Genialusis atominės energetikos pionierius
1942 metų gruodžio 2 dieną pirmą kartą buvo gauta grandininė branduolių dalijimosi reakcija ir išbandytas pirmasis branduolinis reaktorius. Toks pirmasis įrenginys, pavadintas pirmuoju Čikagos rentiniu arba katilu (angl. pile), buvo sudarytas iš urano ir grafito blokų. Dauguma darbų siejama su garsaus italų fiziko Enrico Fermi vardu.

Padėkos diena: mitai ir faktai
Tai viena iš garsiausių Amerikos istorijos scenų. Saujelė piligrimų ruošia didžiules lapkričio vaišes, kad padėkotų už gausų derlių ir pagerbtų pirmąją žiemą naujoje žemėje išgyventi padėjusius indėnus. Piligrimai ir indėnai drauge sėda už iškilmių stalo, ant kurio puikuojasi kalakutas, moliūgų pyragas ir spanguolių padažas. Kiek istoriškai teisingas yra toks pirmosios Padėkos dienos paveikslas? Pasirodo, nelabai. Štai labiausiai paplitę mitai apie vieną mėgstamiausių amerikiečių švenčių.

7 dalykai, kurių nežinojote apie I pas. karą pradėjusį žmogų
Šią savaitę pasaulis švenčia Pirmojo pasaulinio karo pabaigą. Ko gero iš mokyklos laikų prisimenate, kad šis karas prasidėjo, kai Bosnijos sostinėje Sarajeve serbas Gavrilas Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną Sofiją. Istorikai Principo poelgį laiko esminiu Pirmojį pasaulinį karą paspartinusiu įvykiu. Vis dėlto, daugelis žmonių nežino svarbių šios istorinės asmenybės biografijos detalių. Pateikiame septynis įdomius faktus apie Pirmąjį pasaulinį karą sukėlusį serbą.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajam suvažiavimui 30 metų
Spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – Sąjūdis) Steigiamojo suvažiavimo 30-mečiui paminėti skirti renginiai: Sąjūdžio žurnalisto ir fotografo Zino Kazėno parodos „Dvi dienos, pakeitusios Lietuvą: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas 1988 m. spalio 22-23 d.“ atidarymas bei apskritojo stalo diskusija „Sąjūdžio vizija ir realybė“.

Ar Ameriką atrado Leifas Eriksonas?
Kas atrado Ameriką? Niekas tiksliai nežino. Atsakymas dar priklauso ir nuo to, kaip jūs suprantate žodžius „atrasti“ ir „Amerika“. Juk šiose neaprėpiamose žemėse žmonės apsigyveno jau daugelį šimtmečių prieš europiečiams sužinant, kad tokios apskritai yra. Sugrįžęs į Europą 1493 metų pradžioje Kristupas Kolumbas papasakojo, ką buvo matęs per pirmąją savo kelionę į Ameriką. Tiksliau sakant, jis išsilaipino Vest Indijos salose. Tačiau Kolumbas nebuvo pirmas europietis, apsilankęs šiame nuostabiame „naujajame pasaulyje“. Grupė šviesiaplaukių skandinavų tikriausiai lankėsi Šiaurės Amerikoje 500 metų anksčiau.

Trumpa komandų palaikymo grupių istorija
Aistringi šokėjų pasirodymai jau seniai tapo neatsiejama įvairių sporto varžybų dalimi ir sirgalius džiuginančiu reginiu. Jos ritmingai šoka, mosuoja ryškiais kutais, skanduoja ir atlieka įvairiausius akrobatinius triukus. Sportinių komandų palaikymo grupių narės – ne tik dailios merginos. Palaikymo komandų šokius drąsiai galima vadinti sporto šaka, susidedančia iš šokių, gimnastikos ir akrobatikos elementų. Pasaulyje netgi vyksta tarptautinės palaikymo komandų šokėjų varžybos.

Karalius Mindaugas ir Karalius Gediminas - giminės
Lietuvos karalius Mindaugas labai nusipelnė lietuvių tautai, nes suvienijo daugumą  baltų žemių, jo įtaka buvo jaučiama Skalvijoje, Nadruvoje, Sūduvoje. Mindaugas pasižymėjo kaip geras karvedys, diplomatas ir politikas. Jam visada buvo svarbiausi lietuvių tautos ir valstybės interesai. Be to, Mindaugas buvo krikščionis iš išdidžiosios raidės. Jis lotynų kalba vedė korespondenciją su daugeliu Europos šalių. Susirašinėjo su Romos popiežiumi, išsirūpino jo malonę ir globą. 1251 m. Lietuva buvo paskelbta karalyste, o 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas karūnavosi Lietuvos karaliumi. Jo biografija apgaubta nežinios šydu su daug neatsakytų klausimų. Tiksli Mindaugo gimimo data irgi nežinoma, bet manoma, kad Mindaugas gimė apie 1200 m., o mirė 1263 m.

Jonas Paulius II
Jonas Paulius II (tikrasis vardas Karol Józef Wojtyła; 1920 m. gegužės 18 d. – 2005 m. balandžio 2 d.) – nuo 1978 m. spalio 16 d. iki pat savo mirties buvo beveik 27 metus valdęs popiežius, Katalikų Bažnyčios vadovas. Jis tapo pirmuoju per 455 metus popiežiumi ne italu, taip pat pirmuoju slaviškos kilmės popiežiumi ir antru pagal pontifikavimo trukmę popiežiumi. Jonas Paulius II buvo plačiai pripažintas vienu įtakingiausiu XX a. lyderiu, ypač svarbia asmenybe griūvant komunizmui Rytų Europoje. Popiežius ženkliai pagerino Katalikų Bažnyčios santykius su judėjais, Rytų Stačiatikių ir anglikonų Bažnyčiomis. Jono Pauliaus II griežtas požiūris prieš moterų kunigystę, kontracepciją, II Vatikano susirinkimo ir po jo įsigaliojusios naujos Liturgijos reformos palaikymas susilaukė tiek pagyrų, tiek kritikos. Karolis Jozefas Wojtyła gimė 1920 m. gegužės 18 d. Vadovicuose, nedideliame mieste 50 kilometrų nuo Krokuvos. Jo motina mirė 1929 m. Vyresnysis brolis Edmundas, gydytojas, mirė 1932 m., o jo tėvas, karininkas, – 1941 m. Pirmąją Komuniją būsimasis popiežius priėmė 9 metų, Sutvirtinimo sakramentą – 18. Baigęs Vadovicų Marcin Wadowita mokyklą, 1938 m. įstojo į Krokuvos Jogailos universitetą ir dramos mokyklą. Okupavę Lenkiją naciai 1939 m. uždarė universitetą, ir jaunajam Karoliui, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui ir išvengtų deportacijos į Vokietiją, teko dirbti karjere (1940–1944 m.), vėliau - chemijos gamykloje. 1942 m., pajutęs pašaukimą į kunigystę, jis ėmė studijuoti pogrindinėje Krokuvos seminarijoje, vadovaujamoje Krokuvos arkivyskupo kardinolo Adamo Stefano Sapiehos. Tuo pačiu metu jis buvo vienas iš pogrindinio „Rapsodijos teatro“ pradininkų. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tęsė savo studijas Krokuvos didžiojoje seminarijoje ir Jogailos universiteto Teologijos fakultete. 1946 m. lapkričio 1 d. Krokuvoje jam buvo suteikti kunigo šventimai. 1948 m. Romoje apgynė teologijos daktaro disertaciją apie tikėjimo sampratą šv. Kryžiaus Jono kūriniuose. Šiuo laikotarpiu vykdė pastoracinę tarnybą tarp Prancūzijos, Belgijos ir Olandijos lenkų imigrantų. Tais pačiais metais grįžo į Lenkiją, iki 1950 m. dirbo vikaru įvairiose Krokuvos parapijose ir universiteto studentų kapelionu, po to tęsė teologijos ir filosofijos studijas. 1953 m. apgynė tezę „Apie galimybės pagrįsti katalikų etiką etine Maxo Schelerio sistema įvertinimą“ Liublino katalikiškajame universitete. Vėliau tapo moralinės teologijos ir socialinės etikos profesoriumi Krokuvos didžiojoje seminarijoje ir Liublino Teologijos fakultete. 1958 m. liepos 4 d. popiežiaus Pijaus XII buvo paskirtas Krokuvos vyskupu augziliaru ir arkivyskupo Baziako 1958 m. rugsėjo 28 d. įšventintas vyskupu Krokuvos Vavelio katedroje. 1964 m. sausio 13 d. popiežiaus Pauliaus VI nominuotas Krokuvos arkivyskupu, 1967 m. birželio 26 d. – pakeltas kardinolu. Kaip kardinolas Karolis Wojtyła svariai prisidėjo prie Vatikano II Susirinkimo konstitucijos Gaudium et spes rengimo, dalyvavo visuose Vyskupų sinodo susirinkimuose. Pradėjo pontifikatą 1978 m. spalio 16 d. Būdamas popiežiumi jis beatifikavo 1 340 žmonių ir kanonizavo 483 šventuosius, arba daugiau nei visi 500 m. prieš jį pontifikavę popiežiai kartu sudėjus. Įdomu tai, kad nė vienas popiežius nėra susitikęs su tiek daug žmonių kaip Jonas Paulius II: daugiau negu 17 600 000 maldininkų dalyvavo trečiadieniais vykusiose bendrosiose audiencijose, kurių buvo surengta per 1 160. Į šį skaičių neįeina visos kitos ypatingosios audiencijos ir religinės apeigos (daugiau negu 8 milijonai maldininkų vien per 2000-uosius Didžiojo jubiliejaus metus), taip pat neįskaičiuoti milijonai tikinčiųjų, kuriuos jis sutiko per savo pastoracinius vizitus Italijoje ir visame pasaulyje. Neužmirština ir gausybė kitų valstybių aukščiausiųjų pareigūnų, su kuriais jis susitiko per 38 oficialiuosius vizitus ir 738 audiencijas bei susitikimus su valstybės galvomis, taip pat 246 audiencijas bei susitikimus su ministrais pirmininkais. Jis taip pat buvo vienas daugiausiai keliavusių visų laikų valstybių lyderių, per savo pontifikavimo laikotarpį aplankęs 129 valstybes. Popiežius Jonas Paulius II mirė 2005 m. balandžio 2 d. Kaip skelbia italų laikraščiai, paskutinis jo ištartas žodis buvo „Amen”. Po dviejų valandų nuo popiežiaus mirties į šv. Petro aikštę pontifiko pagerbti susirinko maždaug 130 tūkstančių žmonių. 2014 m. balandžio 27 d. kartu su popiežiumi Jonu XXIII paskelbtas šventuoju.

Edith Piaf
Editos Piaf gyvenimas buvo baisus ir gražus, ryškus ir trumpas, nepaisant gausybės parašytų biografijų, vis dar pilnas paslapčių. Toks, kokia buvo ir jo pradžia šaltą 1915-ųjų gruodžio 19-osios naktį. Policininkas, patruliavęs Paryžiaus Belvilio rajone, išgirdo riksmus. Tiesiog gatvėje gimdė moteris. Taip, anot legendos, į pasaulį atėjo busimoji didi dainininkė.  Editos, kuri, anot kitų šaltinių, gimė normalioje ligoninėje, motina buvo nevykusi aktorė Anita Majar, vaidinusi Linos Marsa pseudonimu, tėvas - gatvės akrobatas Luji Gasijonas. Kai gimė duktė, jis buvo fronte - vyko Pirmasis pasaulinis karas. Deja, labai greitai Anita nusprendė, kad motinystė - ne jos pašaukimas, ir atidavė dar visai mažutę Editą auklėti savo tėvams alkoholikams (pati ji irgi nevengė taurelės.) Sąlygos, kuriomis augo mergaitė pirmuosius dvejus metus, buvo, švelniai pasakius, šiurpios. Kad neverktų ir gerai miegotų, seneliai jai į pieną maišydavo vyno, o kad nepasigautų jokios infekcijos - beveik nemaudė. Po dvejų metų iš fronto grįžęs Editos tėvas nedelsdamas išvežė distrofijos išsekintą kūdikį į Normandiją pas savo motiną. Tiesa, ji dirbo virėja viešnamyje, bet čia Editą bent mylėjo - ir ne tik senelė, bet visos ten dirbusios moterys. Jos kaip tik ir pastebėjo, kad mažylė akla. Gydytojo diagnozė nuskambėjo kaip nuosprendis: mergaitė niekada nebematys. O Edita tuo metu išsiugdė ypatingą rankų jautrumą. Jų judesiai po daugelio metų taps neatsiejama dainininkės Piaf sceninio įvaizdžio dalimi. Kartą senelė nusivežė mergaitę į Karmel de Lizė miestuką, prie Šventosios Teresės kapo. Po kelių dienų įvyko stebuklas: šešiametė Edita praregėjo. Netrukus tėvas pasiėmė ją į Paryžių. Jiedu drauge dirbdavo miesto aikštėse: jis linksmino publiką akrobatiniais triukais, ji - dainomis. Tėvas mėgo išgerti, todėl sulaukusi 15-os Edita nuo jo pabėgo ir pradėjo savarankišką gyvenimą. 1935 metai ją gatvėje pastebėjo Lujis Leplė, kabareto „Le Gerny“ Eliziejaus laukuose savininkas. Jis pakvietė merginą ne tik pasirodyti kabareto programoje, bet ir išmokė dainuoti su akomponuotoju, dainų režisūros, scenos manierų, koncertinių kostiumų pasirinkimo. Leplė net sugalvojo 147 cm ūgio Editai sceninį pseudonimą - La Mome Piaf, arba Mažasis Žvirblelis. Pirmieji jos pasirodymai sulaukė grandiozinio pasisekimo. Praėjus vos metams dainininkė jau dalyvavo dideliame koncerte „Medrano“ cirke. Poetas ir dainų tekstų autorius Reimonas Aso tapo antruoju Editos globėju kelyje į šlovę. Taip pat draugu ir mylimuoju. Aso skrupulingai lipdė merginos įvaizdį bei stilių, mokė ją ne tik visų pramogų verslo subtilybių, bet ir gyvenimo, specialiai jai sukūrė ne vieną hitą. Aso pareikalavus, dainininkė pasikeitė ir pseudonimą: Žvirblelis tapo Edita Piaf. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Edita jau buvo išsiskyrusi su Reimonu Aso. Karo metais ji dažnai koncertuodavo Vokietijoje karo belaisvių stovyklose. Dainos buvo priedanga ypatingai misijai: E. Piaf po koncertų mielai fotografuodavosi su prancūzais belaisviais, o vėliau pagal tas fotografijas būdavo klastojami asmens dokumentai iš nelaisvės pabėgusiems kariams. Grįžusi į stovyklą su nauju koncertu Edita išdalydavo dokumentus belaisviams. 1958 metais prasidėjo garsieji dainininkės pasirodymai Paryžiaus „Olimpijos“ koncertų salėje. Jie buvo neįtikėtinai sėkmingi. Paskui laukė 11 mėnesių gastrolės po Ameriką, grįžus - vėl „Olimpija“ ir Prancūzijos turas. E. Piaf balsas skambėjo po visą pasaulį, tačiau gastrolės dainininkę sekino. Be vis dažniau aplankančios vienatvės Edita kamavo rimtesnės bėdos. Keleri metai iki pasirodymų „Olimpijoje“ E. Piaf pateko į dvi automobilio avarijas. Gydantis jai buvo suleista tiek morfijaus, kad dainininkė tapo priklausoma nuo šio narkotiko. Visa tai smarkiai pakenkė sveikatai. 1962 metų rugsėjo 25 dieną, kai dainininkė surengė savo garsųjį koncertą Eifelio bokšte, kur jai plojo visas Paryžius, ji jau žinojo, kad serga nepagydoma liga. Dainininkei tuo metu buvo 47-eri. „Aš mirsiu tą dieną, kai nebegalėsiu dainuoti“, - ryžtingai kartojo ji. Paskutinį kartą Piaf scenoje pasirodė 1963-ųjų kovo 18 dieną. Žiūrovai plojo jai penkias minutes stovėdami. Iš gyvenimo E. Piaf išėjo 1963 metų spalio 11 dieną: mirė ant paskutiniojo savo vyro - 26-erių metų graiko Teofanio Lambuko - rankų, praėjus metams po vestuvių. Į Paryžiaus Per Lašezo kapines susirinko daugiau nei 40 tūkstančių žmonių. Gėlių buvo tiek, kad jie buvo priversti žengti tiesiai per jas.

TOP 10 mirtinų Džeimso Bondo priešininkų
Nuo to momento, kai Ianas Flemingas 1952 metais pradėjo rašyti pirmąjį savo romaną „Casino Royale“, šnipų fantastikos pasaulis pasikeitė kardinaliai. Neprilygstami autoriaus įgūdžiai sukurti negailestingus bei išskirtinius piktadarius jam atnešė sėkmę, didžiulę skaitytojų auditoriją bei Holivudo susidomėjimą. Apžvelkime pikčiausius Džeimso Bondo priešus. Daktaras Ne (Dr. No). Josephas Wisemanas, kuris už savo sceninį intensyvumą yra vadinamas šiurpiausiu amerikiečių teatro aktoriumi, įtikinamai suvaidino tituluotą protinguolį pirmajame Bondo filme, 1962 metais. Piktadarys daktaras yra iškart atpažįstamas iš savo keistų metalinių rankų. Nepaisant pripažinimo, kurio susilaukė po šio vaidmens, yra teigiama, jog aktorius savo sukurtą personažą netgi niekino. Auksapirštis (Goldfinger). Auksapirštis yra turbūt vienas iš linksmiausių piktadarių, kuris grasino pasaulio gerovei. Profesionalaus aukso kontrabandininko vaidmenį iš pradžių turėjęs vaidinti Orsonas Wallesas, užsiprašė per didelio honoraro, todėl buvo pakeistas vokiečių aktoriumi Gertu Fröbe. Jam nesusitvarkius su fonetiškai sunkiu anglišku tekstu, blogietis buvo įgarsintas kito aktoriaus. Veikėjas bene geriausiai žinomas dėl savo originalios frazės „Ne, pone Bondai. Aš tikiuosi, kad jūs mirsite“, kuri, beje, nė karto nebuvo panaudota Flemingo romane. Ernstas Stavro Blofeldas (You Only Live Twice). Labiausiai įsimintinus Blofeldus suvaidinos aktoriai Donaldas Pleasence’as, Telly Savalasas, Charlesas Gray ir Christophas Waltzas. Iš šių keturių, Pleasence’o interpretacija filme „Gyvenk du kartus“ yra geriausiai žinoma žiūrovams ir už tai galima dėkoti Ostino Pauerso komedijoms, pašiepiančioms jo pliką galvą bei randą ant veido. Kananga (Live and Let Die). Aktorius Yaphetas Kotto suvaidino dvigubą vaidmenį filme „Gyvenk ir leisk mirti“, daktaro Kanangos – korumpuoto Karibų diktatoriaus, ir pono Didžiojo – narkotikų barono. Romane personažas yra nusakomas kaip žvėriškai nutukęs, geltonų akių, pilkos odos bei turintis galvą su lyg dvejomis normalaus žmogaus. Kotto versija neatsiejama nuo absurdiškos personažo išvaizdos bei charizmatiškai stilingos blogio dozės. Francisco Scaramanga (The Man with the Golden Gun). Šiame 1974-ųjų filme Bondo vaidmenį atlikusiam Rogeriui Moore’ui, iššūkį metė aktorius Christopheris Lee, suvaidinęs blogietį Scaramanga. Lee suvaidino eruditą, samdomą žmogžudį, kurio pasirinktas ginklas yra dvidešimt keturių karatų pistoletas. Augęs šeimoje, kurioje abu tėvai buvo cirko artistai, personažas yra žinomas dėl savo trečio spenelio bei įpročio pasimylėti prieš žudant. Nors romane Scaramanga yra nusakomas kaip mafijozas, filme yra išryškintas jo noras užvalgyti pasaulį. Hugo Drax (Moonraker). Pradžioje serą Hugo Draxą vienuoliktame Džeimso Bondo filme turėjo vaidinti legendinė britų žvaigždė Jamesas Masonas, tačiau pasikeitus aplinkybėms šį vaidmenį gavo Michaelas Lonsdale'as, nes tai buvo finansiškai patogesnis variantas. Atitolęs nuo raudonplaukio, į beždžionę panašaus, vulgaraus blogiečio, kuris buvo piešiamas romane, šis aktorius sukūrė švelnų, arogantišką aristokratą, su nenusakoma panieka žmonijai. Maxas Zorinas (A View to a Kill). Christopheris Walkenas yra suvaidinęs daugybę šaltakraujų psichopatų, tačiau vienas iš geriausiai žinomų – beprotis platininiais plaukais, kurį jis suvaidino keturioliktame Bondo filme. Gimęs po nepavykusio eksperimento, Zorinas vysto planą sugriauti Silicio slėnį ir tai sukuria siužetą keturioliktajam Džeimso Bondo filmui. Nors pradžioje šis vaidmuo buvo pasiūlytas Davidui Bowie, sunku įsivaizduoti šiame amplua ką nors kitą. Elektra King (The World Is Not Enough). Vienas iš retų atvejų, kai blogietis Bondo filme yra moteris. Prancūzų aktorė Sophie Marceau devynioliktajame filme visus nustebina atskleisdama, jog nėra eilinis agento 007 aistros objektas, o tik naudoja savo moteriškus kerus siekdama priartėti prie Bondo ir jį žiauriai sunaikinti. Jos bandymas nužudyti jį antikvarinėje kankinimų kėdėje, iki šiol yra  laikomas viena įspūdingiausių ir žiauriausių scenų Bondiados istorijoje.   Le Chiffre (Casino Royale). Rašalo juodumo plaukai, kraujuojanti akis bei liesas blyškumas priverčia šį personažą supanašėti su lavonu. Danų aktoriaus Madso Mikkelseno įkūnytas paslaptingasis teroristas Le Chiffre veda agentą 007 prie jo galimybių ribos, metodiškai jį kankindamas siekiant išgauti informaciją. Šį personažą pripildęs sadizmo, aktorius visus nustebino taip pat gavęs žmogėdros Hanibalo vaidmenį. Raoulis Silva (Skyfall). Javieras Bardemas nepaisė jokių ribų vaidindamas kibernetinį teroristą. Kerštingasis Silva visose situacijose, ar tai būtų metro avarija ar Bondo viršininkės nužudymas, yra vienu žingsniu pirmiau nei filmo herojai. Aktorius savo tekstą išvertė į gimtąją, ispanų kalbą, kad geriau pasiruoštų vaidmeniui bei į jį įsigilintų.

Dar kartą apie Radvilas
Apie Radvilas – lietuvių kilmės didikų giminę, iškilusią XVI a. pradžioje ir vyravusią ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir pasaulio politiniame ir kultūriniame gyvenime iki XVII a. antrosios pusės, o taip pat nemažą vaidmenį vaidinusios ir XVIII a., parašyta daugybė straipsnių, tačiau apie Radvilas, kurie priklausė taip vadinamajai „Berlyno atšakai“ mūsų literatūroje mažai teužsimenama. Nuo XVIII a. pradžios didelę įtaką Abiejų Tautų Respublikai ėmė daryti Rusija. Buvo bandoma vykdyti reformas. 1791 metais gegužės 3 d. sudaryta Konstitucija (yra išversta į lietuvių kalbą), tačiau buvo jau per vėlu ir per įvykusius tris padalijimus valstybė buvo sunaikinta. Per Pirmąjį padalijimą (1772 m) valstybę pasidalino Rusijos imperija, Prūsijos karalystė ir Austrijos imperija. Per antrąjį (1793 m.) – Rusijos imperija ir Prūsijos karalystė. Per trečiąjį (1795 m.) – Rusijos imperija, Prūsijos karalystė ir Austrijos imperija. Dėl vis ryškėjančio valstybės sunaikinimo XVIII a. antroje pusėje keitėsi aristokratijos bei bajorijos vaidmuo. Tai turėjo įtakos ir Radvilų giminei: vieni jų tęsė darbus valstybės naudai, kovojo už jos savarankiškumą ir nepriklausomybę, o kiti nuėjo su taip vadinamais targovitėnais, kurių tikslas buvo su Rusijos pagalba likviduoti Ketverių metų Seimo pažangias reformas ir Gegužės Trečiosios konstitucijos nustatytą Abiejų Tautų Respublikos santvarką. 1795 m. įvykęs Lietuvos ir Lenkijos padalijimas, LDK didelės dalies atitekimas Rusijai vertė Radvilas ieškoti „naujos Tėvynės“. Likimas išblaškė kunigaikščius Radvilas beveik po visą pasaulį. Juos galima buvo sutikti Rusijoje, Anglijoje, Šveicarijoje Lenkijoje, Prancūzijoje, JAV, Italijoje ir kt. šalyse. Nemaža dalis paskutiniosios Radvilų Nesvyžiaus – Olykos atšakos atstovų pradėjo sąžiningai tarnauti Austrijos, Rusijos monarchams kiti. pasirinko „naują Tėvynę“ – Prūsiją, o dar kiti savo likimą siejo su Varšuvos kunigaikštyste, vėliau autonomine Lenkijos Karalyste. Kunigaikštis Antanas Henrikas Radvila gimė Vilniuje 1775 m., mokėsi Getingeno universitete, tačiau daug laiko praleido Berlyne. Dar jaunystėje jam susiformavo nuostata, kad lenkai turi bendradarbiauti su Prūsijos valdžia. Tuo pačiu jis puoselėjo lenkų idėją – atgaivinti Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. ribose.1796 m Radvila vedė Frederiką Daratą Liudviką iš Hohencolernų giminės, Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo II Didžiojo seserį ir Ferdinando Augusto Hohencolerno dukrą. Suartėjęs su jos šeimos nariais, kartu planavo sustiprinti Prūsijos ir Lenkijos bendradarbiavimą. 1815 m įvyko taikos kongresas, po kurio Antanas Henrikas Radvila tapo Prūsijos valstybės tarybos nariu ir buvo paskirtas pirmuoju vieninteliu autonominės Poznanės Didžiosios kunigaikštystės kunigaikščiu – vietininku. Šios pareigos buvo daugiau reprezentacinės, bet kunigaikščiui pradžioje suteikė galimybę turėti didelę politinę įtaką. Kiek vėliau jo valdžia buvo apribota Berlynu. Lenkų istorikų nuomone, kunigaikščio charakterio dėka lenkams pavyko išvengti germanizacijos, kuri jau senokai lietė senosios Prūsijos gyventojus. Po 1830 – 1831 m. Lenkijoje įvykusio sukilimo vasalinė Poznanės kunigaikštystė pavadinta Poznanės provincija, kuri pradžioje buvo Prūsijos, o vėliau Vokietijos imperijos sudėtyje. Pasinaudojus šia situacija, Radviloms atsivėrė kelias į Berlyną. Radvilų giminės „Berlyno atšakos“ pradininku laikomas Nesvyžiaus – Olykos, jaunesniosios Klecko šakos atstovas Antanas Henrikas Radvila – Prūsijos ir Vokietijos valstybės ne tik karinis veikėjas, generolas, bet ir gabus kompozitorius, violončelininkas, dainininkas bei gitaristas. Antanas Henrikas Radvila stipriai mylėjo savo Tėvynę, todėl dėjo dideles pastangas lenkų kultūros puoselėjimui Poznanės Didžiosios kunigaikštystės sostinėje. Poznanėje jis suorganizavo keturias lenkų meno parodas, nors dėl to labai buvo nepatenkinta Prūsijos valdžia. Skaitytojo dėmesio nusipelno ir tai, kad kunigaikštis Antanas Henrikas Radvila bendravo su labai įžymiais žmonėmis: italų genijumi Nikolo Paganini, kompozitoriumi Liudviku van Bethovenu, lenkų kompozitoriumi ir pianistu Frederiku Šopenu, poetu Johanu Volfgangu Gete. Turbūt mažai kam žinoma, kad pirmasis sukurti muzikos libretą „Fausto“ operai ir ją parengti scenai užsibrėžė Antanas Henrikas Radvila. Kunigaikštis turėjo rūmus Berlyne, kuriuose vykdavo aukštuomenės vakarai. 1830 –1831 m. Lenkijos karalystėje vyko sukilimas .Antano Henriko Radvilos brolis Mykolas Gedeonas Jeronimas buvo vienas iš jo vadų. Pradžioje jis buvo išrinktas Administracinės tarybos nariu, o atsistatydinus diktatoriui Chlapinskiui, buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu. Dėl tokių brolio žygių Antanui Henrikui Radvilai teko atsisveikinti su politine karjera, tačiau meno srityje Poznanėje paliko jis didelius pėdsakus. Antanas Henrikas Radvila visą gyvenimą jautė nostalgiją savo tėvynei, stengėsi, kad šeimoje būtų nepamiršta lenkiška praeitis. Savo dukras ištekino už lenkų aristokratų, o sūnus apvesdino su lenkaitėmis. Be to, jie abu tarnavo Lenkijos kariuomenėje. Antanas Henrikas Radvila mirė 1833 m. Berlyne, Vokietijoje, ir su žmona palaidoti Poznanės arkikatedroje. Kiekvienais metais čia vyksta tarptautiniai muzikos festivaliai „Šopenas rudens spalvose“, pašvęsti kunigaikščiui Antanui Henrikui Radvilai.Nemaža nuopelnų yra padarę ir kunigaikščio sūnūs. Vilhelmas Povilas Radvila gimė 1797 m. Berlyne. Tarnaujant Prūsijos kariuomenėje, jam buvo suteiktas generolo laipsnis. 1847 m. išrenkamas Prūsijos ponų rūmų nariu. Kai 1848 m. vyko balsavimas dėl Poznanės Didžiosios kunigaikštystės įtraukimo į Vokiečių sąjungą, Vilhelmas Povilas Radvila balsavo prieš Poznanės įtraukimą į Vokiečių sąjungą. Nuo 1860 m. jis vadovavo Prūsijos inžineriniam korpusui. Vilhelmo Povilo namuose buvo griežta tvarka – visi kalbėjo vokiečių arba prancūzų kalbomis. Tiesa, apie lenkišką kilmę čia buvo užsimenama, tačiau nė vienas tos šeimos narys nesilankė Lenkijoje ir neaplankė ten esančių jų dvarų. Kunigaikščio nuopelnas, kad jis pasisakė už leidimą Poznanės mokyklose ir teismuose vartoti lenkų kalbą. Šis Radvilų atžala buvo sąžiningas karinis veikėjas, apdovanotas daugybe valstybinių ordinų ir medalių. Kitas Antano Henriko sūnus Boguslavas Frederikas Radvila gimė 1809 m. Karaliaučiuje. Jis buvo Prūsijos valstybės ir karinis veikėjas, generolas. Jiedu su broliu pastoviai gyveno Berlyne ir ištikimai tarnavo Prūsijos karaliui. Boguslavo žmona kunigaikštytė Leontina Clary et Aldringen, vyresnioji brolio Bpguslavo Radvilos žmonos Matildos sesuo.Jis, kaip ir brolis, 1848 m. balsavo prieš Poznanės įtraukimą į Vokiečių sąjungą. Kunigaikštis Boguslavas Frederikas Radvila buvo labai religingas. Jo pėdomis pasekė dalis vaikų: sūnus Vladislovas Radvila tapo jėzuitų vienuoliu, Edmundas Radvila – benediktinu. 1873 m. Edmundas Radvila mokykloje dėstė tikybą. Prūsijos valdžia reikalavo, kad lenkų vaikams tikyba būtų dėstoma vokiečių kalba, tačiau kunigaikštis jiems nepakluso. Matydamas nesutarimus tarp valdžios ir kunigaikščio, kardinolas Mečislovas Ledochovskis Edmundą Radvilą pasikvietė į Romą, ir čia kunigaikštis tapo dešiniąja kardinolo ranka. Kai atėjo laikas Edmundą Radvilą skirti vyskupu, Vokiečių valdžia jį nubaudė, neaprobuodama šio paskyrimo. Kunigaikštis Frederikas Radvila mirė 1873 m. Berlyne. Frederikas Vilhelmas Ferdinandas Antonijus Radvila, o kai kuriuose šaltiniuose tiesiog vadinamas Antanu Vilhelmu Radvila, gimė 1833 m. Cieplicoje prie Elblono. Pradžioje jis turėjo Prūsijos pilietybę, o vėliau Vokietijos. Baigęs Berlyno karo akademiją, sėkmingai atliko karinę tarnybą artilerijos dalinyje. Prūsijos ir Vokietijos karinis veikėjas tarnavo Prūsijos kariuomenėje, užsitarnavo generolo laipsnį. Buvo Prūsijos karaliaus, o vėliau ir Vokietijos imperatorių adjutantas. Antano Vilhelmo Radvilos tiesioginiai viršininkai buvo Vilhelmas I, Frydrichas III ir Vilhelmas II. Antanui Vilhelmui Radvilai karinėje tarnyboje darbas sekėsi, todėl Prūsijos valdžios buvo įvertintas ir apdovanotas ordinais ir medaliais. Kunigaikščio asmeninis gyvenimas susiklostė taip pat sėkmingai. Jis vedė prancūzaitę, kuri turėjo gerą išsilavinimą. Jos dėka jų namuose Berlyne lankydavosi aukšto luomo žmonės, kurie labai vertino bendrystę su kunigaikščio šeima. Svarbus kunigaikštienės Radvilienės nuopelnas tas, kad jos dėka prasidėjo Nesvyžiaus rūmų atgimimas ir prie pilies pasodintas dar iki šių dienų išlikęs parkas. Antanas Vilhelmas Radvila mirė 1904 m. Berlyne. Tai buvo paskutinis Radvilų giminės atstovas, susijęs giminystės ryšiais su Hohencolernais. Mirdamas jis „užbaigė Berlyno Radvilų epochą“. Šaltiniai Antanas Henrikas Radvila. LIETUVIŠKOJI TARYBINĖ ENCIKLOPEDIJA, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 306 psl. Witold Banach „Radziwillowie“ – Burzliwe Losy Slynnego Rodu. Wydawnictwo Poznanskie, 2017, psl. 214. Norman Davies Europa London 1997, Vilnius 2002 psl. 499, psl. 746 Doc. Dr. Genutė Kirkienė Radvilų likimas XIX – XX a. Dr. Virginija Elena Bortkevičienė, Dr. med. Juozas Prasauskas

Kanų kino festivalis
Kanų festivalis (pranc. Festival de Cannes) – nuo 1939 m. rengiamas kasmetinis kino festivalis, vykstantis Kanų miestelyje Pietų Prancūzijoje ir laikomas vienu prestižiškiausių pasaulyje. Festivalyje rodomi pilnametražiai ir trumpametražiai meniniai bei dokumentiniai filmai iš viso pasaulio. Iš tikrųjų kino festivalio istorija prasidėjo ne 1939 m., jo oficialaus atidarymo dieną, o aštuoneriais metais anksčiau. Tuo metu Europoje dominavo Venecijos kino festivalis, įsteigtas fašistų partijos lyderio Benito Musolinio iniciatyva. Vadui įdėmiai stebint, pagrindinis prizas būdavo skiriamas filmams, vienaip ar kitaip šlovinusiems diktatūrą ir fašizmą. Taip atsitiko ir 1938 m., kai nugalėjo filmai „Pilotas Lučianas Sera“ ir „Olimpija“. Pirmasis buvo sukurtas vadovaujant diktatoriaus sūnui Vitorijui Musoliniui, antrąjį nufilmavo Leni Ryfenštal, Trečiojo Reicho propagandininkė, mylima Hitlerio režisierė. Laimei, tarp festivalio svečių buvo Prancūzijos aktorių sąjungos direktorius Filipas Erlanžė. Grįždamas iš seanso, jis nusprendė, kad reikia įkurti alternatyvų kino festivalį, kurio apdovanojimai būtų skiriami ne už ištikimybę diktatūrai, o už filmo vertę. Įtakingo F. Erlanžė, kurį palaikė Paryžiaus inteligentija, paklausė Prancūzijos švietimo ministras Žanas Zejus, ir festivalio vieta buvo pasirinktas aristokratiškos dvasios, nedidelis, bet gana garsus Kanų miestelis. Jame anksčiau poilsiaudavo rusų kunigaikščiai, anglų lordai ir prancūzų intelektualai. Vaišingi ir saulėti Kanai pasirodė esantys ideali vieta festivaliui surengti. Be to, mieste buvo išplėtota viešbučių infrastruktūra, o kino festivalis buvo sumanytas kaip pasaulinio lygio šou, į kurį, kaip buvo tikimasi, atvyks daugybė svečių iš įvairių šalių. 1939 m. rugpjūtį, likus kelioms savaitėms iki festivalio atidarymo, Kanuose prisišvartavo pirmieji laivai, atgabenę Holivudo žvaigždes, tūkstančiai turistų užplūdo Kruazetės krantinę, kad nors viena akimi pamatytų bulvaru vaikštinėjančias garsenybes. Vadovauti festivalio žiuri sutiko pats kinematografo tėvas Luji Liumjeras. Organizatoriai tikėjosi grandiozinės sėkmės. Ir pirmasis Kanų kino festivalis tikrai galėjo tapti pasaulinio masto kultūros įvykiu, jeigu nebūtų įsikišusi politika. Praėjus vos dienai po atidarymo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė linksmybes. Niekas nemanė, kad kito festivalio laukti prireiks net 6 metus. Antrą kartą Kanų kino festivalis surengtas tik 1946 m. Pirmaisiais sugrįžimo metais jį persekiojo nesėkmės. Dėl nepakankamo finansavimo 1948 ir 1950 m. festivalis net nebuvo rengiamas. 6-ame dešimtmetyje, kaudamiesi dėl blėstančio dėmesio festivaliui, organizatoriai nutarė pagrindinį dėmesį skirti garsenybėms. Sofi Loren, Greisė Keli, Alenas Delonas, Džina Lolobridžida, Kirkas Duglasas, Romi Šnaider ir kitos visuomenės mylimos žvaigždės gerokai kilstelėjo festivalio lygį. Tada nuspręsta ir patį festivalį pradėti rengti pavasarį, kai pasirodo daug naujų filmų, kurie iki rudens jau praranda „šviežumą“. Svarbiausias festivalio apdovanojimas yra „Auksinė palmės šakelė“ (Palme d‘Or), teikiama už geriausią festivalio filmą, savo pavadinimą gavęs 1955 m. (prieš tai trofėjus buvo vadinamas tiesiog Didžiuoju prizu). Jo idėją pasiūlė Paryžiaus juvelyras Liusjenas Lazonas, festivalio žiuri pirmininko, režisieriaus Žano Kokto, draugas. Juvelyras manė, kad naujasis prizas turi kelti asociacijas su Kanų simboliu - palmėmis, išsirikiavusiomis išilgai Kruazetės krantinės. O ir pats bulvaras tapo legenda ne tik dėl savo architektūros, įrašytos į Prancūzijos kultūros paveldo sąrašą - kiekvieną gegužę, kol vyksta festivalis, krantinė virsta gyvų žvaigždžių alėja, o kai kada - ir zoologijos sodu. 1976 m. režisierius Lukinas Viskontis, lydimas pagrindinių savo filmo „Leopardas“ herojų, Burto Lankasterio ir Klaudijos Kardinalės, Kruazetės bulvare pasirodė vedinas tikru leopardu. Savotiška filmo reklamos akcija buvo sėkminga - filmas pelnė „Auksinę palmės šakelę“. Iki 8-ojo dešimtmečio kino festivalio populiarumas išaugo tiek, kad speciali komisija pradėjo savarankiškai atrinkinėti filmus, dalyvausiančius festivalio programose. Iki tol filmus siūlydavo šalys, kuriose jie buvo sukurti. Dabar kiekvienais metais festivalio valdyba paskiria kelias vertinimo komisijas, paprastai sudarytas iš iškilių tarptautinių kino menininkų, atsižvelgiant į jų nuopelnus kinui ir reputaciją tarp kolegų.