Antrojoje XX a. pusėje demokratija užgimė pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, kokiomis tik įmanoma – nacizmo sutraumuotoje Vokietijoje, didžiausią skurstančių žmonių populiaciją turinčioje Indijoje, o 10 dešimtmetyje - ir apartheido sužalotoje Pietų Afrikos Respublikoje. Dekolonizacija sukūrė būrį naujų demokratijų Afrikoje ir Azijoje, autokratinius režimus pakeitė demokratiniai Graikijoje (1974 m.), Ispanijoje (1975 m.), Argentinoje (1983 m.), Brazilijoje (1985 m.) ir Čilėje (1989 m.). Sovietų Sąjungos griūtis sukūrė daugybę jaunų demokratijų centrinėje Europoje. 2000 metais amerikiečių idėjų kalvė „Freedom House“ 120 šalių – 63 % viso pasaulio – klasifikavo demokratijomis.
Tačiau šiuo metu demokratija išgyvena sudėtingus laikus. Iš valdžios išstumtų autokratų oponentai didžiąja dalimi nesugebėjo sukurti sėkmingų ir efektyvių demokratinių režimų. Net senosiose demokratijose akivaizdžiai išryškėjo sistemos trūkumai, o nusivylimas politika ir politikais tapo beveik norma.
Demokratija dabar yra atsidūrusi po padidinamuoju stiklu. Be kitų dalykų, ji yra kaltinama tuo, kad nesugeba užtikrinti ilgalaikių reformų tokiose srityse kaip pensijos ir socialinės pašalpos, kuriose dabartinių rinkėjų interesai yra supriešinami su ateities rinkėjų interesais. Jei siekis pataikauti rinkėjams iškreipia sprendimų priėmimą, vadinasi tai ryškiausiai turi pasimatyti per rinkiminius metus. Daugybė įvairių tyrimų atskleidžia, kad politiniams, ekonominiams ir teisminiams procesams rinkiminės dienos artėjimas daro didžiulę įtaką. Tad kaip rinkimai veikia politinius sprendimus?
Štai Amerikoje prezidentas turi teisę kilus stichinei nelaimei vienašališkai priimti sprendimą dėl papildomų specialiųjų federalinių lėšų paskyrimo nukentėjusiai valstijai. 2011 metų analizė, atlikta Andrew Reeveso iš Vašingtono universiteto Sent Liuise, peržiūrėjo beveik 1 000 tokių stichinių nelaimių deklaracijų, kurias priėmė įvairūs prezidentai tarp 1981 m. ir 2004 m., bei išsiaiškino, kad tokios deklaracijos yra dukart labiau tikėtinos valstijose, kuriose per rinkimus vyksta aršiausia kova tarp abiejų partijų, nei tose, kurios yra akivaizdžiai ir garantuotai respublikoniškos arba demokratiškos. Analizės metu taip pat pastebėta, kad tokia pagalba atneša naudos – iki 1 % papildomų balsų prezidentui ar jo nominantui toje valstijoje.
Rinkiminiais metais politikai mėgsta entuziastingai dalinti pinigus. O štai ekonominių sprendimų priiminėti dar ir kaip nenori. 2013 metais atlikta Lotynų Amerikos šalių analizė atskleidė, kad rinkiminiais metais tarptautiniai rezervai nukrenta smarkiau nei įprastu metu, mat politikai prieš rinkėjams patraukiant prie balsadėžių siekia stabilizuoti valiutų kursus. Tik įvykus rinkimams valiutos iš karto nuvertėja. Beje, tai negalioja Tarptautinei ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančioms šalims – jose tarptautiniai rezervai nesvyruoja priklausomai nuo rinkiminių ciklų. Tyrėjai mano, kad taip yra todėl, kad išsivysčiusiose šalyse centriniai bankai turi daugiau autonomijos ir gali pasipriešinti politikų reikalavimams manipuliuoti valiuta. Tai tik dar labiau sustiprina argumentą, kad demokratija funkcionuoja geriau, kai egzistuoja daugiau institucinių politikų elgesio apribojimų.
Tačiau kontrolė ir atskaitomybė negali išspręsti visų problemų. Rinkiminiai ciklai gali turėti įtakos net savarankiškiausiai ir labiausiai nepriklausomai institucijai iš visų – teismų sistemai. 2013 metais atliktas 293 868 Jungtinių Valstijų Apeliacinio teismo (kurio nariai yra prezidentų skiriami teisėjai) 1950-2007 metų bylų tyrimas atskleidė, kad teisėjų elgesys artėjant rinkimams dramatiškai pakeičia: artėjant prezidento rinkimams padvigubėja tiek balsavimo pagal partinę priklausomybę, tiek negebėjimo susitarti dėl sprendimo atvejų. Tyrėjai atmeta galimybę, kad taip nutinka dėl pačių teisme nagrinėjamų bylų pobūdžio; šį teisėjų elgesio pokytį jie aiškina tuo, kad aplinka skatina teisėjus labiau laikytis partinės linijos. Elgesio pokyčiai paprastai koncentruojasi tose valstijose, kurių rezultatai yra svarbesni galutiniams rinkimų rezultatams ir kuriose yra aktyviau vykdoma politinė agitacija. Labai didelę įtaką daro ir tai, kiek lygiavertė yra kova tarp kandidatų į prezidentus: didžiausi teisėjų elgesio pokyčiai pastebimi, kai kova yra įtempta ir apylygė, o tais atvejais, kai vienas kandidatas laimi triuškinančiu skirtumu, jų beveik nėra. Tad štai jums neišvengiama išvada: demokratija veiktų kur kas efektyviau, jei rinkimai neegzistuotų.
