Vidurio Rytai daugelio ekspertų yra laikomi „civilizacijos lopšio“ epicentru ir saugo istorines vietoves, datuojamas tūkstančius metų atgal. Per šį regioną taip pat pražygiavo nesuskaičiuojama galybė kariuomenių, palikusių ne tik kraują smėlyje, bet ir sunaikinusių viską savo kelyje.
Pavyzdžiui, vietovė aplink deivės Ištar vartus senoviniame Babilono mieste, vienas svarbiausių iš Antikos laikų išlikusių monumentų, buvo apgriauti karo mašinų, kurios taip pat sutraiškė 2 600 metų senumo akmenimis grįstus miesto šaligatvius. Vietovėje taip pat buvo išrausti gynybiniai apkasai, taipogi prisidėję prie archeologijai padarytos žalos. Tiesa, tai nebuvo pastarojo meto „Islamo valstybės“ vykdomų senovinių Irako griuvėsių naikinimo dalis – iš tiesų tai įvyko dar 2003 m., JAV bandant iš valdžios pašalinti diktatorių Saddamą Husseiną.
Tas įvykis yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių, rodančių, kaip kariniai konfliktai naikina senovines istorines vietas. Dabar labiausiai nerimaujama dėl to, kad IS gali sunaikinti senovinį oazėje įsikūrusį Palmyros miestą Sirijoje, UNESCO pasaulio paveldo objektą, datuojamą tūkstančius metų atgal. Palmyra jau patyrė žalą 2012-aisiais, per susirėmimus tarp kovotojų, dalyvaujančių Sirijos pilietiniame kare, tačiau senovinis miestas gali būti visiškai sugriautas tuo atveju, jeigu IS perims visišką to regiono kontrolę.
Krito kariuomenėms po kojomis
„Deja, tikrai netrūksta depresiją keliančių duomenų apie kultūrinio paveldo objektų naikinimą karo metu, - sako Robertas E. Murrowchickas, Bostono universiteto Tarptautinio Rytų Azijos archeologijos ir kultūros istorijos centro direktorius. - Argi yra geresnių būdų pademonstruoti savo priešo sunaikinimą nei jo meno ir istorinių pastatų plėšimas bet kokiu lygiu, kokį tik leidžia jūsų turima karinė technologija – nuo taranų iki katapultų ir napalmo. Tai yra žmogaus charakterio yda, ir Jungtinės Valstijos yra tokios pat kaltos kaip ir daugelis kitų šalių, vaidindamos savo vaidmenį karuose per pastaruosius porą šimtų metų.“
Sakoma, kad istoriją rašo nugalėtojai, bet, deja, kovotojai iš abiejų pusių gali padaryti jai lygiavertę žalą. Mūšiuose neretai yra sugriaunami pastatai, kurie stovėjo ten šimtus metų. Tiesa, kai kuriems pastatams ir kompleksams pasiseka labiau nei kitiems. Pavyzdžiui, Baltieji rūmai Vašingtone 1814 m. buvo padegti britų karių, tačiau tuometinė pirmoji ponia Dolley Madison jau buvo liepusi personalui – bei pirmosios šeimos vergams – surinkti visus svarbius artefaktus ir meno kūrinius, įskaitant George‘o Washingtono portretą. Maskvos Kremlius, kuris buvo sudegintas kartu su didžiąja dalimi Rusijos miesto, kad nepatektų į rankas Napoleono La Grande Armée 1812 m., buvo atstatytas ir šiandien demonstruoja vos kelis randus. Vis dėlto, tokios struktūros kaip Atėnų Partenonas, Nankino Porceliano bokštas ir Italijos Monte Cassino vienuolynas buvo smarkiai apgriauti ar visiškai sunaikinti. Ironiška, tačiau šie pastatai atlaikė ankstesnes apgultis ir mūšius, tačiau modernesnių karinių technologijų joms buvo per daug.
Pastatytas maždaug 438 m. prieš mūsų erą, Partenonas iš tiesų pakeitė dar senesnę šventyklą, skirtą deivei Atėnei, kuri buvo sugriautą persų invazijos metu, ir beveik 2 000 metų stovėjo praktiškai nepaliestas. Tačiau 1687 m. jis buvo panaudota kaip amunicijos saugykla įtvirtintame Akropolyje ir smarkiai apgriautas, kuomet Venecijos karių paleistas sviedinių raundas sukėlė sprogimą. Nuo 1975-ųjų Graikijos vyriausybė mėgina apsaugoti ir restauruoti senovinę šventyklą – ir nors ji nebuvo atkurta iki savo ankstesnės būsenos prieš 1687-uosius, besitęsianti restauracija padėjo stabilizuoti pastatą ir netgi ištaisyti kai kurias ankstesnes restauracijos klaidas.
Tuo tarpu Monte Cassino buvo sunaikintas ir atstatytas daugybę kartų. Italų vienuolynas, esantis į pietus nuo Romos, iš pradžių buvo pastatytas pagoniškos šventyklos, skirtos romėnų dievui Apolonui, teritorijoje. Saracėnai apiplėšė ir sudegino vienuolyną 884-aisiais, o 1799-aisiais jis buvo užimtas prancūzų kariuomenės, vadovaujant Napoleonui Bonapartui. Tačiau didžiausią žalą pastatas patyrė per Monte Cassino mūšį 1944 m. sausio-gegužės mėnesiais. Tuo metu buvo manoma, kad vokiečiai naudoja jį kaip savo gynybinę poziciją prie Manerheimo linijos, siekiant užblokuoti sąjungininkų veržimąsi link Romos. 1944 m. vasario 15 d. abatija buvo sunaikinta per amerikiečių oro antskrydžius – ir tik po to vokiečių pajėgos iš tiesų panaudojo Monte Cassino savo gynybiniams tikslams.
„Monte Cassino buvo sunaikintas sąjungininkų artilerijos ir oro reidų dėl karinių strateginių priežasčių, kadangi buvo manoma, jog jame slepiasi vokiečių kariai, ir taip pat dėl to, kad jis atrodė kaip gera pozicija artilerininkams, - teigia karo istorikas Nigelis Thomasas. – Aš nemanau, kad vienuolynas buvo sunaikintas dėl netinkamų priežasčių.
Manau, kad jis turėjo būti sunaikintas, kadangi apsunkino sąjungininkų veržimąsi į priekį. Tai yra grynai karinė priežastis, kuri smarkiai skiriasi nuo beprasmio IS, Talibano ar Ustašos režimo naikinimo.“
Religinės ir kultūrinės priežastys
Kaip pastebėjo Thomasas, dauguma pastatų buvo sugriauta dėl karinių priežasčių – tačiau didelė dalis struktūrų ir netgi miestų taip pat buvo visiškai ištrinti nuo žemės paviršiaus dėl religinių ar kultūrinių priežasčių. Neretai tos priežastys yra labai kontroversiškos, tačiau rezultatas yra vienas ir tas pats.
„Kultūrinių ir religinių vietovių naikinimas nėra kokia nors naujiena, bet labai dažnai tampa sunku atskirti naikinimo motyvus, - sako Thomasas. – Jeigu Palmyra bus sugriauta, tai bus padaryta dėl to, kad IS bandys sunaikinti kultūrinį atminimą; čia nematyti jokio religinio motyvo. Tačiau Talibanas 2011-ųjų kovą dinamitu susprogdino Bamijano Budas, nes laikė jas stabais.“
Be to, kultūrinis naikinimas neapsiriboja vien islamo ekstremizmo pasekėjais. Per visą istoriją besiveržiančios armijos – paprastai įsitikinusios, kad tiesa yra jų pusėje – griuvėsiais pavertė įvairius svarbius kultūrinius ir religinius objektus bei vietas.
„Ekstremalusis katalikiškas „Ustašos“ režimas Kroatijoje 1941-42 m. sunaikino serbų ortodoksų bažnyčias, tokias kaip Bania Lukos katedra, bei kapines ir žudė serbų ortodoksų dvasininkus bei tikinčiuosius“, - sakė Thomasas.
„Mes taip pat galėtume pridėti nacių vykdytą sinagogų naikinimą Vokietijoje ir už jos ribų, tuo pačiu metu gerbiant krikščionių ir musulmonų šventąsias vietas, nors naciai techniškai ir buvo ateistai“, - pridėjo jis.
Visiškas sunaikinimas
Daugelis vietovių, kurios stovėjo šimtus metų, šiandien yra visiškai nušluotos nuo žemės. Viena garsiausių tokių istorijų supa už Pekino esančius Yuanmingyuano, arba Vasaros, rūmus, kurie buvo pastatyti XVIII a. kaip oficiali Čingų dinastijos imperatorių rezidencija. Rūmai buvo užimti ir sudeginti Antrojo opijaus karo metu, po dviejų britų pasiuntinių sugavimo ir nukankinimo.
„Tai buvo mažiau destruktyvus sprendimas, kurį priėmė anglai ir prancūzai atsakydami į kai kurių Europos diplomatų nužudymus 1860 m., - sakė Murrowchickas. – Kitas svarstytas sprendimas buvo kur kas platesnis paties Pekino miesto sunaikinimas, tačiau jis buvo atmestas kaip negelbstintis, kadangi tokiu būdu miesto populiacija būtų paskatinta sukilti ir pasipriešinti britams bei prancūzams.“
Vietoje to, kad pasmerktų Kinijos rūmų sunaikinimą, tuometiniai duomenys rodo, kad Britanijos karalienė Viktorija buvo to nudžiuginta.
„Švenčiant imperatoriaus rūmų komplekso Yuanmingyuane sunaikinimą, jai netgi buvo padovanotas ten sugautas pekinų veislės šuo, vardu Lobiukas“, - pažymėjo Murrowchickas.
Vis dėlto, kultūrinė rūmų sunaikinimo žala jaučiama dar ir šiandien.
„Teritorija šiandien vis dar yra daugiau ar mažiau nepaliesta – griuvėsiai tyčia buvo palikti tokie, kaip sugriovimo dieną, kaip vizualinis priminimas apie Kinijos pažeminimą galingesnių Vakarų kariuomenių akyse, ir kaip situacija, kuriai nebus leista pasikartoti, - sakė Murrowchickas. – Vasaros rūmų griuvėsiai taip pat buvo panaudoti kaip pagrindinis dekoratyvinis motyvas artimiausioje metro stotelėje, pastatytoje prieš 2008 m. vasaros olimpines žaidynes.“
Saugant istorinį paveldą
Nors žmonija prarado daugybę savo istorinių vietų ir artefaktų, didelė dalis jų buvo išgelbėta. Kaip neseniai galėjome pamatyti pagal to paties pavadinimo knygą sukurtame kino filme „Brangenybių medžiotojai“ (Monuments Men), karo vadai ir planuotojai dėjo pastangas išsaugoti – o ne išplėšti – istorines vietoves. George‘o Clooney filmas pasakoja daugiausiai apie meno kūrinius, bet Antrojo pasaulinio karo metu būta ir kitų pastangų apsaugoti svarbias kultūrines vietas. Pavyzdžiui, daugelis žino, kad Roma pasaulinio karo metu buvo paskelbta laisvuoju miestu, kaip ir Paryžius. Būta bandymų tokiu pat būdu pasigailėti ir kitų miestų, bet tos pastangos žlugo.
„Budapeštas 1944 m. kovą ir Belgradas 1941 m. balandį buvo paskelbti laisvaisiais miestais, tačiau vokiečiai tai ignoravo ir abu miestai patyrė rimtą žalą, - pasakojo Thomasas, pridėdamas, kad kai kuriems miestas pasisekė labiau. - Generolas Winkelmanas, olandų ginkluotųjų pajėgų vadas, atidavė Nyderlandus vokiečiams 1940 m. gegužės 14 d., po Roterdamo bombardavimo, per kurį žuvo 900 civilių. Jo motyvas buvo išvengti tolimesnių mirčių ir senovinių bei modernių pastatų sunaikinimo.“
Galbūt garsiausias miestas, per plauką išvengęs visiško sunaikinimo, yra buvusi Japonijos sostinė Kiotas. Šis miestas buvo JAV atominės bombos numetimo vietų galutinio sąrašo viršūnėje, bet karo sekretorius Henry Stimsonas pagailėjo miesto, kuriame lankėsi būdamas jaunuolis ir į kurį grįžo savo medaus mėnesiui.
