Daugiau 
 

Kai iš praeities sugrįžtama prisiminimų takais

05/31/2019 Aidas

Pradedu nuo šio išrašo iš Algio Juozo Kustos „Žodžių paraštėje“, kuriais prasideda jo knygos „Pagyvenkime kitaip“ skyriaus „Nekasdieniški politikos šiokiadieniai“.

„Visuomenėje trūksta laisvo ir kritiško mąstymo dvasios. Išmintingo mąstymo pritrūksta net valdžioje esantiems. Arba – yra mąstymo stereotipų, trukdančių adekvačiai suvokti tikrovę. Nebūtinai visi turime būti filosofai mąstytojai. Poetu gali ir nebūti – piliečiu būti privalai, yra sakęs vienas poetas. Poetais besidedančių dabar kaip rudenį nukritusių lapų, bet su piliečiais – kebliau. Apie rinkimus nekalbėsiu. Pažvelkime kiekvienas į savo daugiabutį, į savo kiemą ar gatvę – aū, kur jūs, piliečiai? Retas žmogelis atbėgs. Štai daugiabutyje laiptinėse vėjai švilpauja pro kiaurus senus langus, priedo dar kažkuris rūkalius (o jų visai kaip skėrių) juos atidaręs paliko visai nakčiai, koridoriai šildomi, šiluma eina į kiemą, mokam už tą išėjimą, bet užkalbintas kaimynas tik ranka numoja. Sulendam vakarais kaip vištos į savo narvelius ir plūduriuojam prie televizorių, kur patiekiamas mums kvailysčių omletas su sąmokslų padažu. Kieme mašinos jau baigia užropoti ant paskutinės vejos žolelės – kad bent kas iš tų mašinų savininkų imtųsi telkti kaimynus: įsirenkim mašinų stovėjimo aikštelę. Gatvėje kažkas grafičiais bjauriai išmargino pastatus – panašiai apšnerkštų namų mačiau Niujorko juodajame Harleme, kažkas nulaužė neseniai pasodintą medelį (mus vaikystėje mokė, kad jam skauda), išpylė šiukšles kur papuolė. Nemylim savo miesto, o ta nemeilė dar ir aimanuoja – juk tai, kas suniokota, bus sutvarkyta už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus. Nemąstantiems tai sunku suvokti.

Nėra tokios mokyklos, kurią baigęs, gautum piliečio sertifikatą. Piliečiais tampama, kai rūpinamasi ne savo valda, o mūsų kiemu, mūsų gatve, mūsų miestu. Piliečiais tampame mąstant ir veikiant kartu“ (p.97-98).

Algis Kusta išleido tik dvi knygas: čia paminėtąją „Pagyvenkime kitaip. Pašnekesiai iš besikeičiančiojo laiko“ (2016) ir kiek anksčiau – „Tylioji meilė. Ką man žmonės pasakė“ (2004). Tai nedaug. Visiškai nedaug. Tačiau vis dėlto yra auksingojo smėlio klodai ir yra aukso grūdeliai, persijojus nežinia kiek auksingojo smėlio. Yra Jos Didenybė kokybė! O čia ir išryškėja autoriaus meistrystė. Tai matome iš pacituotų pastraipėlių. Juk kiek jose pastabumo, išminties, pilietiškumo,  meilės ir susirūpinimo žmonėmis, gyvenamąja aplinka, kaip paprastai, koncentruotai, įtaigiai pateikta. Tai gali padaryti tik talentingo žurnalisto, jautraus ir neabejingo žmogaus širdis ir ranka. O toks ir buvo Algis Juozas Kusta.

Jis nugyveno netrumpą gyvenimą (g.1942 m. spalio 9 d. Rokiškyje). O žurnalisto gyvenime didžiausia vertybė – sutikti įdomūs žmonės, bendravimas su jais. Šios malonės likimas jam nepašykštėjo. Jis tai aiškiai suvokė. Savo mintis apie tai jis akcentavo netgi „Tyliosios meilės“ viršelyje:

„Pragmatiškame, veidmainiškame ir brutaliame pasaulyje nedaug vietos palikta išminčiai ir žmonių broliškumui bei meilei. Todėl labai branginu pažintį ir draugystę su gyvenimo kelyje sutiktais žmonėmis, savo esybe ir veikla liudijančius tas pasaulio tvarumo vertybes“.

Žurnalisto profesionalo darbą Algis Kusta pradėjo 1966-aisiais Vilniaus universiteto savaitraštyje „Tarybinis studentas“. Ir nuo tada ligi paskutinių žingsnių – vis redakcijos, leidyklos, žmonės, rankraščiai, publikacijos. Dirbo „Gimtajame krašte“ (redaktoriaus pavaduotojas, redaktorius), leidykloje „Margi raštai“ (vyriaus. redaktorius), „Naujoji politika“, dar keliose, o paskutinioji darbovietė – dešimt metų buvo žurnalo „Gairės“ redaktoriumi. Daugiausia rašė politikos, visuomenės gyvenimo, kultūros temomis. Vienas mėgstamiausių žanrų – interviu. Visa minėtoji knyga „Pagyvenkime kitaip“ sudaryta vien tik iš interviu, parengtų nepriklausomybės metais. Tai pokalbiai ir su užsienio lietuviais (Broniumi Nainiu, Jurgiu Janavičiumi, Antanu Mikalajūnu), mūsų dienų žinomais Lietuvos politikais, visuomenės veikėjais (Vyteniu Andriukaičiu, Arkadijumi Vinokuru, Justu Vincu Paleckiu ir kt.), ekonomistais (Povilu Gyliu ir kt.), taip pat su žurnalistikos bendrakeleiviais – Vytautu Žeimantu, Aloyzu Urbonu, Vaclovu Paulausku. Tai profesionaliai parengti  pokalbiai. Kadangi kai kurie interviu buvo publikuoti prieš dešimtį ar daugiau metų, tai dabar, skaitydami juos, matome, kas buvo aktualu vienu ar kitu metu, ką ir kaip pakoregavo laikas, kas liko reikšminga  ir šiandien. Todėl labai dera autoriaus komentarai, pastabos, naujos žinios apie pašnekovus, jų likimus.

Man Algis Kusta užrašė abi knygas. Įdėmiai perskaičiau. Tačiau to neužteko. Retsykiais paimdavau ir darsyk perskaitydavau vieną kitą puslapį, arba tik pastraipėlę, kur man įdomesnės pasižymiu paraštėje pieštuku. Kartais tai būna ne autoriaus žodžiai, o kitų kūrėjų  eilutės, kurias Algis Kusta cituodavo. Nes iš citatų irgi matyti jis pats, ką jis atrinkęs, kas jam svarbu, ypač jei jis cituoja mums pažįstamus, artimus žmones. Štai žurnalistas Vaclovas Paulauskas, nuostabios sielos žmogus, iki pat mirties dirbęs toje pačioje „Gairių“ redakcijoje. Recenzuodamas Vaclovo sudarytą poezijos antologiją „Su poezija per pasaulį“ Algis Kusta štai ką išskyrė iš knygos komentaro, kad Vaclovas daugiausia kreipdė dėmesį į žmogiškąją pusę ir rašė: „Labiau mane domino autoriaus gyvenimas – tas, kas anais laikais būdavo tabu. Ypač nuglaistytos būdavo TSRS rašytojų biografijos. Atrodo, kad nė vienas negėrė, nemylėjo, neturėjo jokių ydų. O apie tuos, kurie kaip „tarybų valdžios priešai“ buvo kankinami gulaguose, L. Brežnevo laikais kartais parašydavo „sudėtingo likimo rašytojas“, o kodėl tas likimas sudėtingas, galėjom suprasti tik tarp eilučių. Mano komentarai be paslapčių – parašiau, kas buvo šventasis, kas buvo nusikaltėlis, kas nacistas, kas komunistas, kas homoseksualas, kas alkoholikas, kas dėl ligos numirė, kas nusižudė (p.220). Tai liudija ir Algis Kusta: svarbi kiekvieno žmogaus žmogiškoji pusė.

Algis Kusta matė daug pasaulio. Lankėsi JAV, mėnesį praleido Argentinoje, pabuvojo keliose Europos valstybėse. Matė daug gražaus ir negražaus, domėjosi šių valstybių kultūra, istorija, visuomenės gyvenimu. Tačiau ir kelionėse išliko toks pats – beveik nėra kelionių įspūdžių aprašymų, o akcentuojama, kaip jam įprasta, susitikimai su tų kraštų žmonėmis, ypač tautiečiais, turinčiais dvi tėvynes – Lietuvą, kurioje gimę, augę, ir dabartinę – kurioje ilgus dešimtmečius gyvenę, vaikus išauginę, anūkų susilaukę. Algis Kusta jautriai perduoda jų nostalgiją Lietuvai, tą neišvengiamybę – gyvenimo kelią tikriausiai teks baigti antroje tėvynėje.

Kad ir ką rašęs Algis Kusta, jo nusiteikimas buvo nekintantis – pastebėti gėrį, aukštinti jį, teikti pavyzdžiu. Tai jis ir pats pripažįsta: „Iš viso prie redakcijos stalo būsiu praleidęs keturis su viršum dešimtmečių. Galėčiau priskirti save prie „baltųjų“ metraštininkų – esu linkęs žvelgti į šviesiąją, pozityvią gyvenimo pusę („Pagyvenkime kitaip“, p.6).

Mudu susipažinome „Gairių“ redakcijoje, kur Algis dirbo redaktoriumi. Iš pirmo žvilgsnio jis man pasirodė šiltas, malonus žmogus. Tada net nepamaniau, kad liksime artimi kolegos, bendraminčiai, dalinsimės savo kūrybiniais sumanymais. Jam užrašiau savo epigramų knygelę „Ne akibrokštai“, tvirtindamas, kad daugiau epigramų neberašysiu, užteks, turiu kito rašymo. Tačiau Algis, paskaitęs mano knygelę, pasiūlė neišsižadėti  rašyti epigramas. Paskutinis „Gairių“ žurnalo puslapis buvo skiriamas vien humorui ir satyrai – tai kodėl neparašinėti ir man... Susigundžiau.  Ilgainiui susidarė nemažas pluoštas epigramų. Algis jas suredagavo ir „Naujojo lanko“ leidykla Kaune išleido mano epigramų knygą „Su minuso ženklu“. Ši knyga – tai vien bendravimo su Algiu Juozu Kusta padarinys. Knyga buvo palankiai įvertinta periodinėje spaudoje. Tai aš taip ir likau visam laikui jam dėkingas už paskatinimą rašyti epigramas. Ilgainiui ir aš nelikau jam skolingas: būdamas Tėvynės pažinimo draugijos (TPD) pirmininkas, įkalbėjau jį rašyti tautotyrinėmis temomis. Algis Kusta pakluso pasiūlymui – ir TPD „Tautotyros metraščiai“ (VII t., 2017) išspausdintas jo įdomus straipsnis „Tylusis išeivio pėdsakas“ – apie Lietuvių tautines kapines Čikagoje.

Mes, grupė „Gairių“ žurnalo bendradarbių, kelerius metus vos ne kiekvieną savaitę susirinkdavome prie bendro stalo Spaudos rūmuose, buvusioje redakcijoje. Tai buvo pokalbiai literatūros, politikos, knygų leidybos, dar visokiais mums rūpimais reikalais. Ginčai neįsiplieksdavo –  tyliai, ramiai, gurkšnodami kavą, kurią mums visada pilstydavo Algis, o mes jam ir sau dar šio bei to ir stipresnio, diskutuodavome, kol pavargdavome nuo emocijų. Spaudos rūmų kavinėje kukliai atšventėme ir Algio Kustos 75-erių metų jubiliejų, kiekvienas iškilmių dalyvis įteikėme po atminimo dovanėlę. Aš jam perskaičiau ir įteikiau rankraštinį eiliuotą tekstą, be kita ko, su tokiais posmais:

 

Vai, kokios giedros mintys mus užplūsta,

Koks pagyvėjimas – visi tiest ranką skuba,

Kai tarpdury pamatom Algį Juozą Kustą,

Ateinantį pasisvečiuoti į senjorų klubą.

--------------------------------------------------

Taip lengva  mums su juo, kuris nesėja pykčio,

Kuris visų pirma gerumą žmoguje išvysta.

----------------------------------------

Sustok, akimirka žavi! Ir pasilik čia

Pas mūsų mielą draugą, puikų žurnalistą!

 

O štai dabar jo jau nebėr... Taip netikėtai, taip skaudžiai ši netektis palietė ne tik šeimą, gimines, artimuosius, bet ir mus, jo kolegas, bendraminčius, Vilniaus žurnalistų senjorų klubo narius, visą žurnalistų bendruomenę. Jis nekrito vietoje, jis netikėtai susirgo kraujo liga, taip negailestingai ji ėdė jo organizmą, kad nepadėjo jokie kraujo perpylimai – kelios dienos palatoje, reanimacijoje, komos būsena... Ir viskas – mūsų Algio nebėr...

Ne, vis dėlto jis liko – jis  nenutrūkstamai vaikšto mūsų prisiminimų takais. „Praeities nueinantis mūsų gyvenimas byloja apie būties laikinumą,  įvykiai ir darbai palengva grimzta laiko prieblandoje. Gal todėl maga vėl prisiminti sutiktus žmones, remtis jų mintimis kaip atsvaru  pasitaikančiam provincialumui ir virtualios dabarties demonams, kurie karts nuo karto klastingai pasiglemžia realią tikrovę“. Tai paties Algio Kustos žodžiai iš knygos „Pagyvenkim kitaip“ (p.7).

Negalima nepaminėti ir Algio Kustos kaip poeto. Čia vėlgi tas pat: tik septyni eilėraščiai knygoje „Tylioji meilė“. Bet faktas iškalbus – poetiška siela nebesutelpa publicistikoje – ji prasiveržia ir posmais. Labai gražiai, jautriai, lyriškai. Man šiuo atveju atrodo, kad čia tinka paminėti Algio Kustos posmus iš eilėraščio „Saulėgrąža“:

 

Iš nebūties, iš praeities negrįžta laikas.

Poetas verkia vienumoj.

Už lango šypso mažas vaikas

Ir moja mums tyloj tylioj...

 

Arba posmai iš eilėraščio „Metų paukščiai“:

 

Skirta mums buvo laimė ir paguoda,

Vanduo, ugnis, sunkioji netektis.

Pavirto duona į rudẽnį gruodą,

Bet mūs dėka – dar ne naktis.

 

Dar sninga baltas sodas, teka upė,

Vilties žvaigždė negęsta mūs.

Ir metai tarsi paukščiai tupia

Į viską menančius sapnus.

 

Mirė Algis Juozas Kusta 2019 m. gegužės 10 d. Vilniuje.

 

Jonas Laurinavičius

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu