Terorizmas pradeda iškreipti Europos veidą. Be tiesioginės žudynių kainos, terorizmas taip pat keičia ir Europos politikos charakterį, grasina ES susitarimus, struktūrą ir idėją padaryti panašia į utopiją bei veda prie naujų apribojimų ir rūpesčių europiečių gyvenimams.
Antradienio ataka Briuselyje, už kurią atsakomybę prisiėmė ISIS, nusinešė dešimčių žmonių gyvybes ir sužeidė šimtus. Atsakingi pareigūnai sako, kad tai galėjo būti kerštas už neseniai areštuotą Salahą Abdeslamą, siejamą su praėjusių metų teroristiniu išpuoliu Paryžiuje. Teisėtvarkos pareigūnai taip pat pateikė įrodymų, kad pats Abdeslamas planavo naują išpuolį, galimai kaip tik šį.
Belgija yra mažytė šalis, o šimtai jos gyventojų musulmonų vyko į Siriją kovoti ISIS pusėje ir vėliau grįžo. Saugumo ir žvalgybos poreikiai tokios grėsmės akivaizdoje jau viršija ribotas Belgijos policijos ir žvalgybos galimybes. Tuo metu, kai prastos musulmonų bendruomenės integracijos sukeltos problemos privedė prie atsinaujinusio euroskepticizmo, grėsmė Europai iš Belgijos vidaus reikalauja priešingos reakcijos: daugiau bendradarbiavimo siekiant saugumo visame žemyne. Nes juk kaip Vokietija ar Prancūzija gali padaryti savo darbą apsaugant savo piliečius, jei, kaip įrodė praėjęs lapkritis, Belgija gali būti rimtų teroristinių grėsmių šaltinis?
Tačiau pats baisiausias dalykas yra tai, kaip Europa keičiasi po kiekvienos atakos. Kai kyla grėsmė saugumui, greitai kyla grėsmė ir laisvei. Po lapkričio išpuolių Paryžiuje, šalies gatvėse buvo dislokuotos prancūzų karinės pajėgos, kurioms teko pusiau nuolatinių sargybinių prie sinagogų ir kitų žydų institucijų vaidmuo.
Lygiai taip pat keičiasi ir tam tikri iki tol abejonių nekėlę žemyninės politikos faktai. Terorizmo suaštrėjimas iškėlė grėsmę Šenngeno susitarimui, leidžiančiam europiečiams laisvai keliauti ES ribose, - ko gero pačiam apčiuopiamiausiam dalykui, demonstruojančiam kaip europiečiai mėgaujasi moderniosios Europos taika.
Tuo pat metu Europos lyderių nesugebėjimas susitvarkyti su terorizmo grėsme ar bent jau palaikyti imigracijos į žemyną srautų kontroliavimo iliuzijos, skatina populistinio nacionalizmo iškilimą. Naujos partijos, metančios iššūkį tiek tradiciniams kairiesiems, tiek centrui, tiek dešiniesiems, panaikintų kur kas daugiau nei Šengeno erdvė, jei tik kuriai iš jų pavyktų pasiekti tikros valdžios vienoje iš didžiausių Europos valstybių.
Populistinė frustracija dėl imigracijos net po truputį grąžina XX amžiaus pradžios politiką, kai populiarūs judėjimai rengiasi uniformomis ir žygiuoja per priešiškai nusiteikusius rajonus, kad išreikštų save ir išprovokuotų reakcijas. Štai jau kurį laiką Didžiosios Britanijos Lutono miestas yra tapęs islamistų ir antiimigracininkų kovos arena.
Kai kurie bandymai išspręsti migrantų neasimiliavimo sukeltas problemas tampa absurdišku ir iškrypusiu farsu. Po to, kas priminė koordinuotą masinį seksualinį priekabiavimą Naujųjų metų naktį, Kelno miesto merė Henrietta Recker, pabėgėlių perkėlimo ir įkurdinimo Europoje šalininkė, patarė moterims „laikytis grupėse, neišsibarstyti, net jei esate šventinės nuotaikos“. Ji taip pat leido sau pasakyti, kad gal europietėms reikia tam tikro „elgesio kodo“, kuris parodytų, kad jos nėra prieinamos svetimiems vyrams būti graibomos gatvėse. Tuo metu, kai laikinai buvo sustabdyta esminis vakarietiško gyvenimo bruožas – laisvė rodytis viešumoje – politikos lyderė metė dviprasmišką užuominą į šariato teisę, nurodančią, kad nelydimų ar „nekuklių“ moterų neišvengiamai laukia pavojus.
Kai iš tautos pasitraukia tvarkos ir saugumo jausmas, labai greitai pasitraukia ir laisvė. Ilgus dešimtmečius Europos lyderiai neigė turį problemų su asimiliacija, tuomet įtikino save, kad radikalizacija moderniuosiuose Europos getuose pati savaime perdegs. Dabar jie beveik įtikino save, kad praktiškai nekontroliuojama migracijos banga nekelia Europai jokių žymesnių grėsmių. Tačiau vis naujos atakos, nacionalistinių partijų revoliucijos grėsmė ir baimės bei savicenzūros klimato nuojauta lėtai bet užtikrintai transformuoja Europą į kažką, kuo ji niekada nebuvo kuriama būti.
