Praėjusią savaitę, lapkričio 11 dieną, Vilniuje atidaryta paroda apie islamą Lietuvoje, galima sakyti, labai laiku. Nors šį projektą jo autorė Neringa Rekašiūtė pradėjo prieš metus, tačiau dabar projekto pavadinimas „Islamas Lietuvoje“ skamba lyg atsakymas įsibaiminusiems – islamas neatkeliaus kartu su pabėgėliais, nes jis mūsų krašte nėra naujiena. Nuo XIV amžiaus Lietuvoje gyvena totoriai. Būtent totoriai ir buvo atrama, nuo kurios 27 metų fotografė N. Rekašiūtė, pradėjo šį 15 fotografijų ciklą. Fotografę Neringą Rekašiūtę kalbina Auksė Podolskytė.

- Kodėl pasirinkote šią temą apie musulmonų religiją? Kodėl nesirinkote, pavyzdžiui, judaizmo ar kitos religijos, kurią išpažįsta mažuma Lietuvos gyventojų?

- Priežasčių tam yra net ne viena. Visų pirma, islamu susidomėjau Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) suole, Egdūno Račiaus paskaitose. Vėliau mano akiratyje atsirado iranietės menininkės fotografės, kurios įkvėpė naujam mano pačios požiūriui į fotografiją. Grįžus gyventi į Lietuvą ir pabaigti ketvirtą kursą TSPMI, man teko atlikti praktiką. Žinojau, jog noriu kurti dalykus, kad man visai netiktų eiti asistuoti kokiam Seimo nariui, todėl parašiau Egdūnui ir kartu mes sugalvojome patyrinėti islamo Lietuvoje reiškinį. Iš pradžių mano akiratyje tebuvo Lietuvos totoriai, tačiau po truputį susipažinau su daug didesne musulmonų bendruomene. Judaizmo ir kitos religinės mažumos mane taip pat labai domina, todėl visai tikiu, kad galėčiau imtis tyrinėti ir jas.

- Paroda vadinasi „Islamas Lietuvoje“. Koks tas islamas čia yra ir kiek jo yra?

- Savo paroda nesiekiau atsakyti į klausimus, koks ir kiek. Tam yra įvairi statistika, ją surasti nėra sunku. Man įdomiau buvo vizualiai patyrinėti, kokie musulmonai gyvena Lietuvoje, kaip jie atrodo bei kaip mąsto. Galima analogiškai permąstyti šį klausimą vietoj musulmonų pasirinkus katalikus. Kokių katalikų yra Lietuvoje? Visokių.

- Kaip keitėsi Jūsų pačios požiūris apie islamą per visus metus, kai rengėtės parodai? Ką per šiuos metus naujo sužinojote, atradote?

- Požiūris į islamą labai nepasikeitė, nes man islamas yra tiesiog tyrimo laukas, o jo vienareikšmiškai suvokti ir apčiuopti nelabai įmanoma. Todėl vis norisi priminti, kad tai, ką nufotografavau, užrašiau ir patyriau, yra tik viena maža dalelė didelės dėlionės. O sužinojau pačių įvairiausių dalykų: tiek apie patį tikėjimą, tiek apie politiką, kuri jį lydi. Pavyzdžiui, man pasakojo, kad keletą kartų per ramadaną, po penktadienio maldos, prie Islamo kultūros centro Vilniuje policija tikrino žmonių pasus. Taip pat tai, kad Kauno mečetėje kartais būna tiek daug žmonių, jog tenka melstis gatvėje. Kiekvienas parodos herojus man vis pasakodavo naujų istorijų, todėl atradau labai daug. Per jų pasakojimus, sužinojau įvairiausių dalykų apie Maroką, Pakistaną, Egiptą ir kitas šalis. O didžiausias atradimas – galimybė pažinti procesus, kurie vyksta visiškai šalia mūsų, tačiau nėra matomi.

- Girdėjau, kad kūrėte filmą apie musulmonus būdama Didžiojoje Britanijoje. Gal po parodos šis filmas pasirodys?

- Šis filmas, kurį kūriau su dar viena mergina, vis nepalieka mano minčių. Tačiau medžiaga yra „žalia“, reikėtų viską gerai peržiūrėti, sumontuoti. Taip pat nemanau, kad dabartinės medžiagos užtektų – reikėtų važiuoti atgal, pakalbinti tas moteris dar kartą, dabar jau iš penkerių metų perspektyvos.

- Iš kur sėmėtės įkvėpimo? Galbūt kurioje kitoje šalyje vyko panašus projektas?

- Ne, viskas išėjo labai natūraliai, nereikėjo ieškoti pavyzdžių. Iš pradžių maniau, kad fotografuosiu totorių šeimas, norėjau surinkti jų senas nuotraukas ir parodoje lyginti dabartį su praeitimi. Tačiau kai per kelias musulmoniškas šventes susipažinau su musulmonais imigrantais bei atsivertusiais lietuviais, labai paprastai mano parodos konceptas prasiplėtė.

- „LRT Opus“ radijui sakėte, jog žavitės Irano menininkėmis. Kodėl? Jei ne paslaptis, kokiomis?

- Kai gyvenau Londone, apsilankiau parodoje Viktorijos ir Alberto muziejuje, kuri vadinosi „Šviesa iš Artimųjų Rytų“. Ten mane labai nustebino moterų menininkių skaičius. Jų buvo labai daug, to beveik niekada nepamatysi Vakarų meno galerijose. Vakarų mene vis dar dominuoja vyrai. Iš visų šalių menininkių labiausiai patiko iranietės. Jų darbai pasirodė labai drąsūs, įdomūs ir provokuojantys. Mano mėgstamiausios fotografės – Shirin Neshat, Newsha Tavakolian, Shadi Ghadirian, Gohar Dashti.

- Ar visi personažai pateko į parodą? Kas lėmė atrinkti būtent šias 15 fotografijų ir kartu istorijų?

- Norėjosi parodyti kuo įvairesnių musulmonų bendruomenės atstovų. Tai buvo pagrindinis kriterijus šiai parodai. Tačiau paroda Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje – tik pradžia, nes labai noriu ir toliau tęsti šį pasakojimą. Per parodos atidarymą susipažinau su dar daugiau Lietuvoje gyvenančių musulmonų, kurie tikrai taps naujais „Islamas Lietuvoje“ fotopasakojimo herojais. Atidarymo vakaro atmosfera buvo labai ypatinga.

- Ar besikalbant su islamą išpažįstančiais ir Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis jie papasakojo Jums apie diskriminaciją, kurią patyrė čia? Ar, priešingai, jie su tuo nesusidūrė?

- Buvo įvairių pasakojimų. Žinoma, kad musulmonai su tuo susiduria. Tačiau šioje parodoje aš nesistengiau aiškintis apie patiriamą diskriminaciją.

- Kaip Jums atrodo, kodėl lietuviai puikiai sugyvena su totoriais, o su musulmonais jų santykiai kitokie? Ar galvojate, kad lietuviai nesuvokia to, jog jie musulmonai?

- Totoriai gyvena Lietuvoje nuo XIV a., jie buvo pakviesti čia paties Vytauto. Manau, kad tie 600 metų padarė savo, totoriai tikrai yra gerbiami Lietuvoje. Jie sėkmingai asimiliavosi, nors ir išlaikė islamą kaip savo religiją. Visgi diskriminacija ir neapykanta, nukreipta prieš musulmonus, atsiliepia ir totoriams. Pavyzdžiui, dėl mečetės Vilniuje atstatymo. Totoriai jau seniai prašo ją atstatyti, tačiau lietuvių nusiteikimas prieš musulmonus to neleidžia padaryti.

Kai keliavau po totoriškus kaimus, girdėjau daug istorijų, kaip lietuviai ir totoriai drauge gražiai sugyvendavo. Per musulmoniškas šventes lietuviai susilaikydavo nuo darbų, o per krikščioniškas – totoriai. Visi jautė vieni kitiems pagarbą, o neretai net ir švęsdavo kito tikėjimo šventes. Tarkim, viena mano parodos herojė, 85 metų totorė Zina, per Kalėdas puošdavo eglutę, o per Velykas dažydavo margučius.

- Visas šis projektas užtruko metus. Su kokiais sunkumais susidūrėte per tą laiką? Kas, atvirkščiai, buvo paprasčiausia?

- Nebuvo jokių didelių sunkumų. Tiesiog reikėjo paskirti gan nemažai laiko fotosesijoms, važinėti po Lietuvą. Tačiau tai buvo ir labai įdomu, nes viskas man pačiai buvo labai nematyta ir nepažinta.

- Ar projektas bus plėtojamas toliau? Jei taip, kaip?

Taip, aš ir toliau fotografuosiu islamą išpažįstančius žmones, gyvenančius Lietuvoje. Norėčiau surengti dar didesnę parodą, su daugiau fotoistorijų. Taip pat ateityje išleisti knygą.