Kai tarptautinis arbitražas šių metų liepą priėmė Kinijai nepalankų sprendimą, jog Pekino teritorinės pretenzijos Pietų Kinijos jūroje neturi pagrindo, o mėginimai nustatyti ekonominę zoną aplink dirbtinai supiltas salas prieštarauja tarptautinei teisei, įsiutusi Kinija ne tik kartojo niekada nepripažinsianti, jos nuomone, „neteisėto“ arbitražo sprendimo, bet ir pagrasino dar labiau stiprinti karines priemones strateginiame regione ir paversi jį „karo lopšiu“. Pekinas aiškina, kad kinų žvejai tūkstantmečius ten vykdo veiklą ir kad jo ambicijos ten ne karinės, o civilinių ir gelbėjimo pajėgumų stiprinimas.
Vis dėlto Kinijai kilęs sunkus pasirinkimas – ji nori rimto vaidmens pasaulyje, bet dabar turi apsispręsti, ar pragmatiškai sieks bendradarbiavimo ir sugyvenimo su kaimynais, ar laikysis nacionalistinės šio prezidento linijos.
Vienas iš Filipinų žvejų kaimelių neatrodo panašus į vietą, kurioje gali prasidėti Trečiasis pasaulinis karas, bet dviejų didžiausių pasaulio karinių ir ekonominių galybių susidūrimas kilo iš čia. Kai Kinija įsitvirtino Skarboro seklumoje Pietų Kinijos jūroje, žvejai bijo ten plaukti žvejoti. Seklumą Pietų Kinijos jūroje Pekinas užblokavo prieš ketverius metus. Po metų Filipinai kreipėsi į nuolatinį arbitražo teismą, ir jo liepos mėnesio verdiktas vadinamas istoriniu.
Teismas Hagoje nusprendė, kad Kinijos pretenzijos į beveik 90 proc. Pietų Kinijos jūros yra nepagrįstos. Atsitiesianti Kinija pirmą kartą stojo prieš pasaulinį teisingumą, ir buvo pripažinta nesilaikanti tarptautinių taisyklių. Kitą rytą Kinijos reakcija buvo ne šiaip nuožmi. Pekinas niekada nepripažino nei arbitražo teisėtumo, nei jo verdikto, esą tai ginčas ne dėl jūros, bet dėl salų priklausomybės. Kinijos diplomatai subūrė dešimčių valstybių paramos koaliciją. Pekinas aiškina, kad Vakarai taip mėgina nubausti Kiniją, ir perspėja, kad jei bus mėginama konfliktą eskaluoti, jūra gali tapti karo lopšiu.
Jau septynis dešimtmečius Kinijos žemėlapiuose vadinamoji devynių brūkšnių linija rodo, kad beveik 90 proc. jūros priklauso jai. Tačiau dar šešios šalys taip pat turi teritorinių pretenzijų, ir Kinija ėmė baimintis, kad Filipinų sėkmė paskatins dar daugiau ieškinių. Todėl ji suskubo pasaulį pastatyti prieš faktą. Dar prieš kelerius metus tai tebuvo atokios salelės strategiškai svarbiuose vandenyse, kur gausu išteklių, ir per kuriuos, dar svarbiau, keliauja vienas iš pagrindinių pasaulio prekybos srautų – kroviniai iš Azijos į Europą, už daugiau kaip penkis trilijonus dolerių per metus.
Dabar salelės atrodo taip – supylus papildomus plotus, čia įrengti bent trys aerodromai, o palydovinės nuotraukos rodo, kad suvežta ir daug ginkluotės, nors Kinijos prezidentas Jungtinių Valstijų prezidentui asmeniškai žadėjo salelių nemilitarizuoti, net jei tai jau buvo padaręs. Ši salų statymo ir militarizavimo kampanija meta rimtą iššūkį Jungtinių Valstijų ir jos sąjungininkių veiklos laisvei ir galiai, jūrinių pietrytinės Azijos šalių nacionaliniam saugumui ir, apskritai, taisyklėmis pagrįstai pasaulio tvarkai.
Amerikos pagalbos seniai prašo ir kitos Kinijos kaimynės, kurias vis labiau baugina Pekino žodžiai ir darbai. Tokios šalys kaip Vietnamas ir Indonezija parėmė Filipinus, nors šie ir nepareikalavo, kad Kinija imtųsi verdiktą vykdyti. Vašingtonui įtampa regione ne šiaip kelia nerimą. Ir Filipinus, ir Taivaną Amerika yra įsipareigojusi ginti nuo užpuolimo. Jungtinės Valstijos jau seniai laiko Kiniją, o ne Rusiją, ilgalaike strategine priešininke, ir Ramiojo vandenyno laivyną rengia konfrontacijai su galingu Kinijos laivynu.
Laivai jau kelis mėnesius pabrėžtinai kerta tai, ką Kinija laiko teritoriniais vandenimis. Jungtinės Valstijos sako, kad jūroje ir ore dar intensyviau sieks užtikrinti laivybos laisvę. Bet kad įtampa nevirstų karine eskalacija, Jungtinės Valstijos pradėjo tylią diplomatiją. Palankias sąlygas tam sudarė valdžios pasikeitimas Filipinuose. Naujasis prezidentas Rodrigo Duterte, nors ir kontroversiškas asmuo kitais klausimais, šiuo atveju yra laikomas pragmatiku, kuriam ekonominiai santykiai su didžiąja kaimyne ne mažiau svarbūs už verdiktą.
Pastaruoju metu artimesnius santykius su Kinija puoselėja Kambodža, Tailandas ir net Malaizija. Kai kurios regiono šalių vyriausybės Kiniją laiko ne tik svarbiausia savo ekonomikos partnere, bet ir „drauge“, kuri, skirtingai nei Jungtinės Valstijos, nesikiš į jų jautrius vidinius reikalus. Šios šalys suvokia, kad Kinija turi didžiausią karinę galią Pietų Kinijos jūroje ir elgiasi labai agresyviai, kai tuo tarpu JAV su sąjungininkėmis karinės pajėgos čia yra sporadiškos ir elgiasi itin atsargiai. Be to, Amerikos ir sąjungininkių patikimumas ir reputacija pastaruoju metu yra smarkiai smukę, tad jei sąjungininkių užsienio politikoje nebus daroma didelių pokyčių, didžioji dalis Pietryčių Azijos tikėtinai palinks į Pekino pusę.
Manoma, kad Kinijos pagrobtas JAV povandeninis dronas gali būti ankstyvas politinis testas išrinktajam prezidentui Donaldui Trumpui. Šeštadienį Kinijos Gynybos ministerija išplatino pranešimą, kad jų kariuomenė gruodžio 15 d. Pietų Kinijos jūroje aptiko amerikiečių droną, kurį pažadėjo pergabenti į JAV. Toks žingsnis išprovokavo piktą Trumpo atsaką, kuris savaitgalį „Twitter“ parašė, kad Vašingtonas turėtų atsisakyti priimti droną atgal – toks atsakas demonstruoja vis griežtėjančią poziciją prieš antrą pagal dydį pasaulio ekonomiką.
Lowy tarptautinės politikos instituto adjunktas Aaronas Connely mano, kad šis Kinijos žingsnis buvo skirtas patikrinti Trumpo požiūrį į JAV jūrų žvalgybos klausimą.
„Kinai reguliariai tikrina naujų JAV administracijų požiūrį į žvalgybą; tai vyko ir 2001, ir 2009 metais“, – aiškina Connelly.
Daugelis ekspertų išreiškė nuomonę, kad šis epizodas gali būti Kinijos atsakas į Trumpo telefoninį pokalbį su Taivano prezidente arba jo kontroversiškus pareiškimus apie „Vienos Kinijos“ politiką, tačiau Connelly yra linkęs tikėti, kad tai iš esmės tik žvalgybos klausimas, nors šis įvykis ir demonstruoja, kaip rimtai Kinija žiūri į savo teisių Pietų Kinijos jūroje įtvirtinimą ir plėtrą.
