Šiemet lietuvių visuomenininkei, kultūrininkei ir politikei Vaivai Vėbraitei (1954–2008) būtų sukakę šešiasdešimt. Siūlome prisiminti paskutinę viešą, 2008-ųjų rugpjūtį Pasaulio lietuvių bendruomenės suvažiavime Trakuose skaitytą V. Vėbraitės paskaitą. Joje aptariamos pasaulinės lietuvių bendruomenės ištakos ir brėžiamos solidarios, laisvos, garbingos lietuvių tautos kūrimo gairės.
„Tiems, kurie priklauso Bendruomenei, tarsi savaime aišku, kas ji yra. Vis dėlto, rengdama šį pranešimą, pastebėjau, jog Bendruomenė suprantama gana įvairiai. Neseniai „Drauge“ skaičiau Vytauto Volerto pasisakymą, kad PLB teisėtai „atstovauja gal net trečdaliui lietuvių tautos“. Taip pat gavau kolegos griežtą klausimą internetu: „Na ir kas mums ta „Bendruomenė“? Viskas seniai jau vyksta be „Bendruomenės“ – LB nebesupranta žmonių ir jiems nesugeba atstovauti.“
Kaip dažnai būna – regis, paprastas klausimas slepia nepaprastą tikrovę. Paklausus, kas yra Bendruomenė, iškeliamas tikras istorinių aplinkybių, psichologinių prielaidų mazgas bei viltys ateičiai. Kaip kad rašoma 1950 metais Čikagoje išleistame Henriko Radausko eilėraštyje „Strėlė danguje“.
H. Radauskas gal ir supyktų, jei žinotų, kad aš jo poetinę strėlę sieju su konkrečia užsienio lietuvių organizacija. Literatai aiškina, jog H. Radauskas buvo grynai estetinės poezijos atstovas, ne didaktikas, ne visuomenininkas. (Juk jis taip pat parašė: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos. Aš sėdžiu po šakoms akacijos baltos“.) Tai tiesa, bet, kaip ir visiems, kai man įstringa vaizduotėje koks tekstas, tai norisi jį pritaikyti savo patirčiai. (...)
Ką turiu omenyje? Tai, kad gyvenime vis stengiamės paleisti reikšmės strėlę į ateitį, visi tikimės pačių geriausių rezultatų, bet kartais nepataikome, o jei ir pataikome, patys nustembame ir ne visada suprantame, kur čia veiksmas, kur – atoveiksmis.
Todėl visada verta kaskart iš naujo svarstyti, kas yra mūsų strėlė, o kas – taikinys. Kas yra Lietuvių bendruomenė? Kokios jos istorinės įkūrimo aplinkybės? Kokios jos įkūrimo ir egzistavimo psichologinės prielaidos? Kokias viltis derėtų sieti su Bendruomene?
Psichologinės prielaidos
Tie, kurie jau gyvenome užsienyje 1990 m. kovo 11 dieną, puikiai prisimename džiaugsmo ir greit po jo atsiradusias tam tikro sutrikimo nuotaikas. Vienas kitam ir sau patiems kėlėme klausimą: kokia prasmė toliau gyventi lietuviui už Lietuvos ribų? Buvo aiškiai mestas iššūkis: „išsiilgėliai, jei nesumelavote savo didžiulės meilės Tėvynei, tuoj pat grįžkite“. Kai kas taip ir padarė. Tačiau toli gražu ne visi. O daug daugiau, nei sugrįžo į Lietuvą, išvyko iš jos. Taigi bendras skaičius užsienio lietuvių tik padidėjo, ir labai sparčiai. Bet tas įkyrusis klausimas išliko vienodai reikšmingas visoms išvykusiųjų „bangoms“: kokia prasmė dabar gyventi lietuviui už Lietuvos ribų?
Pasirodo, meilę ir priklausomumą tautai ir Tėvynei ne taip jau paprasta pamatuoti, ant pirštų nesuskaičiuosi. Žmogaus gyvenamoji vieta toli gražu ne viską apie jo nusistatymus ir vertybes nusako, juolab XXI globalizacijos amžiuje. O priežasčių vienam ar kitam gyvenamojo krašto pasirinkimui turime kiekvienas, ir jos visos yra gerbtinos ir pakankamos, jei esame laisvi žmonės. Tačiau vis tiek norisi atsakyti į klausimą: kokia prasmė dabar gyventi lietuviui už Lietuvos ribų? Jei nesugrįžome į laisvą Lietuvą arba iš jos išvykome, kodėl dabar neįsilieti ir leisti vaikams visiškai, be jokios išliekančios žymės, įsilieti į gyvenamojo krašto kultūrą, politinį ir visuomeninį gyvenimą? Kodėl aš nenoriu, kad mano vaikai būtų amerikiečiai, o noriu, kad jie būtų lietuviai?
Dažnai kalbama apie tarpusavyje susijusius pradus: fizinį, socialinį, intelektualinį, dvasinį. Juos realizuoti įmanoma tik esant tarp kitų žmonių. Jaučiamės visaverčiai tik veiksmingose bendruomenėse. Bendruomenė – sąvoka, dar neseniai sieta su amatų gildija, mokykla, Bažnyčia, šiandien siejama ir su interneto tinklais, „blog’ais“, nuotoliniu mokymu. Kad ir kokiu pagrindu bendruomenės formuotųsi, mums visiems visada reikia turėti ne tik savo „aš“, bet ir savo „mes“.
Kas tai – „mes“? Esame tie, kuo įsivardijame, tuo, kas mus buria vaikystėje, kas mums suteikia prasmingų „ženklų“ sistemą; sava kalba, praeitis, šeimyninė aplinka, kultūra. Čia susirinkę esame lietuviai, ne bet kokie, o „pasaulio lietuviai“. Dažnai pasišaipoma (nors nevertėtų to daryti) iš Čikagos priemiesčio, kur jau seniai iškilo Pasaulio lietuvių centras. Žmonės sako, kad „pasaulio lietuvių centras“ juk tikrai nėra Lemonte. Matyt, daug kas apie tai yra pagalvoję.
Pasaulio lietuvių bendruomenė jau buvo faktiškai įkurta ir išsiskleidusi, kai mokslininkai sociologai ėmė domėtis bendruomenių teorija. 1974 metais psichologas Samuelis Sarasonas įvardijo „psichologinį bendruomenės jausmą“ kaip vieną asmens savasties pagrindų. Buvo atlikta daugybė tyrimų, o ypač didelio pripažinimo susilaukė McMillano ir Chaviso teorija, kuri 1986 metais apibrėžė „bendruomeniškumo pojūtį“: „tai narių jausmas, jog jie priklauso grupei ir yra svarbūs vienas kitam; ir jų įsitikinimas, kad įsipareigoję būti kartu, galės patenkinti savo poreikius.“
Bendruomeniškumo pojūtis, pasak McMillano ir Chaviso, atsiranda esant keturioms esminėms sąlygoms. Tai narystė (t. y. dalyvavimo apibrėžimas, tarpusavio pasitikėjimas, asmens emocinis saugumas bendruomenėje, asmens savęs „investavimas“ į bendruomenę ir bendra simbolių sistema). Įtaka (kaip rašė dar ketvirtame XX amžiaus dešimtmetyje Lietuvos pedagogas, a. a. prof. Antanas Šerkšnas) bendruomenėje abipusė: asmenys daro įtaką grupei, o ši daro įtaką jiems. (Įtakingiausi būna tie, kurie vertina, paiso kitų žmonių nuomonės.) Poreikių tenkinimas (narystė padeda tenkinti žmogiškuosius poreikius, bendros vertybės sukuria aplinką, kurioje vyksta socialiniai mainai, savitarpio parama. Lietuvių Chartoje tai įvardijama kaip tarpusavio solidarumas). Emocinis ryšys (būtina sąlyga autentiškai bendruomenei: jis galimas tik pakankamai intensyviai bendraujant, kartu išgyvenant ypač svarbius įvykius ir dalijantis bendra istorine atmintimi, kuri suvokiama kaip bendra grupės ir asmens istorija, išreikšta unikalia meno kalba [plačiąja prasme]). Tai apimtų mūsų tautinius, bendruomeninius simbolius, svarbias datas, stovyklų prisiminimus, liaudies dainų melodijas, M. K. Čiurlionio paveikslų vaizdus mūsų pasąmonėse.
Manau, kad Pasaulio lietuvių bendruomenė atitinka šias mokslininkų įvardytas sąlygas, tačiau galėtų jas atitikti dar geriau. Kiekvieną sąlygą derėtų svarstyti atskirai, iš anksto planuoti, kaip ją tobuliau įgyvendinti. Kuo lanksčiau taikydami Bendruomenės nuostatas artėjame prie šių sąlygų įtvirtinimo, tuo labiau plečiame sau ir užsienyje gimusiesiems bei atvykstantiesiems erdvę per galingą „mes“ ugdyti savąjį „aš“. Tas „aš“ – žmogus, kuris neabejingas savo tautai ir valstybei, autentiškai jų kultūrai ir istorijai, bendražmogiškam grožiui ir teisingumui, atjaučia savo artimą.
Plečiame, auginame pačią Lietuvą, net nesvarbu, ar ji (ar jos valdžia, jos dabartiniai galingieji) tai šiandien supranta.
Viltys ateičiai
Be abejo, tų vilčių daugiau nei mūsų čia, ir jos itin skirtingos: mes visi čia atvykome vedami įdomių ir įvairių lūkesčių. Bet šis tas tikriausiai yra ir bendro. Kalbame apie viltis LB ateičiai. Norėtųsi, kad Lietuvių bendruomenė, kaip pridera jos prigimčiai, laikytųsi tiek visuose kraštuose, tiek kaip pasaulinis darinys, vieningų esminių, pamatinių principų: visuotinumo, demokratiškumo ir savanoriškumo. Tai labai svarbu, nes kitaip negalima laikyti, jog LB atstovauja užsienio lietuviams, kurie ir sudaro virtualiąją pasaulio Lietuvą. O tai pasiekti itin sunku. Tokios būtų mano viltys ir svajonės. Todėl reikia:
- plačiai šviesti Lietuvos ir užsienio lietuvius, kad visi žinotų, kas yra LB, ir kad ji yra visur, kur tik yra lietuvių;
- įtikinti daugelį, jog sąmoninga narystė (bei tautinio solidarumo įnašo mokėjimas) LB kiekvienam tikrai vertinga, kadangi LB vykdo konkrečius, prasmingus darbus, stiprina mūsų mokyklas, stovyklas, parapijas, šokių grupes, jaunimo sambūrius, ideologines organizacijas, fondus… įsipareigoja organizuoti ir finansuoja masinius kultūrinius renginius;
- papildyti kandidatuojančių į LB vadovus sąrašus naujais žmonėmis, kurie moka išklausyti ir yra pasirengę įsiklausyti į aplinkinių balsą, ir kurių motyvacija - aktyvi tarnystė bendruomenei;
- padidinti LB rinkimuose balsuojančiųjų skaičių, kad geriau atitiktų užsienyje gyvenančių lietuvių skaičius;
- atnaujinti veiklą, įsiklausius į naujų LB balsuotojų pageidavimus ir rūpesčius;
- stiprinti LB galią ir gebėjimą vystyti dialogą su Lietuvos ir kitų valstybių vyriausybėmis dėl LB tikslų: lietuvybės išlaikymo ir Lietuvos gerovės bei saugumo stiprinimo;
- ugdyti suvokimą, kad LB įmanoma plėtoti tik pasikliovus visuotinumu, demokratiškumu ir savanoriškumu visuose darbuose. LB niekur negali būti kurios nors vienos grupelės dariniu, juolab negali tapti finansiškai nuo kieno nors priklausoma;
- užtikrinti LB sprendimų savarankiškumą, kad niekuomet LB nebūtų priklausoma nuo Lietuvos ar bet kokios valstybės politinės valdžios.
Ar tai, ką čia parašiau, naivu? Tam tikru atžvilgiu juk nieko nėra amžino, o LB jau įžengė į antrą pusšimtį metų. Keičiasi laikai, keičiasi ir žmonės. Tačiau LB gali gyvuoti dar labai ilgai, tol, kol jos pamatiniai principai mums aiškūs, tol, kol ji mums ir mūsų vaikams sugeba sudaryti reikalingą „mes“, tol, kol ji mums patinka, jos renginiai suteikia malonumo ir infrastruktūra teikia sąlygas plėtoti švietimo, kultūros ir visuomeninę veiklą. Tol, kol mes jaučiamės vieni kitiems reikalingi. Tol, kol Lietuva jaučia mūsų alsavimą šalia, ir mes – jos. Tol, kol H. Radausko eilėraštyje iššauta strėlė purto nuo obels žiedus, o mes taškomės pasaulyje – tiek taškomės obels baltuose žieduose, tiek jūros baltose putose. Toks išeivių gyvenimas.
