Tarp daugybės jos parypavimų apie pralaimėjimo kaltininkus, atsidūrė ir spauda. „Nemanau, kad spaudos atstovai atliko savo darbą“, – sakė ji interviu „Vox“ žurnalistui Ezrai Kleinui. Ji jam papasakojo, kad žiniasklaida visą dėmesį skyrė tik Trumpui, nes ji kalbėjo apie politiką, o jis „garantavo reitingus“ ir „pramogą“. Knygoje Clinton taip pat aiškina, kad kairieji „tiek nekontroliuoja žiniasklaidos, kiek dešinieji, tad mums yra sunkiau pasiekti publiką“.
Skaitant tokius dalykus kyla labai nuoširdus klausimas, kokioje šalyje – ar kokioje planetoje – ji kandidatavo į prezidento postą. Poniai Clinton tikriausiai reikia priminti, kad pastaruosius beveik 30 metų žiniasklaida buvo praktiškai apsėsta Clintonais. Tiek laimėje, tiek nelaimėje žiniasklaida apie Billo ir Hillary Clintonų gyvenimą rašė ir rodė tiek daug, lyg šie būtų karališkoji šeima.
Jie abu Amerikoje visada buvo nepaprastai gerbiami, nepaisant ilgus metus juos persekiojusių bjaurių skandalų ir ne kartą priimtų abejotinos moralės sprendimų. Jie ne kartą buvo atsidūrę (išimtinai teigiamoje šviesoje) ant tokių žurnalų kaip „GQ“, „Vanity Fair“ ir „Esquire“ viršelių: štai vienas 2012 metų „Esquire“ vedamasis straipsnis vadinosi „Bill Clinton and 78 Other Things We Can Agree On.“
Lygiai taip pat, nepaisant nuolatinės kritikos iš dešiniųjų žiniasklaidos, „Gallup“ apklausose ji rekordinį skaičių kartų buvo respondentų išrinkta „didžiausią susižavėjimą keliančia moterimi“ Amerikoje. Neabejotinai prie šios sėkmės prisidėjo ir tai, kad Clinton daug kartų svečiavosi ant tokių reikšmingų žurnalų kaip „Time“ viršelių, su tokiomis pataikaujančiomis antraštėmis kaip „The Ascent of a Woman“, „Hillary Clinton and the Rise of Smart Power“, „The Fighter“ ar dabar jau šypseną kelianti „Can Anyone Stop Hillary?“. Vargu ar yra koks kitas politikas (išskyrus Baracką Obamą), kuris būtų sulaukęs tiek teigiamo – ir ginančio – žiniasklaidos dėmesio, kiek Hillary Clinton
Ko gero, ją labiausiai papiktino žiniasklaida per 2016 metų rinkiminį ciklą, kai didelė žiniasklaidos dalis nustojo aklai ją garbinti ir ėmė (kur reikia) vadinti daiktus tikraisiais vardais. Vietoj to, kad į jos elektroninių laiškų skandalą būtų numota ranka, vyravo sutarimas – net įskaitant „New York Times“ ir „MSNBC“ – kad tai buvo didelė klaida. O kai ji tada ėmė žiniasklaidą ignoruoti, atsisakė rengti spaudos konferencijas, atsakinėti į klausimus ir apskritai atsiribojo nuo žurnalistų, žiniasklaidos akla meilė jai išgaravo. Tai, ką ji laiko žiniasklaidos pareigų nevykdymu, tebuvo tik atida įvykiams, kuri yra normalus dalykas, kai asmuo pretenduoja į aukščiausią šalies postą.
Iš jos knygos akivaizdu, kad Clinton tiki, jog žiniasklaida, skyrusi akivaizdžiai daug dėmesio Trumpui ir kiekvienai jo nesąmonei, jam reiškė kokias nors simpatijas. Tačiau nors ir pastebėdama Clinton trūkumus, didžioji žiniasklaidos dalis buvo tiesiog pasibaisėjusi ir pasišlykštėjusi Trumpu. Visiems, išskyrus Clinton, yra akivaizdu, kad žiniasklaida Trumpui skyrė daug dėmesio ne dėl „pramogos“, o tam, kad parodytų, kas jis per tipas ir paskatintų rinkėjus bėgti nuo jo tolyn. Čia verta prisiminti ir absurdišką Hillary teiginį, kad žiniasklaidą kontroliuoja išimtinai dešinieji. Garsiausiai praėjusio rinkiminio sezono metu kalbėjo Obamos Baltieji rūmai, Holivudas ir liberalūs žiniasklaidos gigantų balsai – ir visi jie rėmė Clinton, ne Trumpą. Pastarasis turėjo tik savo „Twitter“ paskyrą, „Fox News“, paskiras interneto svetaines ir rusų „išgalvotas naujienas“.
Be to, ne žiniasklaidos darbas pasakyti rinkėjams, kas jiems turėtų būti svarbu, o kandidato. Šįkart (visų nuostabai) tai labiau pavyko Trumpui.
