Public Works LLC prezidentas Ericas Schnureris
Vieną dieną sulaukiau netikėto skambučio iš Čikagos darbo federacijos. Jie manęs paprašė pagalbos atliekant tyrimą, kurio tikslas – atrasti būdą apkarpyti miesto biudžetą. Tai nėra tipiškas profesinės sąjungos prašymas. Tai taip pat nėra man įprastas efektyvumo tyrimo užsakymas. Tačiau Rahmas Emanuelis buvo ką tik išrinktas meru ir iš karto ėmėsi grasinti apkarpyti miesto išlaidas, privatizuoti miesto paslaugas ir sumažinti išlaidas viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimams. Svarbiausia, jis metė iššūkį profesinėms sąjungoms: jei jums nepatinka mano planai, atraskite alternatyvų būdą sutaupyti tiek mokesčių mokėtojų pinigų.
Jos taip ir padarė. Štai mano mėgstamiausias pavyzdys: šaligatvius taisantys kelininkai dirbo standartinėmis 8 valandų pamainomis po 5 dienas per savaitę. Vienam cementavimui atlikti reikia maždaug penkių valandų, tai reiškia, kad per pamainą jie gali atlikti vieną cementavimą (5 per savaitę). Jei miestas pereitų prie 10 valandų pamainų 4 dienas per savaitę, darbininkai galėtų atlikti po du cementavimus per dieną, 8 per savaitę – tai yra 60 procentų didesnis produktyvumas ne tik be papildomų išlaidų, bet ir sutaupant degalams ir įrangos nuomai.
Jorge Ramirezo vadovaujamos sąjungos bendradarbiaudamos su mano kompanija sukūrė realų planą, kaip kasmet sutaupyti $242 milijonų. Jame buvo labai daug panašių pasiūlymų į mano jau aprašytą pavyzdį su šaligatvių remontu. Tačiau planas prasidėjo nuo $40 sutaupytų milijonų iš taip vadinamos „valdomos konkurencijos“, kuri reiškia, kad viešojo sektoriaus darbuotojai konkuruoja su privataus sektoriaus įmonėmis dėl kontraktų suteikti vyriausybės paslaugas.
Čikaga yra ne vienintelė, siekianti valdomos konkurencijos. Tai yra labai populiari praktika Jungtinėje Karalystėje, kurioje yra mažiausiai 3 500 tokių konkuruojančių projektų. Mūsų šalyje šios strategijos siekiant sumažinti išlaidas ir pagerinti paslaugų kokybę ėmėsi ir tokie miestai kaip Finiksas, Šarlotė, Indianapolis, Filadelfija.
Įkvepiantis pavyzdys yra Finikso atliekų surinkimo operacijos, kurios puikiai iliustruoja tokį konkuravimą. 8 dešimtmečio pabaigoje miestas nusprendė suskirstyti miestą zonomis ir dėl kiekvienos zonos aptarnavimo leisti konkuruoti privačioms ir valstybinėms įmonėms. Pirmuosiuose aukcionuose laimėjo privatininkai, tačiau tai privertė viešąjį sektorių susiimti, pasiekti didesnio efektyvumo ir, galiausiai, per kitus konkursus atsikovoti teisę aptarnauti visas miesto zonas.
Inovacijomis garsus yra ir buvęs Indianapolio meras Stephenas Goldsmithas, kuris 1992 metais suteikė privačioms įmonėms teisę konkuruoti dėl maždaug 80 miesto teikiamų paslaugų. Vėlgi, tai paskatino susiimti viešojo sektoriaus darbuotojus. Tiesą sakant, Indianapolio laivybos paslaugų departamentas ėmė dirbti taip efektyviai, kad net išplėtė savo „verslą“ į kitas pusiau vyriausybines organizacijas.
Tikriausiai daugelį nustebins tai, kad, daugeliu atveju, kai buvo išbandyta tokia naujoviška konkurencija, viešojo sektoriaus paslaugos laimėdavo prieš privačių įmonių paslaugas. Taigi net privatizavimą remianti George’o W. Busho administracija galiausiai nutraukė ilgametę politiką, neleidžiančią vyriausybei konkuruoti su privačiu sektoriumi – užsakymų perdavimo kitoms įmonėms praktikos įstatymuose nuo šiol yra punktas, numatantis, kad prieš perkant paslaugas iš privataus sektoriaus, turi būti išsiaiškinta, ar valstybinis sektorius nėra pajėgus darbo atlikti efektyviau.
Trumpai tariant, nėra priežasties manyti, kad privačiam sektoriui negalima leisti konkuruoti dėl daugelio, jei ne daugumos, vyriausybės paslaugų teikimo – lygiai taip pat nėra jokios priežasties šioje konkurencinėje kovoje neleisti dalyvauti viešojo sektoriaus kompanijoms. Kaip puikiai įrodo daugybė pavyzdžių, mažinti išlaidas ir dirbti efektyviau vyriausybę priverčia ne privatizacija, o konkurencija.
Tačiau mūsų šalyje vis dar labai nepatikliai žiūrima į vyriausybės gebėjimą konkuruoti su privačiu sektoriumi, neretai dangstantis socializmo lozungais. Tačiau atsiranda vis daugiau žmonių, įžvelgiančių didesnės konkurencijos potencialą. Dar pačioje sveikatos priežiūros reformos debatų pradžioje Čikagos universiteto teisės profesorius Richardas A. Epsteinas nustebino daugelį, išreikšdamas opoziciją populiariai nuomonei: „Jei vyriausybė sugebės būti apsukrus konkurentas, mes turėtume džiaugtis jos atėjimu į rinką ir ne tik sveikatos priežiūros sferoje. Tegu valstybinės oro linijos ir valstybinės naftos kompanijos sudaro konkurenciją privačiam sektoriui ir priverčia jį labiau stengtis.“ Labai tiksliai pastebėta. Kai daugiau konkurencijos, laimi visi.
