Okupuotojo Donbaso teritorijoje pastaruoju metu vis aktyvėja susišaudymai, auga žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius tiek Ukrainos etatinės kariuomenės, tiek taikių gyventojų gretose. Tai apvaliojo stalo diskusijoje birželio 13 dieną pareiškė Ukrainos atstovė trišalės kontaktinės grupės Minske humanitariniame pogrupyje Irina Geraščenko.
„Paskutiniosiomis savaitėmis turime rekordinį fronte žuvusių ir sužeistųjų skaičių“, – sakė Geraščenko ir pabrėžė, kad Rusija ir toliau demonstruoja nepagarbą Minsko procesui, reguliariai pažeisdama tylos režimą.
Tuo pat metu, cituodamas Kanados žvalgybos agentūros CSIS ekspertus, laikraštis „Gazeta Wyborcza“ rašo, kad naujo fronto atidarymas hibridiniame Rusijos kare prieš Ukrainą Donbase yra mažai tikėtinas, tačiau tuo pat metu pažymi, kad „Rusija pradėjo milžiniško masto savo kariuomenės perginklavimą, o šis procesas pirmiausia liečia dalis su tradicine ginkluote. Tai suponuoja mintį, kad šalis rengiasi karui.“
Tad kas gi vyksta? Kam Vladimirui Putinui rengtis karui, jei Minsko procesas jam suteikia visus šansus – tam tereikia laikytis susitarimo sąlygų – sulaukti sankcijų Rusijai panaikinimo jau gruodį, kartu neprarandant įtakos regione? Juk ne paslaptis, kad prorusiškos Rytų Ukrainos gyventojų nuotaikos yra garantas, kad tenai į valdžią pateks tik prorusiškų nuotaikų politinis elitas. Ir kaip apšaudymų stiprinimas yra suderinamas su mažai tikėtinu pilno pajėgumo karu Donbase?
Atsakymas labai paprastas. Rusijos lyderio požiūriu, jo šalis kariauja ne su Ukraina, o su Jungtinėmis Valstijomis ir Vakarais, bei siekia iš naujo peržiūrėti Šaltojo karo rezultatus. Vladimiras Putinas kovoja už sovietinį paveldą – tas įtakos sferas ir tą teritoriją, kur kadaise karaliavo Sovietų Sąjunga. Kremliaus nedomina įtaka Donbase. Jis siekia padalinti šiuolaikinį pasaulį pagal karo keliu užgrobtų provincijų principą. Kol pasaulis natūraliai dalinasi į rinkas ir ekonomines sąjungas, sparčiai skurstanti Rusija iš visų jėgų bando sugrįžti į buvusią dvipolinę karinių įtakos sferų priešpriešą.
Neseniai Sankt Peterburgo ekonomikos forume pasakyta Vladimiro Putino kalba buvo išimtinai skirta geopolitinėms temoms, supervalstybėms ir karinėms doktrinoms. Karinė eskalacija, kaip ir ekonominis spaudimas – tai tik būdas pasiekti tikslų, kurių tarpe yra ir ekonominiai.
Ukrainos atstovas saugumo pogrupyje Jevgenijus Marčiukas duodamas interviu ukrainiečių „Gromadske TV“ išsakė nuomonę, kad karinė eskalacija Donbase – tai savotiška Minsko derybų proceso „šėtoniška kalba“. Kaip pavyzdį jis pateikė savo pokalbį su Rusijos atstovu.
„Kartą per vieną pietų pertrauką man pavyko neformaliai pasikalbėti su Rusijos atstovu. Iki tol mes su jais grupėje susitarėme, kad Velykoms nutrauksime ugnį. Susitarėme oficialiai, perspėjome, susisiekėme su štabais, kad nuo 12 valandos nakties abipusiai nutraukiame ugnį ir laikomės, kiek galime... Kad bent jau tą dieną žmonėms duotumėm ramybės. O 4 valandą ryto ir vėl rusai pradėjo apšaudymus. Aš jo klausiu: „Kiek gi tai gali tęstis? Mes susitariame, paskelbiame viešą oficialų pareiškimą, o paskui štai tokie dalykai vyksta.“ O jis man taip, tarp kitko, atsako: „Tęsis, kol nebus išspręsti politiniai klausimai. Iki tol niekas nesikeis.“ Mes puikiai suprantam, kad nei Plotnickis (Luhansko „premjeras“ – red. past.), nei Zacharčenko (Donecko „premjeras“ – red. past.) nesprendžia, kada aktyvuoti, o kada prislopinti ugnį. Labai akivaizdu, kad šie sprendimai yra daromi Maskvoje.“
Jevgenijus Marčiukas pabrėžia, kad kadangi derybų procesas – tai ne tik saugumo komponentai, bet ir politiniai žingsniai, okupuoto regiono ekonomika, rinkimai, tad pakankamai akivaizdu, kad karinių veiksmų stiprėjimu labai dažnai Ukrainai demonstruoja, „kad ji gali ir taip, ir taip“ – kad tai Maskva vadovauja derybų procesui, o ne kas nors kitas.
Teoriškai kalbėdama apie taikos siekį, praktikoje Rusija demonstruoja visišką abejingumą ir panieką anksčiau pasiektiems susitarimams bei naudoja karinį komponentą kaip būdą sustiprinti savo derybines pozicijas. Iš principo, mes turime reikalą su tikrų tikriausiu šantažu – „Arba bus, kaip mes norime, arba mes imsime žudyti įkaitus.“
Gegužės 27-ąją Atėnuose, spaudos konferencijoje, skirtoje deryboms su Graikijos vyriausybe aptarti, Rusijos prezidentas pareiškė, kad šaudymai okupuotoje Donbaso dalyje nesiliaus tol, kol Ukrainos konstitucijoje nebus padarytos pataisos.
„Negalima atidėlioti šių sprendimų, remiantis pretekstu, kad demarkacinės zonos teritorijoje kažkas šaudo. Jei nėra noro įgyvendinti politinių pokyčių, visada atsiras kažkas, kas šaudo. Tokia situacija gali tęstis iki begalybės“, – pareiškė jis, taip patvirtindamas ukrainiečių derybininko Marčiuko žodžius.
Atrodytų, Rusijai šiandien yra visiškai nenaudinga toliau aštrinti situaciją. Po to, kai sužlugo idėja aštuonių Ukrainos apskričių teritorijoje įkurti „Naujarusijos“ projektą, savo šalį nuo sankcijų naštos išvaduoti siekiančiam Rusijos lyderiui, atrodo, būtų logiška pagaliau palikti suniokotą Donbasą. Tačiau šis elgiasi visiškai kitaip. Kodėl?
Nes visa posovietinės Rusijos politika yra paremta ciniška ir nebaudžiama agresija. Etniniai valymai Čečėnijoje, karinė parama separatistams Padniestrėje, Abchazijoje ir Pietinėje Osetijoje, penkių dienų karas Gruzijoje, policinio režimo įvedimas šalies viduje, opozicijos lyderių išvarymai ir nužudymai, konstitucinių normų neigimas, pamintos tarptautinės teisės normos – visa tai yra vienos santvarkos reiškiniai. Putinas tapo prezidentu, nustatė savo vertikalę, sunaikino konkurentus ir pasiekė tam tikros įtakos pasaulyje kaip tik todėl, kad elgėsi taip, lyg jo agresyvių ir grobuoniškų planų niekas nemato. Ir štai šiandien, susidūręs su reakcija ir su sankcijomis, jis jau negali atsitraukti atgal. Juk Rusijos grįžimas prie teisinių normų sugriautų režimą, kuris funkcionuoja išimtinai per jų neigimą.
Vakarų retorikos pasikeitimas nuo agresijos Ukrainoje pradžios, NATO stiprinimas, pakankamai aiškiai karinių pareigūnų konstatuota Rusijos keliama grėsmė leidžia Putinui suprasti, kad pasaulis puikiai suvokia, su kokiu pavojumi jis turi reikalų. Sankcijos reikalauja teisinio lauko atstatymo. Išėjus iš Donbaso, iš karto seks reikalavimas deokupuoti Krymą, o po to – sureguliuoti daugybę įšaldytų konfliktų, kuriuose dalyvauja Rusija. Tarptautinės teisės normų atstatymo procesas rizikuoja įgauti tokį pat pagreitį ir taip pat progresuoti, kaip ir tų teisių pamynimo procesas.
Sankt Peterburge, susitikime su tarptautinių informacinių tarnybų vadovais, komentuodamas naują Rumunijos priešraketinės gynybos sistemą, Vladimiras Putinas pareiškė, kad Rusija bus priversta atsakyti į Vakarų žingsnius, nepaisant priekaištų dėl agresyvaus elgesio.
„Mes puikiai žinome, kas kokiais metais vyks. Ir jie žino, kad mes žinome“, – sakė Rusijos lyderis, kalbėdamas apie NATO stiprėjimą.
Putinui ne paslaptis, kad pasaulis žino apie tikrąjį Rusijos vaidmenį destabilizuojant situaciją Ukrainoje. Pasaulis žino ir ruošiasi gintis, jei Rusija užpuls bet kurią NATO narę. Tuo pat metu oficialioje retorikoje menkinamas Rusijos vaidmuo Donbaso konflikte. Visa eilė politikų pasisako už sankcijų Rusijai panaikinimą ir santykių su Rusija atnaujinimą be Ukrainos teritorinio vientisumo atstatymo sąlygos. Štai ką reiškia Putino „mes žinom, kad jie žino“. Taip jis konstatuoja, kad kai kalba pasisuka ne apie NATO narę, Rusijos karinė agresija yra vertinama jau nebe taip dviprasmiškai, o labai vienareikšmiškai.
Sankt Peterburge, susitikime su tarptautinių informacinių tarnybų vadovais, komentuodamas naują Rumunijos priešraketinės gynybos sistemą, Vladimiras Putinas pareiškė, kad Rusija bus priversta atsakyti į Vakarų žingsnius, nepaisant priekaištų dėl agresyvaus elgesio.„Mes puikiai žinome, kas kokiais metais vyks. Ir jie žino, kad mes žinome“, – sakė Rusijos lyderis, kalbėdamas apie NATO stiprėjimą.
Dvilypis Vakarų pasaulio diskursas, kai kalba pasisuka apie tarptautinės teisės pažeidimus Ukrainoje, šiek tiek primena Minsko susitarimų „šėtonišką kalbą“. Vakarai Rusijai demonstruoja, kad jie gali ir taip, ir taip – arba laikyti ją agresore ir grėsme, arba absoliučiai nematyti, kad ji pažeidžia Aljansui nepriklausančios suverenios Europos valstybės sienas. Padidindama statymus, stiprindama eskalaciją, organizuodama apmokymus prie NATO valstybių sienų Rusija daro tą patį, ką ir visada – siekia pademonstruoti, kad tai ji kontroliuoja procesą ir jam vadovauja. Putinas kviečia pasaulį derėtis dėl tarptautinės teisės normų traktuotės, priklausomai nuo aukos statuso. Ši dviprasmiška pozicija leidžia suprasti, kad tarptautiniai principai gali būti peržiūrimi priklausomai nuo aplinkybių. Kol taip bus, Rusija nepaliaus sudarinėti tokių aplinkybių. Maskva ne tik rengiasi karui, ji jau jį pradėjo, atvirai aneksuodama Ukrainos teritoriją. Teisės ir įstatymų ribos jau sulaužytos. Vienintelis būdas paversti karinių veiksmų eskalaciją neperspektyviu metodu siekti išsikeltų tikslų – tai ginti ir saugoti minėtuosius principus. Vakarų pasauliui reikia apsispręsti, per kur eina jo ribos: per pasienio punktus, ar per įstatymus ir vertybes?
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
