Daugiau 
 

Istorinė teisybė Dniepre

05/27/2016 Aidas
voloshina-966

Ši istorija prasidėjo balandžio 9 dieną, kai Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą dėl komunistinio ir nacistinio totalitarinių režimų pasmerkimo, uždrausdama jų propagandą ir simboliką. Į draudimą pateko ne tik raudonos vėliavos, bet ir apskričių, rajonų ir įvairių gyvenviečių pavadinimai, kuriuose yra kokių nors nuorodų į sovietinį laikotarpį. O jau gegužės 19-ąją, praktiškai vykdant šalies dekomunizacijos įstatymą, buvo pakeisti 22 miestų pavadinimai, tarp kurių pateko ir Dniepropetrovskas, kuris dabar nešioja vardą, kuriuo jį nori vadinti jo paties gyventojai – Dniepras.

Būtent Dniepropetrovsko – kadaise taip pavadinto bolševizmo veikėjo Grigorijaus Petrovskio, uolaus Holodomoro politikos, nusinešusios milijonus gyvybių, vykdytojo ir daugelio prieš ukrainiečius nukreiptų represinių kampanijų kuratoriaus, garbei – pavadinimo pakeitimas iššaukė Rusijos politikų kritikos audrą. Maskvos politikai ir viešosios nuomonės lyderiai, savo pasaulio centru laikantys miestą, išsidėsčiusį palei Maskvos upę, įnirtingai išjuokė ukrainiečius už miesto pavadinimą „Dniepras“, sutampantį su upės, prie kurios jis yra įsikūręs, vardu. Oficiali Rusijos Užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova Aukščiausiosios Rados deputatus išvadino „zombiais“ ir pajuokavo Rusijos valdančiųjų sluoksniui būdingu „žemiau juosmens“ stiliumi, pareiškusi, kad po Ukrainos valdžios sprendimo Dniepropetrovską pervadinti Dniepru, ji ėmė nerimauti dėl tokių miestų kaip Chersonas ar Zaporožė (leisdama suprasti, kad jų sutrumpinimai rusiškai skambėtų vulgariai).

„Po tokių sprendimų, kurie yra absoliučiai atitrūkę nuo istorinių realijų, aš, atvirai kalbant, pradėjau išgyventi dėl galimo kitų miestų, tokių kaip Chersonas ar Zaporožė, pavadinimų sutrumpinimo“, – spaudos konferencijoje Sočyje sakė ji.

Nebuvo apseita ir be „grasinimų“. Transporto ministras Maksimas Sokolovas pareiškė, kad Ukraina turės apmokėti tarptautinių kodų pakeitimus, kuriuos teks atlikti, Dniepropetrovskui oficialiai pavirtus Dniepru. Pasak jo, miestų pavadinimų keitimas – „brangus reikalas, už kurį yra atsakinga pakeitimo iniciatorė“. Sokolovas taip pat pridūrė, kad Rusija yra pasirengusi pakeitimus įvesti ir į savo kartografijos šaltinius ir bazes, „jei tik visas reikiamas išlaidas už tarptautinių kodų keitimus žada padengti Ukraina“.

O Rusijos aviacijos departamento vadovas Aleksandras Neradko, priminęs, kad oro uostų pavadinimų pakeitimas yra brangus malonumas, išreiškė viltį, kad ukrainiečiai atsisakys savo planų atsikratyti galutiniais komunistiniais simboliais.

„Mes kol kas negavome jokios informacijos. Jie gali pakeisti miesto pavadinimą, tačiau nepakeisti oro uosto pavadinimo ir abreviatūros. Galbūt jie persigalvos ir nuspręs pataupyti biudžeto lėšas“, – sakė jis.

Taip kalba atstovas šalies, kurioje pilna miestų, kurių oro uostų koduotės nebeturi nieko bendra su dabartiniais jų pavadinimais: Sankt Peterburgas – LED, Samara – KUF, Vladikaukazas – OGZ, Biškekas – FRU ir taip toliau. Miestai pavadinimus keitė (kai kurie – ne kartą), o koduočių niekas nekeitė. Tik va, apie ukrainiečius ir jų koduotes ponai rusai dabar turi tvirtą nuomonę.

Kad ir kaip būtų keista, užuominą apie tai, kas iš tiesų vyksta tarp Rusijos ir Ukrainos, mums davė ne kas kitas, o Michailas Gorbačiovas. Gegužės 22-osios dienos interviu „The Sunday Times“ buvęs Sovietų Sąjungos vadovas pareiškė, kad Krymo ir Sevastopolio prijungimas prie Rusijos teritorijos 2014 metų kovą buvo teisingas sprendimas. Žmogus, kaip laikoma, „sugriovęs Blogio imperiją“, pasakojo, kad būtų pasielgęs lygiai taip pat kaip dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, jei tik būtų „atsidūręs analogiškoje situacijoje“.

„Vienintelė tikra priežastis, dėl kurios nebūčiau to daręs [vykdęs ginkluoto Ukrainos teritorijos užėmimo ir aneksijos] – jei vis dar būčiau valdžioje, Sovietų Sąjunga toliau egzistuotų, o Krymas būtų jos dalimi“, – pabrėžė jis.

Gorbis pats to nenorėdamas atskleidė pačią Kremliaus pasaulėžiūros esmę. Kalbėdamas apie tai, kad vienintelis dalykas, kuris galėjo apsaugoti Krymą nuo įsiveržimo, tai SSRS egzistavimas, jis nurodė, kad rusiškos agresijos prieš Ukrainą priežastis yra ne kas kitas, kaip akivaizdus šios valstybės, kadaise buvusios sovietine kolonija, suverenitetas. Drauge nuskambėjo ir labai akivaizdus prisipažinimas, kad 2014 metų pradžioje nepriklausoma ir atskira valstybė Rusija nebeturėjo jokių kitų svertų prieš nepriklausomą ir atskirą valstybę Ukrainą, tik karinį įsiveržimą į jos teritoriją. Kai Putinas, aiškindamas Krymo prijungimą prie Rusijos kalba apie „sąsagas“ ar „istorinio teisingumo atstatymą“ – jis meluoja. Tikroji priežastis – sunaikinti tą, kas nebepaklūsta ir nebenusileidžia „sovietinių sąsagų“ diktatui. Tikroji priežastis – Maskvos nesugebėjimas sustabdyti natūralaus ir visiško Sovietų Sąjungos palikimo išnykimo, formuojant „apylinkes“ iš absoliučiai suverenių politinių vienetų, nebepasiduodančių buvusio sovietinio centro kontrolei.

Gorbačiovas kalbėjo, kad intervencijai pagrindo nebūtų, jei gyvuotų SSRS arba jei posovietinę politinę ir socialinę erdvę valdytų vienas centras, o Krymas būtų likęs bendros su Maskva politinės erdvės dalimi. Viso to jau seniausiai nėra, tad jo kalbos skamba kaip nuo realybės atitrūkusios egoistinės svajos. Minėtame interviu jis pasakė ir daugiau dalykų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Nelabai nustebinęs buvo ir jo aiškinimas „The Sunday Times“ žurnalistui, kad kas jau kas, o Jungtinės Valstijos džiaugėsi Sovietų Sąjungos subyrėjimu: „Po stalu amerikiečiai džiaugsmingai trynė rankomis“, sakė pirmasis ir paskutinysis SSRS prezidentas, dalindamasis savo tuomet vykusių įvykių ir procesų versija. Akivaizdu, kad Michailas Gorbačiovas demonstruoja tokį patį nesigaudymą istoriniuose procesuose, kaip ir dabartinis imperinių ambicijų apakintas Rusijos vadovas. Na, žinoma, kad kaltas Valstybės departamentas ir amerikiečiai, o ne savaime suprantamas ir logiškas sovietinio teroru ir vergija pagrįsto valstybės modelio negalėjimas egzistuoti globalinio pasaulio sąlygomis.

Aukšto rango rusai nuolatos prasitaria, kokia yra jų nuolatinio ir akylo dėmesio vidiniams Ukrainos reikalams ir sprendimams priežastis. Jie niekaip nenori pagaliau palaidoti numirėlio, šį pasaulį negrįžtamai palikusio prieš ketvirtį amžiaus. Štai kodėl šiandien Ukrainoje vykdomas dekomunizacijos procesas sukelia tokį maniakišką susierzinimą žmonėms, kurie, šiaip jau, vien dėl savo užimamų pareigų turėtų verčiau rūpintis visai kitais dalykais ir spręsti visai kitas problemas. Rusijos elitas net dreba, kaip norėtų perrašyti istoriją, sugrįžti atgal, tačiau neturėdami resursų ir galimybių to padaryti, eina paprastesniu keliu – tiesiog neigia valstybines sienas, šalių suverenitetus bei savo pačių bėjėgiškumą ir sąstingį progreso ir pokyčių akivaizdoje. Rusija neatkuria ir neatstato imperijos. Ji atsisako tikėti jos mirtimi ir naudoja ginkluotą agresiją ten, kur kadaise tironiškai valdė sovietinė imperija.

Šiuolaikinė Rusija – jauna valstybė, kuri ne tik nesiekia atsikratyti į jos struktūrą sudėtų prieštaravimų, bet ir sąmoningai stengiasi imituoti sovietinę sistemą, kuri realybėje nebeegzistuoja. Tai, kaip Rusijos atstovai kalba apie Ukrainos teritoriją, miestus, pavadinimus, pirmiausia parodo, kaip jie suvokia save ir savo vietą pasaulyje, o tik paskui – šiuolaikinių rusų suvokimo apie procesus, vykstančius Ukrainoje, ypatumus. Rusijos Federaciją jos gyventojai (ne be valdžios propagandos pagalbos) mato kaip Sovietų Sąjungos liekaną, o ne ant jos griuvėsių sukurtą naują valstybę su visai kitomis problemomis ir kita realybe.

Kol Rusijos politikai nuo apostatų saugoja „bendrą sovietinę praeitį“, jų sąmonėje Rusijos Federacijos subjektai neegzistuoja. Kaip tik todėl jie nemato reikalo kurti šiandieninės Rusijos – labai įvairialypės ir nevienodos šalies – išgyvenimo, vystymosi ar klestėjimo mechanizmų. Vietoj to, kad imtųsi valdyti šalį, kurią turi (t.y. vos 25-erių metų Rusijos Federaciją), rusų valdžia verčiau žaidžia sovietinę valdžią. O tai labai pavojinga, mat tokia valdžia nepastebi tų šalį kamuojančių ekonominių, politinių ir istorinių problemų, kurios gali ilgainiui sugriauti valstybę. Tuo Putino Rusija panaši į psichiatrijos ligoninės pacientą, už „Napoleono komplekso“ slepiantį savo realaus gyvenimo košmarą.

Ukraina šalies dekomunizaciją vykdo dėl tos priežasties, apie kurią taip mėgsta kalbėti rusai. Ji siekia istorinės teisybės: juk laisvos ir demokratiškos valstybės miestai ir gatvės negali vadintis totalitarinio režimo budelių vardais.

Ukraina šalies dekomunizaciją vykdo dėl tos priežasties, apie kurią taip mėgsta kalbėti rusai. Ji siekia istorinės teisybės: juk laisvos ir demokratiškos valstybės miestai ir gatvės negali vadintis totalitarinio režimo budelių vardais. Atsisakydama sovietinės praeities, šiuolaikinė Ukraina kaip tik atiduoda duoklę istorijai. Sovietų Sąjungos fizinė egzistencija baigėsi jau seniai, o šiandien prieš mūsų akis ji nustoja gyvuoti ir mentaline prasme. Ukraina suinteresuota žengti pirmyn, todėl atsisako vaidmens isterinėje „iš pelenų iškylančios Sovietų Sąjungos“ inscenizacijoje. Dniepro gyventojai prie naujo savo miesto pavadinimo pripras taip pat, kaip priprato Sankt Peterburgo, Tverės, Samaros ir Volgogrado gyventojai. Miesto pervadinimas – tai ne bandymas pamiršti. Priešingai, tai yra bandymas prisiminti tikrąją kainą, kurią pasaulį privertė sumokėti Sovietų Sąjungos egzistavimas, tą kraują, kurį šis monstras praliejo, bandydamas kiek įmanoma ilgiau išlikti istorijoje. Nėra nieko keisto ar nesuvokiamo tame, kad ne visi ukrainiečiai supranta būtinybę galutinai sugriauti sovietinį panteoną. Tai reiškia, kad Ukraina turi pagaliau pati pradėti moralinį bolševizmo teismą, parodydama siaubingų sovietinių nusikaltimų mastą kiekvienam savo piliečiui. „Atsistojimas nuo kelių“ – tai sunkus ir skausmingas vadavimosi iš vergo vaidmens procesas. Kaip tik tuo dabar užsiėmusi Ukraina, keičianti ir perkėlinėjanti savo orientyrus. O Rusija verčiau liguistai mėgaujasi Vladimiro Putino sukurta iliuzija.

Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu