Šią savaitę apie tai teko vėl susimąstyti, kai Kentukio provincijos mokykloje penkiolikmetis nužudė du žmones ir sužeidė dar mažiausiai septyniolika. Antradienio išpuolis buvo trečios šaudynės mokyklos patalpose ar teritorijoje JAV per pastarąsias kelias dienas.
Pasak Northwestern universiteto teisės ir viešosios politikos instituto kriminologijos profesoriaus Jameso Alano Foxo, po tokių išpuolių dažniausiai pamirštama tyli tiesa, kad iš tiesų mokyklos buvo ir yra saugios. Pasak jo, tikimybė, kad jūsų vaikas nukentės mokykloje, yra „absoliučiai minimali“.
„Daugumai vaikų mokykla yra pati saugiausia vieta, – sako jis. – Jų gyvenamieji rajonai, net namai gali būti nesaugi vieta. Daugeliui mokinių mokykla yra prieglobstis, o ne grėsmė.“
Foxas tikina, kad šaudynės mokyklose visuomenės vaizduotėje yra hiperbolizuotos. Tyrimai rodo, kad tiek jų dažnis, tiek aukų skaičius pastaruosius 20 metų mažėja. Pasak jo, jaunuoliams didesnė žūties rizika kyla būtent už mokyklos ribų – dėl žmogžudystės, kritimo, nelaimingo atsitikimo su šaunamuoju ginklu, nuskendus ar tiesiog važiuojant dviračiu – nei per šaudynes mokyklose.
Rinkdamas medžiagą savo būsimai knygai Foxas išsiaiškino, kad 1999-2013 metais iš visų 32 464 užfiksuotų jaunuolių mirčių, 31 827 atvejai įvyko dėl aukščiau išvardintų priežasčių. O štai dėl šaudynių mokyklose žuvo 154 asmenys, arba mažiau nei 0,5 %.
Profesorius sako, kad Jungtinėse Valstijose mokiniui yra 11 kartų didesnė tikimybė nuskęsti baseine, nei žūti nuo kulkos mokykloje. Nors statistika rodo, kad „mums reikia daugiau gelbėtojų prie baseinų, nei apsauginių mokyklose“, viešajame diskurse vyrauja visai kitokia nuomonė.
2013 metų apklausoje daugiau nei du trečdaliai moksleivių sakė, kad jų mokyklose yra veikiančios stebėjimo kameros, užrakinamos durys, budintis apsaugos darbuotojas arba policininkas. Apie pusę moksleivių sakė, kad jų mokyklose vyko spintelių patikrinimai, galimai ieškant ginklų.
Pasak Foxo, perdėtas tėvų nerimas verčia mokyklas rengti apmokymus, kaip elgtis šaudynių atvejais ir repetuoja evakuacijos strategijas. Pasak profesoriaus, mažai suaugusiųjų ištvertų tokius apmokymus ir nuolatinės įtampos atmosferą savo darbo vietoje, tačiau sistema tai daryti verčia mūsų vaikus.
„Vaikams nereikia apmokymų, kad nuo pavojaus reikia bėgti, – sako Foxas. – Viskas, kas pasiekiama tokiais praktiniais mokymais, tai vaikų psichologinis traumavimas.“
Pasak Kentukio policijos, Maršalo mokykloje iki antradienio įvykio nuolatos vykdavo apmokymai, kaip elgtis šaudynių atveju. Mokymus klasėse nuo 2013 metų reguliariai veda policijos pareigūnai.
Policininkė Jody Cash antradienį pripažino, kad „sunku pasakyti, ar mokymai nors kiek padeda, nes kiekvienu atveju yra pilna nežinomųjų“.
Pasak Foxo, neretai tokie mokymai turi priešingų pasekmių: mokiniai jaučiasi dar nesaugiau.
„Jei vaikai yra nuolat apsupti įvairiausių saugumo priemonių ir metodų, tai jiems siunčia aiškią žinią, kad jiems gresia labai realus pavojus“, – sako Northwestern universiteto kriminologas.
Pasak jo, protingesnis šaudytojas gali lengvai apeiti net labiausiai pasirengusios mokyklos saugumo sistemą. Jis priminė apie 1998 metų įvykį Arkanzaso mokykloje, kai du 11 ir 13 metų mokiniai nuspaudė gaisro aliarmą, o tada pasislėpę netoli išėjimo, šaudė į bėgančius iš mokyklos mokinius. Tąkart žuvo keturi mokiniai ir mokytoja.
Foxas sako, kad net, regis, logiški saugumo sprendimai, tokie kaip iš klasės vidaus užrakinamos durys, gali turėti neplanuotų pasekmių: užpuolikai gali tuo pasinaudoti, kad neleistų savo aukoms pabėgti.
Pasak kriminalisto, geriausias sprendimas yra mokiniams „nematomos“ saugumo priemonės, pavyzdžiui, akustiniai jutikliai, fiksuojantys šūvių garsą ir informuojantys policiją. Jis taip pat siūlo, kad mokymai turi vykti tik mokytojams ir administracijos darbuotojams, bei ne pamokų metu.
„Viskas, ką mokiniams reikia žinoti: jei kažkas nutiko, daryk taip, kaip sako mokytojas“, – sako Foxas.
