitraukusi į politiką. Kas pasikeitė ir kodėl?

- Šiaurės Korėjoje mes turime akis, bet negalime matyti. Mes turime ausis, bet negalime klausytis. Mes turime burnas, bet negalime pasakyti, kas yra gerai, o kas blogai. Tačiau dabar aš atradau laisvę, todėl žinau, kokia ji svarbi. Manau, kad vos truputis judėjimo gali pakeisti pasaulį, todėl šiaurės korėjiečiai pabėgėliai turi pareigą būti politiški, atnešti kažką gero Šiaurės Korėjai. Tikiuosi, kad mano knyga atskleis daugiau žinių apie Šiaurės Korėją ir taps pokyčio sėkla.

- Kokią žinutę norėtumėte pasiųsti pasauliui apie Šiaurės Korėją ir jūsų tėvynainius bei vis dar ten gyvenančius žmones? Ar Kim Jong Unas ką nors pakeis?

- Šiaurės Korėja yra vienas didelis kalėjimas. Žmonės ten gyvena, bet neturi jokių žmogaus teisių. Todėl mums reikia atidaryti tą kalėjimą ir suteikti žmonėms laisvę. Tai ne tik Šiaurės Korėjos problema, tai viso pasaulio problema. Aš tikrai tikiuosi, kad žmonės nebeignoruos Šiaurės Korėjos. Tikiu, kad mes galime atnešti didelių pokyčių į Šiaurės Korėją. Ji jau keičiasi greičiau nei kada nors anksčiau. Filmai ir USB atmintinės yra nuolat slapta gabenami iš Pietų Korėjos ir per tą informaciją jauni žmonės sužino apie kitokį pasaulį, esantį už Šiaurės Korėjos ribų, ir gali patys susidaryti savo nuomonę.

Kim Jung Unas yra bjaurus. Jis turi storą pilvą ir keistą šukuoseną. Bet atrodo, kad jis pradeda keisti Šiaurės Korėją kapitalizmo link. Šiaurės Korėjoje jau atsidaro tokios parduotuvės, kurios teikia kopijavimo paslaugas ar pardavinėja amerikietiškus dalykus. Anksčiau jie tiesiog nekentė visų vakarietiškų dalykų. Dabar daugybė žmonių juos naudoja. Net jeigu jis ir yra psichopatas, Kim Jong Unas bando ką nors pakeisti.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu