2014-aisiais, netrukus po to, kai Rusija jėga įsiveržė į Ukrainą ir įtraukė Krymą į Rusijos Federacijos sudėtį, Richardas Shirreffas atsistatydino iš NATO vyriausiojo sąjungininkų pajėgų Europoje vado pavaduotojo posto – vienų aukščiausių šios karinės sąjungos pareigų. Tuomet šis britų generolas padarė kai ką labai netikėto. Jis sukritikavo valdžią, kuriai prieš tai tarnavo, tikindamas, kad Didžiosios Britanijos išlaidų gynybai apkarpymas atsinaujinusios Rusijos agresijos metu buvo „milžiniška rizika“. Vėliau jis parašė romaną apie tai, kas galėtų nutikti, jei Jungtinė Karalystė ir kitos NATO narės nepakankamai investuos, kad atremtų Kremliaus kariuomenę. Jis savo knygą vadina „grožine literatūra“, tačiau sako, kad ji „paremta realybe“. Shirreffo romanas „2017: War With Russia“ įsivaizduoja situaciją, kaip maždaug šiuo metu kitais metais Rusija konsoliduoja savo kontrolę Ukrainos rytuose ir imasi ukrainietiško stiliaus karinio žygio į Latviją, taip destabilizuodama visą Baltijos regioną, sukeldama grėsmę pačiam 70 metų trukusiam NATO aljansui.
Šis scenarijus atrodo dar niūresnis ir realesnis prisiminus Donaldo Trumpo praėjusios savaitės pareiškimą, kad jis gali ir nesuteikti karinės paramos Baltijos šalims, jei jas pultų Rusija, nepaisant to, kad jos yra NATO narės, o aljanso sutartis skelbia, kad išpuolis prieš vieną šalį reiškia išpuolį prieš visas. Respublikonų kandidatas į prezidentus sakė, kad jo sprendimas priklausytų nuo to, ar puolamos šalys įvykdė savo finansinius įsipareigojimus iki 2024 m. gynybai skirti mažiausiai 2 procentus savo BVP. Kol kas šį tikslą yra pasiekusios vos 5 iš 28 NATO narių – JAV, JK, Graikija, Estija, Lenkija (Lietuva gynybai šiuo metu skiria 1,48 procento, o 2 procentų ribą planuoja pasiekti iki 2018-ųjų).
Viena vertus, Trumpas, kaip ir Shirreffas, bando priversti NATO nares Europoje skirti daugiau pinigų gynybai ir mažiau kliautis Amerikos karine galia. Kita vertus, Trumpas demonstruoja nenorą ginti NATO nares, o tai labai gąsdina Shirreffą.
„NATO kliaunasi Amerikos lyderyste ir amerikiečių pasirengimu, esant reikalui, besąlygiškai ateiti į pagalbą narėms, – sako Shirreffas. – Tad jei Baltuosiuose rūmuose turėsime prezidentą, nepasirengusį to padaryti, tai silpnina aljansą ir gali reikšti Europos ir JAV gynybos atsiskyrimą. Tai yra blogos naujienos ne tik Europai, bet ir JAV.“
Toks Trumpo pareiškimas demonstruoja radikalų atotrūkį nuo visų ligšiolinių kandidatų į JAV prezidentus nuo pat NATO įkūrimo 1949 metais saugumo politikos sampratos. Kai į aljansą pradedi žiūrėti iš merkantilinės pusės, kaip tai daro Trumpas, tampa sunku pagrįsti ir pateisinti daugelį naujos tarptautinės sistemos, prie kurios kūrimo po Antrojo pasaulinio karo smarkiai prisidėjo Jungtinės Valstijos, funkcijų. Tačiau šias funkcijas pagrįsti tampa daug paprasčiau, kai imame svarstyti ilgalaikius Amerikos ekonominius ir saugumo interesus.
„Mes norime, kad sąjungininkai palaikytų taiką, kovotų drauge su mumis karuose, kai reikia ginti mūsų bendras vertybes, – neseniai „Washington Post“ aiškino buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFaulas. – Stiprinti abejones dėl mūsų gynybinių įsipareigojimų NATO tam, kad priverstume latvius ar slovėnus vienu procentu padidinti išlaidas gynybai, nėra racionali strategija.“
Tačiau šį trečiadienį Trumpas žengė dar toliau, pademonstruodamas toleranciją Rusijos grobuoniškoms nuotaikoms, kai spaudos konferencijos metu sakė galimai pripažinsiąs Krymą Rusijos teritorija ir panaikinsiąs sankcijas Rusijai. Toks Trumpo pareiškimas turėjo sukelti daug džiaugsmo Rusijoje, jau ir taip patenkintoje galima Trumpo pergale lapkritį. Tačiau jis galimai sukels mažiausiai tiek pat baimės buvusiose sovietinėse respublikose. Vos per dvi savaites šis kandidatas į prezidentus ne tik ėmė kvestionuoti NATO naudą, bet ir pasėjo nepasitikėjimą Amerika buvusiose Rytų bloko šalyse.
„Jos daugiau nei atitiko kriterijus narystei NATO, o jų su Ukrainos geopolitine situacija net negalima lyginti, – sako jis. – Lietuva, Latvija ir Estija yra NATO priešakinėse linijose, todėl jos aljansui yra labai svarbios ir reikšmingos.“
Kai 2014 metais prorusiškų pažiūrų kovotojai užėmė valdžios pastatus Krymo sostinėje Simferopolyje, o vėliau surengė referendumą, kuriame dauguma rinkėjų išreiškė norą prisijungti prie Rusijos, Vakarai reagavo piktai ir paskyrė Rusijai įvairias sankcijas, kurios (net pats Putinas tai pripažino) neigiamai paveikė Rusijos ekonomiką, ir taip nukentėjusią nuo sumažėjusių naftos kainų. Praėjusiais metais, per Krymo aneksijos metines, JAV valstybės departamentas išplatino pareiškimą, kuriame sakė: „Mes nepripažįstame ir nepripažinsime Krymo aneksijos ir reikalaujame, kad prezidentas Putinas nutrauktų savo šalies vykdomą okupaciją Kryme.“
Jei Trumpas taps prezidentu, ši Amerikos pozicija gali keistis, o jei tai nutiks, nerimauti teks ne tik Ukrainai. Nerimaus ir Gruzija – dar viena posovietinė šalis, kurios sukilusiems Abchazijos ir Pietų Osetijos regionams Rusija 2008 metais suteikė karinę paramą ir, po trumpo karo su Gruzija, padėjo nuo jos atsiskirti. Naujausi Rusijos kariniai mokymai, o taip pat įvairūs pareiškimai kelia nerimą Rytų Europoje – Lenkijoje ir Baltijos valstybėse, kurios ribojasi su Rusija.
Shirreffas mano, kad Rusijos planai dėl Baltijos šalių gali smarkiai priklausyti nuo to, kas sėdi Baltuosiuose rūmuose, o akivaizdi Trumpo simpatija Putinui ir jo pasaulėžiūrai nėra naudinga nei Europai, nei Amerikai.
„Kremliaus vadas, svarstydamas, ar verta bandyti veržtis į Baltijos šalis, neabejotinai pirmiausia apsvarstys, kokia tikimybė, kad už tai jam neteks skaudžiai atsiimti. Jei jam pasirodys, kad Amerika į tai žiūri pro pirštus, pasaulis nuo to taps pavojingesne vieta“, – sako Shirreffas.
NATO ir kitos organizacijos tokius galimus Rusijos įsiveržimo į Baltijos šalis scenarijus svarsto ir projektuoja jau ilgus metus; pavyzdžiui, po 2014-2015 metų strateginių potencialaus įsiveržimo pratybų analizės, „Rand Corporation“ padarė išvadą, kad NATO resursai nebuvo pakankamai mobilizuoti, kad būtų galima apginti Baltijos šalis nuo Rusijos įsiveržimo. Shirreffas su šiuo įvertinimu sutinka, nepaisant NATO naujausių planų dislokuoti keturis batalionus (apie 4 000 karių) Lenkijoje ir Baltijos šalyse.
Pasak Shirreffo, Rusijos-NATO konfliktas gali eskaluoti pačiais baisiausiais būdais. Generolas priminė, kad Rusija integruoja branduolinį aspektą į visus savo karinės doktrinos aspektus, kas įtraukia ir „branduolinės deeskalacijos“ sąvoką. Putinas, pavyzdžiui, gali užpulti ir okupuoti Baltijos šalis, ir tuomet, iki NATO spėjant atsirevanšuoti, pagrasinti numesti taktinį branduolinį ginklą ant kokio nors NATO taikinio. Putinas yra nusiteikęs atkurti Rusiją kaip didelę galią, o NATO ir Europos Sąjungą, kurios įžengė į tradicinę Rusijos įtakos sferą, priimdamos į savo tarpą Lietuvą, Latviją ir Estiją, laiko savo priešininkėmis.
„Esu tikras, kad jis ypatingai trokšta NATO griūties. Ar gali būti geresnis būdas sunaikinti NATO, nei pasigriebti Baltijos šalis, pagrasinant branduoliniu ginklu? Jei NATO atsitraukia, tai reiškia aljanso suirimą. Tai labai tikėtina“, – sako Shirreffas, pridurdamas, kad jei Amerikos prezidentu būtų Trumpas, Putinui net nereikėtų tokio masto grasinimų, kad NATO kapituliuotų ir sugriūtų.
„Šis variantas yra spekuliacija, koks galėtų būti pats blogiausias variantas. Tačiau pažiūrėkime į tai, kaip Rusija kariauja. Ji nedaro to puse kojos, ji koncentruoja jėgą ir daro tai negailestingai“, – pridūrė Shirreffas.
Žinoma, Rusija gali eiti ir nuosaikesniu keliu ir panaudoti ribotą jėgą ar kokį „atsitiktinį susidūrimą“ pasienyje, kad patikrintų NATO įsipareigojimus Baltijos šalims. Rusija elgėsi itin drąsiai ir akiplėšiškai Ukrainoje 2014-aisiais ir Gruzijoje 2008-aisiais, tačiau nė viena tų šalių nepriklauso galingiausiam pasaulio kariniam blokui, kaip Baltijos šalys.
Kai buvo aptariama Ukrainos situacija, daugelis ekspertų, tame tarpe ir pats Shirreffas, sakė, kad Ukraina yra „per toli“, kad ją būtų galima apginti Rusijos agresijos atveju, todėl ji nėra tinkama kandidatė tapti NATO nare. Tačiau ar to paties negalima pasakyti apie Lietuvą, Latviją ir Estiją, kurios į NATO sudėtį buvo priimtos 2004-aisiais? Jos yra vienintelės buvusios sovietų respublikos aljanso sudėtyje, jos ne tik turi sieną su Rusija, bet ir skiria Rusiją nuo jos Kaliningrado srities, kur yra dislokuota Rusijos ginklų sistema ir šalies Baltijos flotilė. Net diskutuojama, ar NATO nepažeis 1997 metų susitarimo su Rusija, nuolat dislokuodama pajėgas Baltijos šalyse. Šios šalys tiesiogiai išbando NATO ribas. Ar NATO, į savo tarpą priėmusi Baltijos šalis per pakankamai gerų santykių su Rusija laikotarpį, viršijo savo įgaliojimus, davė pažadus, kurių nesugebės ištesėti, ir nereikalingai sukėlė priešiškas nuotaikas Rusijoje?
Jeffrey Tayleris 2002-aisiais savo straipsnyje „The Atlantic“ perspėjo: „Jei NATO plėsis įtraukdama Baltijos šalis, ji rizikuoja įsigyti įtampos su Rusija židinį, kuris gali pastatyti aljansą į pavojų ar net jį sugriauti.“
Tačiau Shirreffas su tokiomis spekuliacijomis griežtai nesutinka. Pasak jo, Baltijos šalys yra demokratiškos, vakarietiškos ir „vertos būti ginamos“.
„Jos daugiau nei atitiko kriterijus narystei NATO, o jų su Ukrainos geopolitine situacija net negalima lyginti, – sako jis. – Lietuva, Latvija ir Estija yra NATO priešakinėse linijose, todėl jos aljansui yra labai svarbios ir reikšmingos.“
Ak, kad tik respublikonų kandidatas į prezidento postą tai kažkaip pagaliau įsisąmonintų.
Nuotraukoje: JAV kariai mokymuose Lietuvoje
